Danijoje gyvenantis ir dirbantis, bet ir Lietuvos trenerius dažnai konsultuojantis, programas jiems rengiantis treneris A.Skarbalius traukiasi iš Kopenhagos „Brondby“ klubo.
Daugiau nei 10 metų žaidęs „Brondby“ komandoje, kelerius metus treniravęs įvairias klubo ekipas, buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas Danijoje gyvena nuo 1995-ųjų.
Dabar jis teigia palikęs vieną stipriausių Danijos klubų savo noru ir neatmeta galimybės išvykti dirbti į kitą šalį. Tačiau veikiausiai – ne į Lietuvą.
Su praėjusį penktadienį 44 metų sulaukusiu A. Skarbaliumi kalbėjomės ne tik apie jo asmeninės karjeros reikalus, bet ir apie padėtį, susiklosčiusią Lietuvos futbolo federacijoje.
– Kiek yra tiesos tame, kad išeinate iš „Brondby“?
– Taip, išeinu. Ateina, matyt, tokie momentai gyvenime, kai prireikia naujų iššūkių.
– Kokie bus tie nauji iššūkiai?
– Gyvenimas parodys. Bet aš tikiuosi ir galvoju, kad tai bus futbolo pasaulyje, trenerio darbas.
– Savo ar klubo iniciatyva išsiskiriate su „Brondby“?
– Mano paties. Aš pats jaučiau, kad reikia man tų naujų iššūkių. Galbūt komandos, kurioje yra ir kitų poreikių – ne tik futbolo trenerio, bet ir vadovo. Kai dirbau su jaunimu, buvo labai įdomus periodas. Ir, manau, treniruodamas jaunus žaidėjus aš patobulėjau kaip treneris. Susirinkimai, bendravimai, analizės, kurias darėme visi kartu mūsų trenerių terpėje man buvo labai naudingi. Bet galbūt trūko darbo vadovu. O dabar žiūrėsime, ką atneš nauji vėjai.
Ryšių su Lietuvą turiu. Bet mieliau likčiau Danijoje ar netgi keliaučiau dirbti į kokią kitą šalį.
– Ar tie vėjai gali būti susiję su darbu Lietuvoje? Ar vis dėlto jūs liksite Danijoje?
– Niekada nesakau niekada. Aš dėl to esu pasimokęs gyvenime. Bet šiame etape aš nelabai įsivaizduoju savęs dirbančio Lietuvoje. Taip, aš dalyvauju tuose projektuose, kuriais rengiame visą jaunimo rinktinių perėjimo į suaugusiųjų filosofiją, žaidimo braižą. Turiu ir kitų projektų su Lietuva. Todėl ryšių su Lietuvą turiu. Bet mieliau likčiau Danijoje ar netgi keliaučiau dirbti į kokią kitą šalį.
– Tų projektų atsisakyti nežadate?
– Tikrai ne. Visuose tuose projektuose, kuriems esu įsipareigojęs, degu noru dalyvauti. Sergu Lietuvos futbolu ir prisidedu prie jo kiek galiu, reiškiu savo nuomonę, artimai bendrauju tiek su LFF prezidentu, tiek su generaliniu direktoriumi, su kitais Lietuvos futbolo politikoje dalyvaujančiais žmonėmis.
– Kaip iš jūsų pusės atrodo ta Lietuvos futbolo politika?
– Pamenate, ar tik ne prieš trejus metus kalbėjomės. Kai aš viešai apsisprendžiau grįžti į Lietuvą ir būti kažkokia alternatyva, nes turėti įtakos federacijos veiklai nebuvo jokios vilties. Dabar jau mes matome, kad visi, kas norėjo prisidėti prie Lietuvos futbolo vystymosi, gavo galimybę. Ir matome, kas per tą laiką iš tiesų įvyko su Lietuvos futbolu. Ir rinktinėje yra pasistūmėjimas, ir pačioje LFF virtuvėje. Ten dabar yra atsiradusi ir pozicija, ir opozicija. Tai jau yra naujas žingsnis Lietuvos futbole.
Dabar judame prie to, kad bus vadinamasis sertifikavimas, kas reiškia, bus siekiama nuosekliai ir sistemingai dirbti vaikų ir jaunimo mokyklose, organizacijose, klubuose. Tai yra labai svarbus momentas. Apie tai, kas vyksta politikoje apskritai, aš jau esu savo nuomonę išsakęs ir dar kartą galiu pakartoti, kad mums yra labai svarbu sukurti skaidrų atskaitomybės ir atsakomybės principą, kad įstatai numatytų, kas už ką atsakingas. O kas bus valdžioje – ne tiek svarbu. Jeigu aš dabar kalbu apie techninį valdymą ir vystymą, tai čia turi būti atsakingi ir prezidentas, vykdomasis komitetas, ir techninio vystymo skyrius.
Dar yra labai svarbu, kad naujaisiais įstatais būtų praplėstas Vykdomasis komitetas, daugiau narių galėtų pagal demokratinį principą reikšti savo nuomonę ir prisidėti. Svarbu, kad labiausiai prie futbolo vystymosi prisidedantys nariai turėtų įtakos pačiam valdymui, krypčių keitimui. Dabar vyksta diskusija: ar LFF nariais turėtų būti ir tiesiogiai dalyvauti konferencijoje balsavime visi klubai, ar tik kažkokie klubai, ar organizacijos. Mano nuomone, labai svarbu yra indėlis. Juk negali būti vienodas svoris komandėlės, žaidžiančios Sekmadienio lygoje, ir klubas, kuris investuoja savo didžiulius laiko resursus, pinigus. Negali būti, kad jie turėtų lygias teises.
– Kaip tai galima sureguliuoti?
– Kaip suprantu, yra padarytas raportas, kuris išgrynino tos ligos, kuri kankino Lietuvos futbolą tiek daug metų, sukeltas bėdas. Vaistai tai ligai yra įstatų keitimas, kurie atsakytų: kas tie rinkėjai, kokia formule identifikuoti – kas ir kokį balsą turi? Ir suprantama – kuo didesnė bendruomenė, tuo jos balsas turėtų būti labiau įtakingas. Dabar žmonės diskutuoja – kaip čia tiek balsų duoti Vilniaus apskričiai. Bet pripažinkime: jeigu Vilniuje gyvena tiek daug žmonių, yra tiek daug futbolininkų, komandų, tokia investicija į futbolą, tai negalime mes prie jo lyginti kokio nors miestelio ir suteikti jiems vienodas galimybes LFF valdyme. Todėl, mano nuomone, būtų logiška, kad Vilnius atsiųstų daugiausia narių į konferenciją.
