44-erių iš Pakruojo kilęs treneris dar per vieną žingsnį priartėjo prie svajonės.
Kai sausio pradžioje V.Dambrausko karjeros kreivė netikėtai šoktelėjo iš Velika Goricos miestelio Kroatijoje į Bulgarijos šiaurės rytuose įsikūrusį miškingą Razgradą, treneris neslėpė, jog leidžiasi į Čempionų lygos medžioklę.
„Mano svajonė yra kiekvieną savaitę žaisti Čempionų lygoje. Tikiu, kad šis karjeros etapas leis prie jos priartėti“, – tuomet ambicingai kalbėjo talentingiausias savo kartos treneris.
Antradienį iškovotas Bulgarijos čempionų trofėjus buvo tarsi užtvirtinimas, kad V.Dambrauskas – teisingame kelyje.
Čempionų lygos kovas Bulgarijos čempionai, kaip ir stipriausia Lietuvos komanda Vilniaus „Žalgiris“, vasarą pradės nuo pirmojo atrankos etapo.
Sausį lietuviui perėmus komandos vairą „Ludogorec“ pirmavo Bulgarijos čempionate ir šešiais taškais lenkė Plovdivo „Lokomotiv“ ir Sofijos CSKA.
Nors pirmosios savaitės naujajame darbe nebuvo lengvos, V.Dambrausko vairuojamas klubas iš pirmosios pozicijos taip ir nenusileido, o sezono finiše netgi padidino apsukas.
Čempionų titulą „Ludogorec“ užsitikrino likus keturiems turams iki čempionato pabaigos.
Tai yra pirmas kartas, kai komanda šalies Bulgarijos pirmenybėse triumfuoja dešimt kartų iš eilės. Ankstesnis rekordas – devyni titulai paeiliui – priklausė Sofijos CSKA.
V.Dambrausko kolektyvas antradienį tapo išskirtiniu klubu ir visos Europos kontekste.
Dešimt sezonų iš eilės – serija, kokios šiuo metu neturi nė viena kita komanda Senajame žemyne. Iki šio sezono po devynis kartus iš eilės savo šalių čempionais buvo tapę ir Glazgo „Celtic“ bei Turino „Juventus“, tačiau Škotijoje šiemet triumfavo Glazgo „Rangers“, o „Senosios Sinjoros“ dominavimą Apeninuose nutraukė Milano „Inter“.
Šaukštu deguto debiutinėje lietuvio medaus statinėje tapo nebent pralaimėjimas Bulgarijos taurės pusfinalyje, tačiau, anot trenerio, šis kluptelėjimas kaip tik sutelkė komandą bei davė jai neįkainojamą pamoką.
| Valdas Dambrauskas tapo tik trečiuoju Lietuvos treneriu, kurio vadovaujamam klubui pavyko laimėti kitos šalies pirmenybes. Benjaminas Zelkevičius su tuometiniu Liepojos „Metalurgs“ 2004/2005 m. tapo Latvijos čempionu. 2016/2017 m. sezoną tą patį su Jūrmalos „Spartaks“ pakartojo Valdas Urbonas. |
„Užsitikrinti titulą visada yra malonu. Tikėjomės laimėti ir smagu, kad tai padarėme. Tai buvo pirmosios rungtynės, kai po pertraukos į stadionus sugrįžo žiūrovai, tad buvo malonu šiomis akimirkomis dalintis su jais. Po rungtynių šiek tiek pasidžiaugėme stadione, o tikroji šventė bus šeštadienį po rungtynių su Plovdivo „Lokomotiv“. Tuomet bus įteikta taurė, gausime medalius. Ten jau bus rimtesnis vakarėlis su šou elementais ir muzikantais“, – 15min pasakojo V.Dambrauskas.
– Ar vyrams skyrėte laisvų dienų?
– Trečiadienis – laisvas, bet ketvirtadienį ir penktadienį jau treniruosimės. Čempionatas nesibaigė, laukia keturios rungtynės. Šie mačai mums svarbūs dėl įvairių priežasčių – norėtume išlaikyti tą persvarą ir tą pačią žaidimo kokybę, taip pat yra noras tobulėti, eiti į priekį, šiek tiek paeksperimentuot, suteikti šansų kai kuriems mažiau laiko gavusiems futbolininkams, kuo geriau pasiruošti Čempionų lygos atrankai.
– Razgrado komandos dominavimas Bulgarijoje trunka jau dešimtmetį, o ir šiemetinis titulas iškovotas gana anksti. Ar „Ludogorec“ atotrūkis nuo likusių „Parva liga“ komandų tikrai yra toks didelis?
– Galiu kalbėti tik apie tai, ką pamačiau čia per tuos maždaug pusę metų – nuo sausio dirbu, bet nuo spalio jau stebėjau visus „Ludogorec“ mačus. Svarstau, kad pergalė likus keturiems turams, galbūt ir neparodo tikrojo Bulgarijos klubinio futbolo paveikslo. Kiekviename čempionate ir kiekvienam čempionui sezono metu būna momentų, kai krenti į vienokią ar kitokią duobę, kai šiek tiek pradedi abejoti. Kai žvelgi atgal, matai, kur tie „persilaužimo“ mačai buvo.
Šiemet išskirčiau du momentus – pralaimėjimą Plovdivo „Lokomotiv“ iš karto po žiemos pertraukos. Tuomet prieš artimiausius persekiotojus buvo likę trys taškai ir eidami į mūšį su Sofijos CSKA žinojome, jog nesėkmės atveju krisime laipteliu žemiau. Tuomet kova dėl titulo būtų prasidėjusi visiškai iš naujo. Bet svarbiausiose sezono rungtynėse pavyko mobilizuotis, parodyti gerą žaidimą ir laimėt.
Gyvenime iš klaidų visada išmoksti daugiau nei iš pergalių.
Kitas lūžio taškas – iškritimas iš taurės varžybų. Šis mačas paliko nemalonų kartėlį. Dabar jau matau, kur padarėme klaidas ir neabejoju, kad jei gautume dar vieną šansą, tą mačą sužaistume kur kas geriau. Bet gyvenime iš klaidų visada išmoksti daugiau nei iš pergalių. Po šio mačo labai svarbu buvo nesugriūt ir neišskyst. Krizės išvengėme, nuvažiavome į Sofiją ir „Levski“ nugalėjome 3:0. Šis laimėjimas davė stiprų impulsą ir dabar turime keturių pergalių atkarpą su įvarčių santykiu 12:1.
– Ar labai apmaudu, kad prie čempionų titulo nepavyko pridėti ir taurės trofėjaus? Kas nutiko tame atsakomajame pusfinalyje su Sofijos CSKA?
– Apie pralaimėjimo priežastis nemėgstu kalbėti ir noriu pasilikti jas sau. Visgi manau, kad mūsų reakcija į tą nesėkmę rodo, kad tuos žingsnius galėjome padaryti ir kur kas anksčiau bei išvengti tos klaidos. Galbūt kažkiek suvėlavome, bet dabar jau nieko nepakeisi. Reikia žiūrėt į priekį ir tikėt, kad šis pralaimėjimas išmokė tikrai nemažai.
– Žvelgiant iš laiko perspektyvos, gal galite pasakyti, ar stipriai „Ludogorec“ pasikeitė per šiuos kelis mėnesius? Ar jaučiate, kad pavyko realizuoti savo idėjas?
– Pastarąsias dvi rungtynes jau žaidėme taip, kaip norėčiau, kad žaistume kiekvieną kartą. Labai svarbu, kad rungtynių kontrolę išlaikome nuo pirmos iki pat paskutinės minutės. Ankstesniuose mačuose blogų atkarpų vis dar pasitaikydavo.
Pagal tai, kokias sąlygas ir kokius žaidėjus turime, manau, kad erdvės tobulėjimui dar yra labai daug. Privalome žaisti dar geriau ir dar labiau dominuojantį futbolą. Tačiau visoms idėjoms reikia laiko.
Ši komanda turi tikrai daug potencialo. Tikiu, kad vasarą pasistiprinus dar keliais žaidėjais, galime dar pasitempti ir patekti į Čempionų lygos grupių etapą. Toks tikslas mums ir keliamas.
– Treneri, darbas Bulgarijoje yra sunkiausias, lyginant su tuo spaudimu, kuris tekdavo Lietuvoje, Latvijoje ar Kroatijoje?
– Vienareikšmiškai. Čia spaudimo tikrai daugiau, žurnalistai kur kas tiesesni ir nevynioja nieko į vatą. Turi būti stiprus, neskaityti nieko, arba atsiribuot nuo viso to, įtikinti žmones, su kuriais dirbi kiekvieną dieną. „Ludogorec“ klube dirba apie 150 žmonių, tai yra didžiulis aparatas ir vyriausiasis treneris yra tas sraigtas, kuris atsako už rezultatą. Man tai yra didelė atsakomybė, nėra lengva, bet visų sugebėjimas susitelkti sunkiomis akimirkomis, man atrodo, kad parodė, jog einame teisingu keliu.
– Metų pradžioje Bulgarijos žiniasklaida jus pasitiko priešiškai. Ar jaučiatės įrodęs skeptikams, kad gerų rezultatų gali pasiekti ir treneris iš Lietuvos?
– O kaip aš buvau priimtas „Žalgiryje“? Kaip buvau sutiktas Velika Goricoje? (šypsosi). Bet kurioje kitoje būsimoje darbovietėje taip pat greičiausiai būsiu sutiktas panašiai. Bet, mano nuomone, šie dalykai yra geriausia, kas gali nutikti mano darbe. Mane jie veda į priekį, stumia ir motyvuoja. Vienintelis klubas mano karjeroje, kur spaudimo buvo mažiau – Rygos RFS. Ši komanda neturėjo didelės fanų bazės, buvau priimtas šiltai ir galėjau ramiai dirbti. Visur kitur spaudimo buvo daug, tad ir Razgrade nebuvo kažko naujo. Man šis iššūkis netgi patinka.
– Jaučiate, kad žiniasklaidos ir fanų požiūris dabar pasikeitė?
– Iš tikrųjų stengiuosi nuo visko kiek įmanoma atsiriboti. Bulgarijos žiniasklaidą skaitau minimaliai. Visi mes esame žmonės ir, kad ir kaip sugebėtume nuo visko atsiriboti, bet kokia žinia ar kritika gali paveikt ir sąmonėje trukdyt. Todėl stengiuosi kuo mažiau skaityti naujienų ir žiūrėti, kas vyksta aplinkui, nedaug laiko skiriu ir socialiniams tinklams. „Žalgirio“ laikais dėmesį į visa tai kreipdavau labiau, bet dabar jau esu išmokęs to nepaisyti.
Svarbiausia yra susitelkt į artimiausias rungtynes, į savo futbolininkus. Žinau, ko noriu ir kokia kryptimi einu. Žinau, kaip noriu, kad mano komanda žaistų. Bet puikiai suvokiu ir tai, kad turėdamas gražią ir brangią mašiną aš taip pat turiu tinkamai ir teisingai vairuot. Visos karjeros metu man buvo svarbus ne tik rezultatas, bet ir kad mano komanda žaistų gerą futbolą. Šie standartai mano karjeroje turbūt niekada nepasikeis. Kita vertus, žinau, kad jeigu tu laimi, prieš daugelį kitų dalykų yra užmerkiamos akys. Jei tu pralaimi, kritikos bus – kad ir kaip bežaistum, treniruotum ar ką bedarytum.
Visos karjeros metu man buvo svarbus ne tik rezultatas, bet ir kad mano komanda žaistų gerą futbolą.
– Dirbdamas Kroatijoje ne kartą esate pastebėjęs, jog šioje šalyje futbolininkai ir treneriai visuomet yra po padidinamuoju stiklu. Ar dėmesys Bulgarijoje yra kitoks?
– Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad gana stipriai skiriasi kontekstas. Kroatijoje nebuvau žinomas, o ir „Gorica“ buvo kuklus klubas, kuris man ateinant buvo šeštoje vietoje. Taip, tai buvo agresyvus ir besikandžiojantis debiutantas, bet tai nebuvo flagmanas. Kroatijoje man daug padėjo ir nemažai spaudimo „sugerdavęs“ Mindaugas Nikoličius. Ten buvome mažiau įdomūs, čia viskas yra kitaip. „Ludogorec“ yra čempionų klubas, tad natūralu, kad ir futbolininkų žingsniai čia vertinami visai kitaip. Jei pralaimėdavau su „Gorica“, didelės problemos nebūdavo, jei pralaimiu čia – visur skamba pavojaus skambučiai.
Jei pralaimėdavau su „Gorica“, didelės problemos nebūdavo, jei pralaimiu čia – visur skamba pavojaus skambučiai.
Bulgarijos žiniasklaida yra daug agresyvesnė ir ūkiškesnė, bendravime jaučiasi kur kas mažiau pagarbos ir daugiau karinio nusiteikimo. Bendraujant su žurnalistais tu visada pabrėži, kad esame stiprūs, nuvažiuosime, laimėsime, varžovas mūsų bijo ir t.t. Kroatijoje tarpusavio pagarbos kur kas daugiau – pradedant treneriais, žaidėjais ir baigiant žurnalistais. Kiekviena šalis turi savo tradicijas, savo kultūrą. Reikia priimti tai ir prisitaikyti. Nesu čia tam, kad keisčiau tuo dalykus, esu čia tam, kad laimėčiau ir mano klubas žaistų gerai. Priimu tai natūraliai ir kalbu tai, kas atitinka mano moralės normas.
– Bulgarijos futbolo stipriausiame ešelone dirba tik trys užsienio specialistai. Ar šioje giliomis futbolo tradicijomis galinčioje pasigirti šalyje vietiniams specialistams dirbti dar yra kur kas lengviau nei legionieriams?
– Tas pats yra ir Lietuvos klubuose, juk norime, kad klubus treniruotų lietuviai treneriai ir žaistų kuo daugiau vietinių žaidėjų. Kroatijoje yra lygiai tas pats, Bulgarijoje – irgi. Taip yra kiekvienoje šalyje ir čia nėra nieko naujo. Į legionierių visada žiūrima kitomis akimis ir nuo to niekur nepabėgsi. Bet man atrodo, kad taip yra teisinga. Jei esi kitoje šalyje, tu turi duoti geresnį rezultatą. Atvykęs į bet kurią svetimą šalį sakau sau ir štabo nariams, kad noriu, jog dirbtume daugiau nei vietiniai specialistai. Futbole yra nemažai atsitiktinumų. Kartais kamuolys atsimuša į skersinį, o kartais nuo jo įskrieja į vartus. Gali sakyti, kad tai nulėmė futbolo dievai, o galbūt kaip tik tos kelios papildomos darbo valandos?
Bulgarija turi labai gilias futbolo istorijas. Čia yra gimęs „Auksinio kamuolio“ laureatas (Hristo Stoichkovas – aut.past.), rinktinė yra iškovojusi pasaulio čempionato medalius (1994 m. – aut.past.), klubai sėkmingai žaidė Europoje. Dabar šios šalies futbolas galbūt ir nėra aukštumoje, tačiau palaikymas, susidomėjimas ir dėmesys Bulgarijoje yra didžiulis. Natūralu, kad tokioje futbolo šalyje specialistų tikrai yra nemažai. Iš kitos pusės, dirbti tokioje aplinkoje taip pat yra didelis malonumas. Nesu treneris iš futbolo šalies, kaip Ispanija ar Portugalija, tad viskas, ką atsinešu ir galiu duoti – žinios. Dėl to stengiuosi nesidairyti aplinkui ir susitelkiu tik į darbą.
– „Ludogorec“ yra didžiausią piniginę turintis Bulgarijos klubas. Ar klubo bazė taip pat yra išskirtinė?
– Tai, ką mes turime čia, nepalyginama su jokiu kitu Bulgarijos klubu. Savo komandoje turiu žaidėjų, kurie žaidė Ispanijos „La Liga“, Anglijos „Premier“ lygoje, Prancūzijos „Ligue 1“, Nyderlandų „Eredivisie“ ar tapo Danijos čempionais. Visi jie vienareikšmiškai sutinka, kad „Ludogorec“ sudarytos sąlygos yra išskirtinės net tų stipriausių Europos lygų kontekste. Visame klube taikomi aukščiausi standartai, Bulgarijoje netgi juokaujama, kad Razgradas yra futbolo oazė Europos žemėlapyje. Todėl kiekvieną dieną klubo žaidėjams ir darbuotojams kartoju, kad turime tai vertinti.
– Viso to priežastis – klubo savininkas ir vienas turtingiausių Bulgarijos žmonių Kirilas Domuščievas. Koks jis ir kiek aktyviai dalyvauja klubo veikloje?
– Bendrauti tenka ir gana dažnai. Smagu jausti jo palaikymą. Galiu pasakyti, kad tai žmogus, kuris Bulgarijos futbole sukūrė stebuklą. Manau, kad tuo viskas pasakyta. Jei ne jis, sunku būtų įsivaizduoti tokį „Ludogorec“, koks jis yra dabar. Tai yra žmogus, kuris sukūrė ne vieną tūkstantį darbo vietų ir kalbant ne tik apie futbolą ir Bulgariją, bet ir kitas šalis. Didžiausia pagarba jam, smagu, kad jaučiame jo begalinį palaikymą kiekvieną dieną.
– 50 tūkst. gyventojų turintis Razgradas, palyginus su sostinė Sofija, yra kuklus Bulgarijos žemėlapio taškas...
– Profesionaliam futbolo žaidėjui svarbiausia yra turėti ryšį su žmonėmis. Jeigu tu juos džiugini savo žaidimu, jie tave mėgsta, myli ir palaiko. Razgrado provincijos žmonėms „Ludogorec“ ir yra tas identitetas, kuris leidžia nuvykti į Sofiją, vaikščioti sostinės gatvėmis iškėlus galvą ir sakyti: „Jūs turite čia viską, geriau gyvenat, bet futbolas vis tiek pas mus geresnis. Mes esame čempionai“. Smagiausia, kad galime žmonėms suteikti tą jausmą. Profesionalui irgi sunku surasti geresnę vietą sportuoti – jokių kamščių, viskas arti, dvi minutės ir tu jau treniruočių bazėje. Dabar pavasaris, sužaliavo medžiai, tai išvis gražiausiais miestas pasaulyje! Ypač kai laimi (juokiasi).
– Kalbant apie ateitį, ar stipriai pasikeis komanda prieš Čempionų lygos atranką?
– Futbolininkų paieška – nuolat besitęsiantis procesas. Žaidėjų ieškome ir sezono metu. Kol kas dar anksti kalbėti apie konkrečias pavardes, bet stebime, žiūrime ir čia tikrai nėra taip, kaip Lietuvoje ar Latvijoje, kad pasibaigus sezonui su sutartimis liktų dešimt žaidėjų. Čia daugelis futbolininkų turi sutartis 2–4 metams į priekį, todėl selekcijos dalykai taip pat daromi labai atsargiai, nenorint, kad nukentėtų kitų interesai. Žinoma, kai kurias pozicijas norėtume sustiprinti, kai kur noriu turėti kitokio stiliaus žaidėjus.
– Metų pradžioje į štabą pasikvietėte tautietį Marių Skinderį. Gal yra minčių turėti ir daugiau padėjėjų iš Lietuvos?
– Priimdamas bet kurį naują iššūkį visada noriu turėti geriausius žmones aplinkui. Man sekasi, kad tiek Razgrade, tiek Goricoje dirbau su tikrai nuostabiais žmonėmis. Čia mane supa labai profesionalūs ir geri žmonės.
Su Mariumi esame pažįstami dešimt metų ir noriu pasakyti, kad negaliu įsivaizduoti geresnio asistento. Jis visada palaiko, duoda labai daug ne tik man, bet ir klubui. Visi kiti specialistai irgi yra puikūs ir paties aukščiausio lygios profesionalai.
Lietuvius trenerius taip pat stebiu, tačiau kai tu eini į tokio lygio klubą, jo vadovai visada tavęs klausia: kur prieš tai dirbo tavo asistentai, ką yra laimėję ir kokia jų kompetencija? Tikiuosi, kad ateityje lietuvių štabe turėsiu daugiau. Kitas dalykas, kad fizinio rengimo trenerius ar analitikus Lietuvoje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
