Tarsi nujausdamas artėjantį dar vieną nusivylimą, treneris nuo pat pirmųjų dvikovos minučių neramiai mindžikavo palei šoninę liniją, negailėdamas savo auklėtiniams patarimų.
Tokio emocingo E.Jankausko šiame atrankos cikle dar nebuvo tekę matyti.
Paaiškėjo, kad nerimauta ne be reikalo. 23-iąją minutę Andrei Agiusas paleido tarsi iš patrankos galingą šūvį maždaug iš 30 metrų, bet trenerio pasitikėjimo antrą kartą šiame cikle sulaukęs Emilijus Zubas komandos neišgelbėjo.
Antrajame kėlinyje, sukantis iš padėties, treneriui jau teko imtis nestandartinių sprendimų. Nuo antrojo kėlinio pradžios į aikštę buvo mestas penkerius pastaruosius metus nacionalinės rinktinės marškinėlių nevilkėjęs Marius Papšys, bet faktoriumi X, nulėmusiu rungtynes, tapo ne Sfintu Georgės „Sepsi“ saugas.
53-iąją minutę laimingą triušį iš skrybėlės ištraukė puikiu smūgiu į tolimą vartų kampą pasižymėjęs Vykintas Slivka.
Žaidėjas, kuriuo E.Jankauskas labai pasitikėjo viso atrankos ciklo metu, atsidėkojo jam nieko nelėmusiame, bet nepaprastai emociškai sunkiame mače.
22-ejų Edinburgo „Hibernian“ saugui tai buvo vos antrasis įvartis vilkint nacionalinės rinktinės marškinėlius. Panevėžietis komandoje debiutavo 2015-ųjų birželį draugiškame mače su vengrais ir nuo tos akimirkos aikštėje pasirodydavo visose 22 rinktinės rungtynėse.
Bet daugiau išspausti lietuviai nebepajėgė. Šešių pralaimėjimų serija nutraukta, tačiau ketvirtadienio vakarą tai buvo menka paguoda.
„Kaip visuomet, po tokių sunkių rungtynių stengiamės įžvelgti bent ką pozityvaus. Praleidome tikrai apmaudų įvartį, bet sugebėjome atsitiesti. Kontroliavome žaidimą, ilgiau valdėme kamuolį, ieškojome kelių prie varžovų vartų. Kraštais mums žaisti nesisekė, tad bandėme ieškoti kitų variantų. Gaila, bet antro įvarčio neuždirbome. Bet rankų nuleisti negalime – laukia labai svarbios rungtynės po trijų dienų“, – jau sekmadienio dvikovos su anglais nuotaikomis gyveno E.Jankauskas.
– Ar tiesa, kad tokiame mače buvo kur kas svarbiau susitvarkyti ne su savo priešininkais, bet su savo pačių galvomis? – 15min po mačo paklausė trenerio.
– Kiekviename mače svarbiausia yra susitvarkyti su savimi. Nemanau, kad žaidėjai negali padaryti vienokių ar kitokių dalykų tik dėl psichologinės įtampos. Reikia pripažinti, kad mums labai daug ko trūksta. Trūksta bazinių dalykų, be kurių neįmanoma kalbėti apie aukštesnės klasės futbolą, taktinį supratimą, IQ, futbolo mentalitetą. Visų pirma, mums reikia pagerinti perdavimų kokybę, priėmimo procentą, kamuolio greitį. Tai yra pradiniai dalykai. Mes tai žinome, bet turime ta kryptimi dirbti ir reikalauti iš savęs daugiau kiekvieną dieną.
– Ar stipriai jus išmušė iš pusiausvyros tai, kad atakuoti kraštais šį kartą buvo nepaprastai sunku?
– Tikrai taip, privalėjome greitai priimti naujus sprendimus. Atakos kraštais nepasiteisino, varžovai nuspėjo, kad mes tai ir ketinsime daryti. Buvo tikrai neblogų epizodų, kai įmesdavome kamuolį tarp linijų, įmušėme gražų įvartį, bet labai gaila, kad nepavyko pasižymėti dar kartą.
– Ar nemanote, kad vyrai šiek tiek perskubėdavo, žūtbūt norėdami įmušti ir antrą įvartį?
– Laiko dar buvo tikrai daug. Mano nuomone, geriausias laikas mušti antrą įvartį buvo iš karto po pirmojo. Tačiau tuo metu šiek tiek žaidimas išsiderino. Mes nenorėjome skubėti, bet stengėmės žaisti greitai, norėjau, kad kamuolys judėtų greitai, atsidarytų erdvės, žaidėjai gautų kamuolį laisvi. Ne viskas pavyko.
– Sėkmė šį kartą irgi, panašu, kad nebuvo mūsų pusėje...
– Šiek tiek tiesos tame yra. Nedažnai praleidi įvartį iš 30 metrų. Pirmą kėlinį turėjome nemažai progų, buvome labai arti įvarčio, bet kamuolys atsimušė į virpstą. Tai irgi svarbūs dalykai.
– Jūsų balsas toks užkimęs taip pat šiame atrankos cikle dar nebuvo. Treneriui šis mačas kainavo taip pat daug jėgų?
– Kiekvienos rungtynės reikalauja daug jėgų (šypsosi).
– Ar keitimai pasiteisino?
– Manau, kad su pirmuoju keitimu tikrai pataikėme. Nerijų Valskį pakeitęs M.Papšys įnešė aštrumo ir gyvumo.
