Europoje trofėjų prisirinkęs Švedijos futbolininkas praėjusį sezoną persikėlė už Atlanto ir iškart pateikė sensaciją „LA Galaxy“ klube.
Z.Ibrahimovičius debiutavo Los Andželo derbyje, kai fantastišku įvarčiu išlygino rezultatą 3:3, o 91-ąją minutę įmušė pergalingą įvartį. Toks buvo Zlatano prisistatymas.
37-erių puolėjas pasidalijo mintimis su BBC apie mušamus įvarčius ir gyvenimą Los Andžele.
Įvarčiai ir Turino „Juventus“
„Iš pradžių apie įvarčius negalvojau. Svarbiausia buvo įgūdžiai ir technika. Juos aš atsinešiau su savimi į kiekvieną klubą. Tada priėjo momentas, kai man pasakė, kad čia aukščiausias lygis ir, jeigu esu puolėjas, aš privalau duoti įvarčius, nes kitaip manęs nereikia. Tai atsitiko, kai atvykau į Turino „Juventus“. Viskas man buvo nauja. Galvojau, kaip čia viskas įspūdinga – žaidėjai, treneris, istorija.
Nuo pirmos dienos Fabio Capello mane pašaukė ir liepė man treniruotis su jaunimu. Jie man davė perdavimus, o aš mušiau įvarčius.
Taip buvo kiekvieną dieną po 30 minučių. Kartais norėdavau tiesiog važiuoti namo, nes pavargdavau. Nenorėjau net matyti vartų ar vartininko. Bet visada surikdavo treneris „Ibra!“. Žinojau, ką tai reiškia. Aš mušiau ir mušiau – gerai ir blogai.
Galiausiai tapau puolimo mašina. Italijoje puolėjo pozicija yra pati sunkiausia, nes jie taktiškai labai stiprūs.
Prisimenu rungtynes prieš Paolo Maldini ir Alessandro Nestą. Gauni vos pusprogę prieš juos ir tada tavęs laukia pasaulinės klasės vartininkas Dida. Tačiau man pasisekė, nes treniruodavausi su Gianluigi Buffonu, Lilianu Thuramu ir Fabio Cannavaro. Jeigu kada juos ir pergudraudavai, tai tik su skausmu.“
Persikėlimas į Angliją
„Kai norėjau persikelti į Angliją, pasikalbėjau su keliais futbolininkais, kuriais pasitikėjau. Jie visi man sakė nevažiuoti į Angliją. Jie sakė, kad man tai nebus į gera, nes čia visa tavo karjera susideda į vieną sezoną. Jeigu sužaidi blogą sezoną, žmonės sakys, kad viskas, ką prieš tai pasiekei, yra nieko verta, nes tu neprasimušei Anglijoje. Tai mane suerzino, bet norėjau tokio iššūkio.
Visiems sakiau, kad to noriu. Nors visi manė, kad esu per senas. Man buvo 35-eri ir aš padariau taip, kad „Premier“ lyga atrodytų sena, o ne aš. Užtrukau tris mėnesius, kol įrodžiau, ko esu vertas. Tai buvo iššūkis, o aš niekada neatsisakau iššūkių.“
„Premier“ lyga ir Paulis Pogba
„Pasiilgstu jų visų. Mančesteryje buvo fantastiška. Wayne'as Rooney, Michaelas Carrickas ir jaunieji žaidėjai norėjo parodyti pasauliui, ką gali. Man ten patiko, nes buvau subrendęs vyrukas su vaikinais, kurie dar nebuvo subrendę.
Prieš tai nebuvau žaidęs Pauliu Pogba ir nepažinojau jo. Mus atstovauja ta pati kompanija ir, kai su juo susipažinau, supratau, kad tai fantastiškas žmogus ir puikus futbolininkas, bet jam reikia nurodymų.
Jis profesionalas, kuris nepraleidžia nė vienos treniruotės. Šitų dalykų žmonės nemato. Jie mato tik tas 90 minučių aikštėje ir per jas tu turi įrodyti viską.
Mes pajutome ryšį. Tas ryšys aikštėje buvo nuostabus ir mes vienas kitam padėdavome. Jam reikėjo manęs ir man reikėjo jo. Pirmieji metai Mančesteryje mums buvo puikūs.
Jie mane privertė jaustis kaip Benjaminą Buttoną. Jaučiausi vis jaunesnis ir jaunesnis, bet tada patyriau traumą.
„Premier“ lygai pasisekė, kad aš neatvykau 10 metų anksčiau, nes tada istorija būtų kitokia. Jūs matote mano visus įmuštus įvarčius ir aš juos būčiau įmušęs ir Anglijoje. „Manchester United“ buvo tinkamas klubas man.“
Trauma
„Kai tai atsitiko, aš nesupratau, kas vyksta, nes nebuvau turėjęs rimtos traumos. Buvau Supermenas, nepalaužiamas ir niekas negalėjo manęs palaužti. Maniau, kad tik Zlatanas gali sutraumuoti Zlataną.
Pasakiau sau, kad nenoriu taip baigti karjeros. Noriu išeiti taip, kaip įėjau į futbolą. O ne šlubuodamas ir kažkam sakant, kad man jau galas. Tai buvo naujas iššūkis man. Prisiekiau sau, kad sugrįšiu ir žaisiu taip pat gerai, kaip ir prieš tai. Kai to nebegalėsiu, nebežaisiu futbolo, nes aš čia ne dėl labdaros.
Maniau, kad tik Zlatanas gali sutraumuoti Zlataną.
Kai sugrįžau po traumos, pasakiau Jose Mourinho, kad nenoriu nuvilti jo ir komandos draugų. Jie turėjo Zlataną prieš traumą ir Zlataną po traumos, kuris nebuvo tas Zlatanas, prie kurio jie yra pratę. Todėl pasakiau, kad neduosiu jiems Zlatano, kuris nepasirengęs.
Mano antraisiais metais Mančesteryje jaučiausi keistai. Atrodė, kad pradedu nuo nulio ir man reikia išmokyti savo kelius žaisti futbolą. Po kurio laiko mano pasitikėjimas sugrįžo, bet man reikėjo naujos aplinkos, kad pasijausčiau patogiai.“
Gyvenimas Los Andžele
„Mes su žmona kalbėjome apie JAV ir ji sakė, kad norėtų ten pagyventi. Tai buvo svarbus faktorius, renkantis Los Andželą. Los Andželas nepasirinko manęs, aš pasirinkau Los Andželą.
Jie laimingi čia, nes čia mažiau streso. Vienintelis blogas dalykas yra laiko skirtumas, nes negaliu ilgiau pabendrauti su šeima Švedijoje.
Kai atvykau į Los Andželą, laikraštyje išpublikavau reklamą „Mielas Los Andžele, prašom“ Jaučiau, kad duosiu jiems šį tą, ko jie nėra turėję, esu kaip dovana jiems. Jie mane suprato. Prireikė vos 10 minučių pirmajame mače ir jie suprato, ką turi.“
Apie savo pėdas
„Žmona man neleidžia savęs fotografuoti. Ji sako, kad apie mane ir taip pakankamai kalbama ir ji nenori matyti manęs ant sienų, jai gana manęs realiame gyvenime.
Tačiau ant sienos yra viena mano pėda. Jos mums davė tai, ką turime. Tai priminimas mano šeimai. Štai kas sukūrė aplink mane tokį šaršalą, – tos dvi pėdos.
Šį nuostabų žaidimą žaidžiu su pėdomis. Net jeigu mano pirštai baisūs, mums tai nerūpi. Mes jas pakabinome ant sienos kaip priminimą, kad turime, ką valgyti. Jos turėtų būti bučiuojamos kiekvieną dieną. Juokauju. Kiekvieno futbolininko pėdos ir pirštai yra šlykštūs – čia nėra jokio grožio.“
Apie Zlatano planetą
„Aš atvykau iš savo planetos su kažkuo, ko dar niekas nematė. Aš esu vyrukas iš vietos, kurią vadina getu. Jie mane matė kitaip ir nesutiko svetingai, jie neprivertė manęs jaustis lygiu, bet aš turiu šį tą daugiau ir dabar jie tuo seka. Aš atvykau iš savo planetos – planetos Zlatanas.“
