Lapkričio 10-ąją M.Žaliūkui būtų sukakę 37-eri, tačiau fizinėmis savybėmis ir oro dvikovomis aikštėje garsėjusį futbolo talentą pasiglemžė ypač reta liga.
Augalotas (190 cm) gynėjas savo karjerą būdamas aštuoniolikmetis pradėjo gimtojo Kauno „Inkaro“ klube , tačiau labai greitai atkreipė tuo metu Lietuvoje dominavusio „FBK Kaunas“ trenerių dėmesį.
Vladimiro Romanovo viešpatavimo metais jaunam gynėjui nuomos pagrindais teko pažaisti ir su skandalinguoju verslininku glaudžiai susijusioje „Šilutės“ komandoje, tačiau praėjusio dešimtmečio viduryje M.Žaliūko talentas pradėjo reikštis vis ryškiau, tad netrukus jaunas gynėjas ne tik sugrįžo į Kauną, bet ir buvo išnuomotas Edinburgo „Hearts“ ekipai.
Tai buvo pirmasis rimtas įvertinimas, nes į Škotiją V.Romanovas siųsdavo tik ryškiausius „FBK Kauno“ auklėtinius.
2006-ieji 22-ejų gynėjui buvo įsimintini ne tik dėl persikėlimo į Škotijos sostinę. Tais pačiais metais M.Žaliūkas pirmą kartą sulaukė ir nacionalinės rinktinės trenerių dėmesio.
Rinktinei vadovavęs Algimantas Liubinskas pakvietė jauną kaunietį į draugiškus susitikimus su Albanija (2:1) ir Lenkija (1:0).
„Tuomet rinktinėje turėjau tvirtus vidurio gynėjus Tomą Žvirgždauską ir Andrių Skerlą, bet jaunas perspektyvus futbolininkas atkreipė mano dėmesį ir suteikiau jam šansą. Vienas dalykas man iš karto padarė įspūdį ir tas vaizdas visiems laikams liko atmintyje. Futbolo treniruotėse turime tokį pratimą, kai kamuolys perduodamas iš krašto ir du puolėjai atakuoja vieną gynėją bei bando susikurti pranašumą. Taigi šiose oro dvikovose tiems dviem puolėjams laimėti prieš Marių nebūdavo jokių šansų – jis susirinkdavo visus kamuolius. Man jau tuoj bus 69-eri, esu matęs visko, bet taip puikiai šiose dvikovose kovojančio futbolininko aš daugiau neprisimenu. Jis taip subtiliai užsiimdavo poziciją ir viską „išsivalydavo“, kad net tekdavo juokauti, jog neturiu jokių normalių puolėjų. Antrame aukšte jis buvo karalius“, – bendraudamas su 15min prisiminė A.Liubinskas.
Pirmasis M.Žaliūką į rinktinę pakvietęs strategas gynėjui skambino ir prieš keletą metų, bet tuomet buvusio futbolininko mintys jau sukosi ne apie sportą.
„Prieš keletą metų treniruodamas Vilniaus „Vyčio“ komandą paskambinau klubo neturėjusiam Mariui ir pakviečiau prisijungti, nes tuo metu mums labai trūko gynėjų. Žmogiškai ir šiltai pakalbėjome, bet jis neslėpė, kad grįžti į aikštę jau neplanuoja. Netrukus sužinojau ir apie tą ligą. Jaunas, labai gabus, ypač žmogiškas, liūdna, kai krenta ąžuolai, o jis buvo tikras lietuviškas ąžuolas. Gaila vaikino ir gaila šeimos, bet toks likimas“, – gražių žodžių savo auklėtiniui negailėjo A.Liubinskas.
Persikėlęs į Škotiją, M.Žaliūkas „Hearts“ ekipoje rado visą būrį tautiečių. Iš pradžių vietos sirgaliai į būriais iš „Kauno“ traukiančius V.Romanovo naujokus žiūrėjo ypač skeptiškai, tačiau galiausiai lietuviai užsitarnavo pagarbą, o Žalias netgi tapo „Hearts“ fanų numylėtiniu ir kapitonu.
Dabartinis Vilniaus „Žalgirio“ kapitonas Saulius Mikoliūnas buvo vienas tų, kuris su M.Žaliūku keliavo ir ekspresu Kaunas–Edinburgas, ir kartu žaidė Lietuvos rinktinėje.
„Marius buvo reto gerumo ir nuoširdumo žmogus su be galo didele širdimi. Net ir sunkiose situacijose jis sugebėdavo išlikti ramus ir santūrus. Visada buvo linksmas ir pozityvus. O aikštelėje labai mėgo oro dvikovas. Ir tai buvo žmogus be galo mylintis ir atsidavęs savo šeimai“, – bendraudamas su 15min pažymėjo S.Mikoliūnas.
2012-ieji – bene įsimintiniausi M.Žaliūko karjeros metai. Būdamas „Hearts“ kapitonu virš savo galvos iškėlė ilgai lauktą Škotijos taurės trofėjų, finale 5:1 nugalėjus kitą miesto komandą „Hibernian“.
Simboliška, bet šeštadienį „Hearts“ su tuo pačiu varžovu vėl žaidė Škotijos taurės pusfinalyje ir laimėjo po pratęsimo. „Mariau, ši pergalė skirta tau“, – tokia antrašte publikaciją papuošė škotų dienraštis „Mail Sport“.
Tais pačiais metais gynėjas įmušė ir savo vienintelį įvartį vilkėdamas Lietuvos rinktinės aprangą, kai galva pasižymėjo rungtynėse LFF stadione su slovakais (1:1).
| 2002–2004 | Kauno „Inkaras“ |
|---|---|
| 2004–2007 | „FBK Kaunas“ |
| 2004–2005 | → „Šilutė“ (nuoma) |
| 2006–2007 | → „Heart of Midlothian“ (nuoma) |
| 2007–2013 | Edinburgo „Heart of Midlothian“ |
| 2013–2014 | „Leeds United“ |
| 2014–2015 | Glazgo „Rangers“ |
| 2016 | Vilniaus „Žalgiris“ |
Buvę Lietuvos rinktinės lyderiai Tomas Danilevičius ir Deividas Šemberas neabejoja, kad tai – viena liūdniausių dienų Lietuvos futbolo istorijoje.
„Ši žinia sukrėtė visą futbolo bendruomenę. Man asmeniškai tai buvo didelis šokas, ypač kai Marių savo atmintyje matau nacionalinėje rinktinėje ir „Hearts“ marškinėliais su kapitono raiščiu. Visą laiką pasitikintis savimi, su šypsena veide, ramus aikštėje ir tikras lyderis. Už stadiono ribų jis buvo introvertas. Su liga kovojo apie 4–5 metus, bet mažai apie tai kas nors žinojo ir Marius nelabai kam ir atviravo. Pamenu jo įvartį į slovakų vartus galva po baudos smūgio. Toks jausmas, kad pakibo ore ir laukė, kol kamuolys atskris. Baisu, kai jauni žmonės palieka mus, o dar baisiau, kad mes negalime jiems padėti“, – apie netektį kalbėjo rezultatyviausias visų laikų rinktinės futbolininkas ir dabartinis LFF prezidentas Tomas Danilevičius.
„Su Mariumi teko žaisti tik rinktinėje, bet prisiminimai liko kuo puikiausi: tikras profesionalas aikštėje, darbštus, atsakingas, kovingas. Gyvenime jis buvo linksmas ir draugiškas, visada pareigingas. Mano nuomone, jis turėjo visas tikro kapitono savybes tiek aikštėje, tiek ir už jos ribų. Labai gaila, kad tikros asmenybės išeina taip anksti“, – atsiduso kartu su M.Žaliūku ne vienerius metus Lietuvos rinktinėje praleidęs vienas iškiliausių šalies futbolininkų Deividas Šemberas.
Edinburge M.Žaliūkas praleido net septynerius metus ir sužaidė 301 rungtynes, per kurias pasižymėjo 18 įvarčių.
„Atsimenu Marių kaip žaidėją su charakteriu, kuris kantriai laukė savo šanso ir jo sulaukė. Edinburge tuo metu dirbau vyriausiojo trenerio asistentu ir jis per tuos metus buvo tapęs tikru komandos lyderiu. Vienas dalykas, kuris man įstrigo atmintyje – kai autobusu po Škotiją keliaudavome į rungtynes, Marius visuomet rankose turėdavo kokią nors storą knygą, kurią sudarydavo 500 ar dar daugiau puslapių, ir dažniausiai parašytą sudėtingesnių autorių“, – pasakojo 2012–2013 „Hearts“ klubo trenerių štabe dirbęs, o vėliau Lietuvos rinktinę treniravęs Edgaras Jankauskas.
2013-aisiais gynėjas prisijungė prie šiais metais į Anglijos „Premier“ lygą sugrįžusio „Leeds United“ klubo, kuris tuo metu žaidė antrajame ešelone, o 2014-aisiais sugrįžo į Škotiją ir gynė garsiojo Glazgo „Rangers“ spalvas.
Karjerą būdamas 32-ejų gynėjas baigė 2016-aisiais Vilniaus „Žalgiryje“.
„Nors ir trumpam grįžti į Lietuvą – atostogų ar į rinktinę – visada buvo didelis malonumas, o beveik dešimt metų užsienyje šiek tiek išvargino ir jau buvo noras grįžti namo“, – tuomet kalbėjo futbolininkas.
Sutartį su M.Žaliūku pasirašė Mindaugas Nikoličius – žymus Lietuvos futbolo vadybininkas, tuo metu dirbęs „Žalgirio“ sporto direktoriumi, tačiau puikiai pažinojęs gynėją dar nuo „Hearts“, kuriame taip pat praleido ne vienerius metus.
„Marių visada prisiminsiu kaip linksmą vyruką, žmogų su charakteriu. Kai 2006 metais po „FBK Kaunas“ rungtynių prieš „Randers“ persikėlė į Škotiją, jo laukė daug iššūkių, bet savo užsispyrimu jis sugebėjo išsikovoti vietą ir įrodyti, ko yra vertas. Jis visada turėjo savo nuomonę, galėjome šnekėtis įvairiausiomis temomis, turėjo puikų humoro jausmą“, – prisiminimais dalijosi ir tvirtybės šeimai linkėjo šiuo metu Kroatijoje su „HNK Gorica“ klubu sėkmingai dirbantis M.Nikoličius.
Vieno geriausių nepriklausomos Lietuvos gynėjų netektis skaudžiai sukrėtė ir dabartinę futbolininkų kartą.
„Marius visada buvo labai pozityvus, draugiškas, malonus žmogus ir puikus futbolininkas. Toks jis man visada buvo ir toks jis liks mano atmintyje“, – savo kolegoms antrino dabartinis nacionalinės rinktinės kapitonas Fiodoras Černychas.
