– Prieš keletą metų rinktinei vadovavęs portugalas J.Couceiro taip pat kūrė šalies futbolo vystymo piramides ir strategijas, tačiau visi žinome, kuo tai baigėsi...
Rinktinės žaidėjai tikrai mato, kad kažkas yra ne taip, tačiau atvažiuoja žaisti, o tai reiškia, kad jie pritaria tokiai federacijai.
– Būtent. Su J.Couceiro man teko kalbėtis, kai jis dar buvo rinktinės treneris.
Kartą komanda skrido per Daniją, tad aš buvau atvykęs į viešbutį aplankyti žaidėjų, persimečiau keliais žodžiais ir su treneriu. Jis tuomet tiesiai šviesiai man pasakė, jog Lietuvoje visi galvoja, kad jie geriau išmano futbolą nei visi kiti.
Portugalui, kuris per savo karjerą dirbo keliose užsienio šalyse ir tikrai yra matęs visko, tai pasirodė nesuprantama. Bet kokie trenerio bandymai įdiegti naujovių baigdavosi didžiuliu pasipriešinimu. Stasys Stankus pasakydavo, kas ir kaip turi būti. Mūsų trenerių žinios yra labai menkos, todėl ir atrodo, kad jie viską žino. Tačiau kai pradedi gilintis, pamatai, jog yra visiškai kitaip.
– Lietuvos futbolo visuomenei vis garsiau diskutuojant apie perversmą, viena pagrindinių priežasčių, kodėl situacija nesikeičia, įvardijamas stiprios opozicijos nebuvimas. Ar sutiktumėte būti tos opozicijos vedliu, jei LFF kritikai nuspręstų suremti pečius?
– Priminsiu savo paties atvejį, kai LFF dar vadovavo Vytautas Dirmeikis. Tuomet rinktinės žaidėjai surengė maištą ir pasakė, jog taip tęstis toliau negali. Kol mes visi žaidžiame už Lietuvą ir nieko nedarome, kad situacija pasikeistų, tol mes leidžiame toliau žlugdyti Lietuvos futbolą. Rinktinės žaidėjai tikrai mato, kad kažkas yra ne taip, tačiau atvažiuoja žaisti, o tai reiškia, kad jie pritaria tokiai federacijai.
Taigi pirmiausia pasipriešinimas turėtų kilti iš pat šaknų. Kita vertus, sudėtinga kalbėti apie opoziciją, kai beveik nėra galimybės pakeisti mechanizmą, kuris turi sprendžiamąją galią. LFF vadovą renka apskritys, o į jas vadovais skiriami federacijai parankūs asmenys, kurie „nesišakoja“. Kol yra taip, vienintelis dalykas, ką gali daryti opozicija, yra kurti geresnį produktą. Ta linkme ir stengiuosi judėti.
– Tačiau, ar tai nėra užburtas ratas, kadangi vis dažniau viešai diskutuojama, jog rinktinės sudėtį formuoja ne treneriai, o LFF vadovai...
Šiuo metu Lietuvos futbolo rinktinės įvaizdis yra tiek prastas, kad visiems atrodo, jog treneriai tėra LFF vadovų nurodymų vykdytojai.
– Mano nuomone, šiuo klausimu lazda kiek perlenkiama. Galbūt kažkada taip ir buvo, tačiau norėčiau tikėti, kad dabar pats Igoris pasirenka tuos žaidėjus, kurie jam yra tinkami.
I.Pankratjevą pažįstu ir man atrodo, kad jis kietai laikosi savo nuomonės. Tą treneris yra įrodęs ir praeityje, kai treniravo klubus. Visgi šiuo metu Lietuvos futbolo rinktinės įvaizdis yra tiek prastas, kad visiems atrodo, jog treneriai tėra LFF vadovų nurodymų vykdytojai.
– Tačiau faktas ir tas, kad visų geriausių žaidėjų rinktinėje šiuo metu nėra, o LFF veiklą kritikavę Deividas Šemberas, Marius Stankevičius ar Žydrūnas Karčemarskas seniai išbraukti iš kandidatų sąrašų.
– Nebūtų korektiška vertinti kito trenerio darbą. Čia Igorio reikalas – jis renkasi žaidėjus, kuriais pasitiki. Nežinome, ar rezultatas būtų geresnis, jei visi patyrę žaidėjai žaistų rinktinėje.
– Būdamas treneriu jūs kviestumėte D.Šemberą į rinktinę?
– Tiesiai neatsakysiu, tai priklauso nuo to, kokį žaidimo stilių konkrečiose rungtynėse mes pasirinktume. Nesvarbu, tai – D.Šemberas ar kuris kitas žaidėjas.
Jei pakomentuočiau Deivido ar kurio kito futbolininko galimybes, tuoj pat sukelčiau diskusijų audrą. Mums šito reiktų vengti. Žinau, kad visi siekiame juodo arba balto paveikslo, tačiau šiuo metu mums reikia visiems susitelkti. Tačiau susitelkti nereiškia, kad turime susitaikyti su dabartine situacija.
– I.Pankratjevas neseniai prisipažino, jog apie D.Šembero užuominas nežaisti rinktinėje perskaitė spaudoje. Ar nekeista, kai nacionalinės komandos treneris nenori ar nedrįsta paskambinti futbolininkui ir jo paties paklausti apie tai, o daro išvadas iš straipsnių antraščių?
Čia ir yra mūsų futbolo bėda. Į viešumą vis išlenda įvairūs skandalai, nesusipratimai, nesusikalbėjimai.
– Čia ir yra mūsų futbolo bėda. Į viešumą vis išlenda įvairūs skandalai, nesusipratimai, nesusikalbėjimai.
Jei imsime Danijos pavyzdį, ten pats treneris paskambina rinktinės žaidėjui ir išsiaiškina, kas ir kaip. Man atrodo, tarp trenerio ir žaidėjų turėtų vykti normalus bendravimas. Aišku, nemažai priklauso ir nuo paties futbolininko – vieniems patinka bendravimas, kito geriau kurį laiką netrukdyti. Treneris turi jausti savo auklėtinius.
– Futbolo sirgaliai juokauja, kad rinktinė įvartį gimdo ilgiau nei moteris kūdikį, o per pastarąsias septynerias rungtynes patyrė šešis pralaimėjimus, net futbolo nykštukei Maltai pralaimėjo. Kurioje kitoje šalyje po tokios nesėkmių serijos treneris liktų savo poste?
– Būna įvairių nesėkmingų ruožų, tačiau vien ties pastaraisiais nacionalinės rinktinės rezultatais nenorėčiau apsistoti. Turime žvelgti plačiau.
Kokius rezultatus demonstruoja mūsų jaunių, jaunimo rinktinės? Pripažinkime, jog Malta mums įspyrė du puikius įvarčius, o vengrai taip pat viską sumušė per keliolika minučių. Tačiau kur kas didesnės problema, jog mes patys nieko nesukuriame.
Versti visą kritiką ant trenerio, kai jis turi tokią medžiagą, nėra teisinga. Mūsų problemos glūdi žymiai giliau – tiesiog neturime jokios sistemos ir neparuošiame pajėgių futbolininkų. Rungtynėse su šveicarais Vykintas Slivka atsiskleidė kaip įdomesnis žaidėjas, tačiau prisiminkime, kada ir kur jis išvažiavo. Būtent Turino „Juventus“ futbolo akademijoje jis įgavo kitokį mąstymą ir techniką.
