Juliaus Kvedaro laiškas:
Ateina laikas, kai reikia asmeniškai priimti svarbius sprendimus. Dar vasaros pradžioje nutariau nebekelti savo kandidatūros kitai Lietuvos futbolo federacijos prezidento kadencijai. Tai oficialiai planavau padaryti šių metų pabaigoje savo ataskaitiniame pranešime apibendrindamas nuveiktus darbus, pripažindamas savo padarytas klaidas ir aptardamas futbolo perspektyvas.
Tačiau pastarųjų kelių savaičių įvykiai verčia mane pakeisti ilgai brandinto laiško turinį ir vietoj palinkėjimo kolegoms šv. Kalėdų proga sugrįžti prie nemalonių temų.
Federacija jau ne vieni metai vykdo aktyvią ir atvirą kovą su sutartinėmis varžybomis. Visi puikiai žinome, kad iš A lygos buvo pašalinti du klubai, Šiaulių miesto futbolo klubas kabo ant plauko. Bendradarbiaujant su UEFA ir Europolu nebuvo leista abejotinos reputacijos investuotojams iš Azijos ir Europos įsigyti šalies futbolo klubų, suspenduota apie 30 žaidėjų, specialūs inspektoriai stebi visas aukščiausios lygos varžybas ir esant reikalui operatyviai, vietoje imasi prevencinių veiksmų.
Nemanau, kad visuomenės liko nepastebėtos nuotraukos spaudoje, kuriose vieno mūsų klubo legionierius varžyboms ruošiasi laikydamas tris mobiliuosius telefonus. Tai nedidelis, tačiau iškalbingas sukčių veiklos metodus rodantis faktas! Žinau, buvo ne vienas bandymas paveikti LFF atsakingus darbuotojus ir mane asmeniškai prašant užsimerkti, nebausti, leisti kai kam užsidirbti. Davus atkirtį reakcijos ilgai laukti nereikėjo!
Pasaulyje niekas nesiginčija, kad sutartos varžybos yra didžiausia šių dienų problema sporte. Lietuvoje tik futbolas atvirai kalba apie sportą apėmusį vėžį, apie būtiną kovą visais frontais. Kvietimas kitoms sporto asociacijoms, valstybės institucijoms vienyti jėgas iki šiol lieka neišgirstas... Galiu užtikrinti, kad tai ne sezoninis gripas, savaime tai neišsispręs, tai sportui mirtimi grasinanti nelaimė, todėl lieka tik spėlioti, kam naudinga tokia stručio laikysena ir kokios bus tikrosios pasekmės.
Visi puikiai žinome, kad iš A lygos buvo pašalinti du klubai, Šiaulių miesto futbolo klubas kabo ant plauko.
Šį rudenį Seime įregistruoti Baudžiamojo kodekso ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo pakeitimai, kurie yra būtini sutartinėms varžyboms užkardyti. Dalis politikų neįvertina šių įstatymų pakeitimų svarbos, nenori gilintis, tačiau kai kam tai asmeninių interesų klausimas. Tenoriu priminti, kad įstatymas jau antrą kartą svarstomas Seime ir aš nesu užtikrintas, kad bus priimtas.
Kas stovi už nugaros? Faktiškai federacija pajėgi įvardyti konkrečius veikėjus, dalyvaujančius šiame nešvariame versle, – daugiausia tai buvę arba esami futbolo ir krepšinio aplinkos žmonės, artimai susipynę su kriminaliniu pasauliu, koordinuojančiu veiksmus tiek čia, tiek su tarptautinėmis nusikalstamomis grupuotėmis.
Prieš kelis mėnesius futbolo bendruomenės dėmesio centre atsidūrė Arūnas Pukelis, kuris, deja, ir man iš praeities gerai pažįstamas. Apsilankęs federacijoje pareiškė, kad pretenduoja į prezidento kėdę. Atsakiau, kad uždrausti negaliu, bet jei atsiras bent mažiausia galimybė sustabdyti, federacijoje imsimės visų teisėtų veiksmų, kad to neįvyktų. Tai ir padarėme.
Dalis politikų neįvertina šių įstatymų pakeitimų svarbos, nenori gilintis, tačiau kai kam tai asmeninių interesų klausimas. Tenoriu priminti, kad įstatymas jau antrą kartą svarstomas Seime ir aš nesu užtikrintas, kad bus priimtas.
Netrukus sulaukėme naujo ėjimo: pamatėme skambiu „Futbolo sąjūdžio“ vardu pasivadinusią ir spaudos konferencijoje prisistačiusią vienminčių komandą. Sakyčiau, logiškas sprendimas, kai susirūpinusi entuziastų grupė viešai kreipiasi į visuomenę, žadėdama artimiausiu metu pateikti konkretų futbolo gelbėjimo planą.
Tačiau kodėl iniciatyvinės grupės vadovu prisistato senas A.Pukelio verslo partneris iš Klaipėdos Raimondas Karpavičius, teistas už smurtinius nusikaltimus, nesuprantu. Ir kokia prasmė R.Karpavičiui neigti, kad pažįsta A.Pukelį, kai jie kartu Vilniaus centre esančioje kavinėje aptarinėja bendrus reikalus?
Teigiama, kad futbolas kuria socialinį kapitalą, kad visame pasaulyje tūkstančiams jaunuolių iš gatvės atvėrė duris į šlovę, visuomenės pagarbą. O apie kokį pilietiškumą ir ugdymą galima kalbėti skaitant apie tiesiog gluminančius A.Pukelio „žygdarbius“ provincijoje: pasivijus iškoneveikti vairuotoją, apspjaudyti automobilį vien už tai, kad kažkas kelyje aplenkė, ar įsižeisti, kad pareigūnai patikrino tavo blaivumą, ir todėl grasinti sudeginti jų ūkinius pastatus!
Kol šie asmenys beldėsi į federacijos duris viešais metodais, mes jautėmės visiškai ramūs ir teisūs. Tačiau žaidimo taisyklės staiga pasikeitė. Tai nestebina – Futbolo federacijos prezidento rinkimų be Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) premjeros surengti nepavyko!
Noriu palinkėti būsimajam prezidentui, kad po dvejų metų Lietuvoje vyksiančiose varžybose jam nereikėtų sėdėti šalia Anglijos futbolo federacijos prezidento ir raudonuoti, kodėl vėl žaidžiame toje pačioje treniruočių aikštelėje.
Neabejoju: žinote, kad mane jaunystėje vadino Lialka, nors man ši pravardė nepatiko. A.Pukelis – Švinius ir jis greičiausiai tuo labai didžiuojasi. Įdomu, už kokias savybes naujausiam farso dalyviui suteikta Balerinos pravardė?
Praėjusią savaitę pasisakydamas žiniasklaidoje apie medžioklės ypatumus nekalbėjau apie visą FNTT vadovybę, tačiau turėjau omenyje vieną konkretų asmenį. Kai Tauragės ir Šilalės medžioklės plotuose priimami sprendimai, kas užims vieną ar kitą postą, užvaldys verslą, kai yra dalijamasi grobiu ir skelbiami tostai „už grožį ir gamtą“ geriant iki sąmonės netekimo – tai jau nebe futbolo problema...
Taigi viskas vyksta pagal suderintą scenarijų: ginklo draugų prašymu susirūpinęs Seimo narys, Pakso bendražygis, Remigijus Žemaitaitis rašo skundą, tarnybos reaguoja, prasideda ilgas ir nuobodus daugiametis procesas griaunant gyvenimą ir sveikatą žmonėms, tuščiai eikvojant valstybės lėšas ir verčiant pareigūnus, užuot gaudžius nusikaltėlius, dirbti jų naudai.
Nenorėčiau likti nesuprastas, kad į futbolą veržiasi vien tik nusikaltėliai. Yra pakankamai didelis interesų ratas. Be abejo, tai ir pinigai, įtaka, faktiškai futbolo šalyse visas duris atidaranti vizitinė kortelė, menama galimybė sudalyvauti nacionalinės reikšmės sporto objektų statybose ir iš to uždirbti... Neabejoju, kad yra ir tikrai futbolui atsidavusių žmonių ir mes juos pamatysime per artėjančius prezidento rinkimus.
Kai Tauragės ir Šilalės medžioklės plotuose priimami sprendimai, kas užims vieną ar kitą postą, užvaldys verslą, kai yra dalijamasi grobiu ir skelbiami tostai „už grožį ir gamtą“ geriant iki sąmonės netekimo – tai jau nebe futbolo problema...
Atrodytų, tereikia džiaugtis, kad pastarosiomis dienomis valstybė ėmė rodyti tokį susirūpinimą futbolu ir, žinoma, jos skiriamų pinigų panaudojimu. Tačiau kiek čia nuoširdumo? Kiek tikro noro padėti futbolui? Šiemet iš biudžeto gavome per šimtą keturiasdešimt penkis tūkstančius eurų.
Daug tai ar mažai? Spręskite patys: rinktinei vieną kartą nuvykti varžybų į Angliją reikia daugiau kaip šimto tūkstančių... Ironiška, bet federacija mokesčių į valstybės biudžetą sumoka kelis kartus daugiau, nei gauna paramos. Peršasi mintis, kad gal ir tas finansavimas iš biudžeto tereikalingas tam, kad būtų „pasirūpinta“, kaip leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai... Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, ypač žinant, kad finansavimas tikslinis ir visos ataskaitos pateiktos viešai.
O jei kukli valstybės parama federacijai skiriama tik dėl to, kad politikai galėtų nusipirkti teisę kištis į jos veiklą ir taip kompromituoti futbolą ne tik visuomenės, bet ir rėmėjų bei tarptautinių organizacijų akivaizdoje, tai gal geriau tos „paramos“ iš viso atsisakyti?
Ne, nesakau, kad valstybės paramos futbolui nereikia ar kad esame nedėkingi... Gal geriau ją skirti tiesiogiai savivaldybėms, mokykloms, vaikų ugdymui – tegul tos lėšos būna panaudotos stadionams, aikštelėms, inventoriui – o tai, beje, valstybė ir šiaip privalo daryti.
Aš išeinu ir užtikrinu, kad mano pavardės kitų metų kandidatų sąraše nebus. Rinkimai įvyks ir bus išrinktas naujas, bet vienas prezidentas. Ir vėl bus daug nusivylusių. Aš tikiuosi, jog pretendentai supranta, kad jų laukia ne vien tik garbė ir skambios pareigos, bet ir sunkus, ilgas darbas. Iš savo patirties galiu pasakyti: kol nepasikeis nacionalinės rinktinės rezultatai, kol neturėsime stiprių, nevienadienių futbolo klubų aukščiausiojoje lygoje, tol už viską atsakys asmeniškai prezidentas. Toks jau jo vaidmuo.
Noriu palinkėti būsimajam prezidentui, kad po dvejų metų Lietuvoje vyksiančiose varžybose jam nereikėtų sėdėti šalia Anglijos futbolo federacijos prezidento ir raudonuoti, kodėl vėl žaidžiame toje pačioje treniruočių aikštelėje. Tikiuosi, kažkada situacija pasikeis ir kaip buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas būsiu pakviestas stebėti nacionalinės rinktinės varžybų naujame stadione.
Lietuvos futbolo federacijos prezidentas
Julius Kvedaras
