– Po C.László atleidimo buvote įvardijamas kaip vienas realiausių kandidatų tapti rinktinės treneriu, tačiau 2013 metų gruodį LFF pasirinko I.Pankratjevą. Daug kalbėta apie šnipštu pasibaigusį susitikimą su LFF prezidentu J.Kvedaru. Kaip manote, kodėl tada neįtikote?
– Jie mane pasikvietė, o aš tikėjausi, kad žmonės bent jau norės išgirsti, kaip moderniai pasaulyje yra dirbama. Kiekvieną kartą, kai yra kalbama apie potencialius rinktinės trenerius, įtraukiama ir mano pavardė.
Tuo metu aš buvau be darbo ir jie neturėjo, kur dingti. Man rodos, tai ir buvo jiems didžiausia baimė. Visi norėjo, kad su manimi bent pakalbėtų, tačiau federacija to akivaizdžiai vengė ir bijojo. Žinojo, kad atėjus man, jiems taip pat teks priimti naujus iššūkius. Buvo nueita lengviausiu keliu.
Paprastai tokie susitikimai vyksta niekam nežinant tarp keturių akių, tačiau LFF specialiai viską paskelbė viešai, kad būtų savotiškai „atsiskaitę“ prieš visuomenę. Julius be perstojo tris valandas kalbėjo ir skundėsi, kaip viskas yra blogai, o man leido vos keletą kartų įsiterpti.
Visi norėjo, kad su manimi bent pakalbėtų, tačiau federacija to akivaizdžiai vengė ir bijojo. Žinojo, kad atėjus man, jiems taip pat teks priimti naujus iššūkius.
Galiausiai susitikimo pabaigoje, paklausiau, ar įdomi mano siūloma strategija, tačiau gavau nukirstą atsakymą, kad į trenerių darbą jis nesikiša.
Jis tiesiai šviesiai manęs paklausė apie pinigus, o aš atsakiau, kad ateinu čia ne pinigų uždirbti ir mane tenkintų tokia suma, kokią LFF iki tol skyrė rinktinės treneriui. Pasakiau, kad kur kas svarbiau už pinigus man yra veiksmų laisvė.
Vėliau man paskambino ir tepasakė, kad sprendimą pasirinkti I.Pankratjevą priėmė Vykdomasis komitetas. Tai buvo iš anksto surežisuotas spektaklis – kam reikėjo mane kviesti, jei net nenorėjo išklausyti? Įdomu, ar Igoris irgi buvo pasirinktas taip pat, neišklausius nei vizijų, nei strategijų? Ar su visais potencialiais rinktinių treneriais taip kalbama? Jei taip, tuomet nestebina rinktinės vaizdas, kurį šiuo metu turime.
– Jei taptumėte rinktinės vyriausiuoju treneriu, grįžtumėte gyventi į Lietuvą?
– Jei kada prieitume prie to, kad man būtų leista užsiimti visų nacionalinių rinktinių ruošimo strategija, tuomet ir spręsčiau, tačiau, mano nuomone, faktas – kur treneris gyvena – nėra svarbiausias.
Danijos rinktinės treneriu 14 metų dirba Martinas Olsenas, kuris gyvena Belgijoje. Jo ir šios šalies futbolo legendos Michaelio Laudrupo prieš penkiolika metų pasiūlytos treniravimo metodikos užkrėtė visą šalį.
Danai patikėjo Amsterdamo „Ajax“ ir „Barcelona“ klubuose žaidusiu futbolininku ir pradėjo dirbti labai aiškiai bei nuosekliai. Šiais laikais nėra svarbu, kur gyvena treneris, jei jis gerai atlieka savo darbą. Su šiuolaikinėmis technologijomis viską daryti yra labai paprasta, tik reikia jų nebijoti ir į savo gyvenimą įsileisti. Juk skrydis į Kopenhagą ar atgal trunka vos pusantros valandos.
– Nemažai Lietuvos rinktinės futbolininkų žaidžia A lygos pirmenybėse. Pasižiūrite mūsų šalies čempionato rungtynes?
– Kartais pasižiūriu. Bendradarbiauju su Utenos „Utenio“ klubu, tad šios komandos rungtynes stengiuosi peržiūrėti. Apskritai, atkreipiau dėmesį, kad kelios A lygos komandos yra akivaizdžiai stipresnės už likusias.
Taip pat plika akimi matyti, kad A lygos klubų tempas yra labai lėtas. Privalome greičiau priimti sprendimus, greičiau atlikti judesius. Tik tuomet šį tą galėtume pasiekti ir tarptautiniame lygyje. Čia yra didžiulė problema. Kitas sopulys – technikos trūkumas. Kiekvieną dieną mes atsiliekame nuo viso pasaulio. Kuo greičiau pasirinksime strategiją, tuo greičiau galėsime pradėti tobulėti.
– Lažybos – dar viena pastaraisiais metais ypač išryškėjusi Lietuvos futbolo problema. Kaip su tuo kovoti?
– Į tai turėtų įsikišti valstybinės instancijos ir teisėsauga. LFF turėtų vykdyti prevenciją, kaip tai daroma kitose Europos šalyse. Danijoje šiuo klausimu yra dirbama jau su dešimtmečiais vaikais ir jų tėvais.
Bausmės taip pat turėtų būti kur kas didesnės nei dabar. Neseniai antrajame Danijos divizione kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad prieš ketverius metus vienos komandos žaidėjai statė milžiniškas sumas Azijos lažybų bendrovėse. Futbolo federacija ir teisėsauga reagavo žaibiškai – kalti žaidėjai buvo ne tik diskvalifikuoti, bet ir nuteisti. Tai yra didžiulis futbolo vėžys. Ar tikrai norime, kad Lietuvoje niekas neitų į futbolą? Jei ne, tuomet privalome kovoti griežtomis priemonėmis.
– Vadovaudamas ne vienam Danijos klubui turėjote daugybę legionierių, tačiau Lietuvos futbolininkai jūsų dėmesį patraukdavo ypač retai. Kodėl?
– Žaidėjų, kurių žaidimas man patinka, yra, tačiau medalis turi ir kitą pusę. Lietuvos futbolininkas turėtų būti dviem galvomis geresnis už daną, jei aš noriu pastiprinti savo komandą.
Toks atvejis buvo, kai „Herfølge“ klube turėjau Rytį Leliūgą. Tame lygyje jis tikrai buvo puikus žaidėjas, gaila, kad vėliau kortas sumaišė trauma. Kai atėjau į „Viborg“ klubą, jam priklausė Emilijus Zubas. Emilijui iš karto pasakiau, kad pagrindiniu komandos vartininku matau kitą žaidėją.
Mes tą sezoną iškritome iš aukščiausio Danijos diviziono ir atsakomybę už tai aš prisiimu, tačiau buvo epizodas, kai Emilijui išsprūdo frazė: „Treneri, juk aš lietuvis, galėtumėte man padėti.“ Tą žaidėjas sakė labai nuoširdžiai ir aš jį puikiai suprantu, tačiau pats taip pat turiu į darbą žiūrėti profesionaliai ir galvoti apie savo reputaciją. Danijoje tarp trenerių konkurencija milžiniška ir į užsienietį visi žiūri dar įdėmiau.
– Dirbdamas Danijoje turite puikią progą iš arti stebėti ir „Aalborg“ klube rungtyniaujančio Luko Spalvio žaidimą. Ką manote apie šio puolėjo perspektyvas?
– Kryžminių raiščių trauma gerokai sujaukė Luko karjerą. Jis yra vienas tų futbolininkų, kurių Lietuvos futbolui reikia kaip žuvims vandens. Jis turi puikią uoslę ir muša įvarčius. Buvo labai įdomu, ar tokį puikų žaidimą L.Spalvis sugebės demonstruoti nuolat. Aišku, trauma gerokai pakoregavo visus reikalus, tačiau žiūrėsime, kaip bus toliau.
– Visai neseniai Lukas kartu su dar vienu perspektyviu Lietuvos futbolininku Donatu Kazlausku įsivėlė į skandalą, kai viešai socialiniame tinkle išplūdo jų žaidimą ir rinktinės pralaimėjimus komentuojančius futbolo sirgalius. Kaip vertinate tokį futbolininkų elgesį?
– Tai yra mūsų futbolo problema, kad nesuprantame, jog prieš žiniasklaidą ar sirgalius tu nelaimėsi. Turime suvokti, kad sirgaliai ir žiniasklaida yra mūsų partneriai. Gyvename laisvoje visuomenėje, kur kiekvienas sako tai, ką nori.
Privalome nesiblaškyti ir koncentruotis tik į savo darbą. Turime galvoti apie dalykus, kuriuos galime pakeisti ar patobulinti aikštėje. Tačiau šioje situacijoje yra ir kitas lazdos galas. Negalime pulti ir spardyti gulinčio. Žaidėjai stengiasi, tačiau jie paprasčiausiai negali, nespėja, jiems nepavyksta. Mūsų bėda, kad futbolininkai neturi žaidybinės praktikos – išvažiuoja į silpnus klubus arba sėdi ant suolo. Norėčiau, kad nesibadytume vieni į kitus, o galvotume, ką galime pakeisti.
– Treniruodamas Danijos klubus perėjote ugnį ir vandenį. Kuris tarpsnis ir kokiame klube paliko giliausią pėdsaką?
– Labiausiai į atmintį turbūt įsirėžė pati trenerio darbo pradžia ir darbas su „Herfølge“. Paėmiau į savo rankas komandą, kuri balansavo ant iškritimo iš aukščiausio diviziono ribos. Mes iškritome, vėliau vėl sugrįžome tarp stipriausių. Man, kaip pradedančiam treneriui, tai buvo neįkainojama patirtis ir užaugino storą odą, pasidariau kur kas aštresnių akių.
Dirbdamas „Brøndby“ klube jaučiau, kad gyvenu. Kiekvieną dieną, vos pravėręs duris, turėdavau atlaikyti griūvančią didžiulę laviną. Dvejus metus tiesiog dirbau, nemiegojau naktimis, jaučiau žiniasklaidos spaudimą. Tai buvo puiki patirtis ir svarbiausia, kad mes atsilaikėme net sunkiausiu metu, kai buvo sprendžiamas klubo išlikimo klausimas.
Prieš atvykdamas į Viborgą trumpai vadovavau kukliam „Haslev“ klubui. Toje komandoje dirbau visuomeniniais pagrindais, kadangi pažinojau klubo savininkus, sutikau jiems padėti. Ten naudojau tas pačias technologijas kaip ir dirbdamas su profesionalais ir įsitikinau, kad tai veikia net ir pačiame žemiausiame lygyje – iki tol pralaiminti komanda iškovojo šešias pergales ir du kartus sužaidė lygiosiomis.
Darbas su „Viborg“ patiko tuo, kad per trumpą laiką pasiekiau rezultatą. Nuo to laiko, kai aš atėjau, mes pakeitėme 14 žaidėjų ir tikrai būtų buvę įdomu, kaip šiai komanda kitą sezoną seksis stipriausiame divizione.
Ar su visais potencialiais rinktinių treneriais taip kalbama? Jei taip, tuomet nestebina rinktinės vaizdas, kurį šiuo metu turime.
– Patys danai taip pat praleido pernai Brazilijoje vykusį pasaulio čempionatą. Ar šios valstybės futbolo bendruomenei tai buvo didelė tragedija?
– Pastaruoju metu Danijos futbolo sirgaliai buvo išlepinti pergalių, kadangi jų komanda į pagrindinius Europos ir pasaulio futbolo turnyrus prasimušdavo beveik visuomet.
Nepavykus prasibrauti į Braziliją, futbolininkams teko atlaikyti milžinišką kritikos bangą. Tačiau trenerio M.Olseno darbo metodų niekas nekvestionuoja. Visi šiuo specialistu pasitiki ir leidžia jam dirbti. Pasaulio pirmenybes danai praleido, tačiau kryptingas darbas su jaunimu jau dabar duoda savo – jaunais šios šalies futbolininkais domisi tokie klubai kaip Londono „Chelsea“ ar Miuncheno „Bayern“, o tai daug ką pasako. Manau, kad po ketverių metų ši jauna Danijos futbolo karta bus nepaprastai stipri rinktinė.
