Pasaulio futbolo čempionatas baigėsi – metas skaičiuoti viščiukus. Sudėliojus įveiktus etapus, surinktus taškus, įmuštus bei praleistus įvarčius, o kai kuriais atvejais – šįsyk ir korteles, pirmenybės turi aiškų reitingą:
1. Prancūzija, 2. Kroatija, 3. Belgija, 4. Anglija, 5. Urugvajus, 6. Brazilija, 7. Švedija, 8. Rusija, 9. Kolumbija, 10. Ispanija, 11. Danija, 12. Meksika, 13. Portugalija, 14. Šveicarija, 15. Japonija, 16. Argentina, 17. Iranas, 18. Senegalas, 19. Pietų Korėja, 20. Peru, 21. Nigerija, 22. Vokietija, 23. Serbija, 24. Tunisas, 25. Lenkija, 26. Saudo Arabija, 27. Marokas, 28. Islandija, 29. Kosta Rika, 30. Australija, 31. Egiptas, 32. Panama.
Bet jei vieniems – ir pralaimėjimas ketvirtfinalyje tragedija, kitiems – vien buvimas čempionate šventė. Todėl, įvertinus lūkesčius, rezultatus ir vaizdą aikštėje, galima sudaryti kitą reitingą. Suprantama, visiškai subjektyvų. Tegul šįsyk jis bus sudėliotas iš apačios į viršų.
32. Vokietija. Pasaulio čempionai išskleidė sparnus dar vienam įspūdingam skrydžiui, bet paaiškėjo, jog per ketverius metus priaugo tiek nereikalingo svorio, kad sparnai nebelaikė. Atsarginis parašiutas neišsiskleidė, vokiškas meseršmitas efektingai tėškėsi į žemę jau grupės turnyre. Alles kaput.
Kas dėl to kaltas? Negi neaišku – Turkijos prezidentas. Treneris Joachimas Lowas kuris šįsyk menkai pasitikėjo Konfederacijų taurę pernai laimėjusiu rezervu ir leido sau palikti už rinktinės borto kylančią žvaigždę Leroy‘ų Sane, neatsistatydino, jo niekas neatleido. Visi šunys dėl didžiausiosios futbolo katastrofos nuo 1938-ųjų Vokietijoje sukarti ant prastai žaidusio saugo Mesuto Ozilo, o daugelį metų šį futbolininką Londono „Arsenal“ komandoje treniravęs prancūzas Arsene‘as Wengeras pareiškė, kad M.Ozilas sudegė dar prieš čempionatą, kai Vokietija galingu frontu užsipuolė jį ir kitą turkų kilmės žaidėją Ilkay'ų Gundoganą jiems abiem nusifotografavus su tironiškų polinkių Turkijos vadovu Recepu Tayyipu Erdoganu.
31. Lenkija. Robertas Lewandowskis – ryškiausia Lenkijos futbolo žvaigždė? Tik ne šiame čempionate. Pamirškite Robertą – sveikas atvykęs, Aleksai. Šešiametis Aleksas Meiklejohnas, škoto iš Edinburgo ir lenkės sūnus, taip nuoširdžiai ir graudžiai apraudojo R.Lewandowskio ir jo ginklanešių fiasko per rungtynes su Kolumbija, kad greta buvę sirgaliai iš Pietų Amerikos tribūnoje ėmė skanduoti Lenkijos pavadinimą ir dovanoti A.Meiklejohnui viską, kas pasipainiojo po ranka.
Klipas su vaiko ašaromis pasirodė FIFA rengtame konkurse #RivalHug („Varžovo apkabinimas“) ir jį laimėjo. Aleksą su tėvu FIFA pakvietė į čempionato finalą. Pradžioje į Senegalo, o po to – į Kolumbijos apsuptį patekęs bei nuo pagrindinių lenkų pajėgų atkirstas Robertas per trejas rungtynes neįmušė nė sykio ir – kur ten finalas... – net apie aštuntfinalį galėjo pamiršti turnyrui dar neįsibėgėjus. Faktas – iš visų lenkų čempionate geriausias buvo tribūnoje pravirkęs vaikas.
30. Egiptas. Futbolo faraonas į čempionatą atvyko pusiau mumifikuotas – Mohamedas Salahas įmušė abu egiptiečių įvarčius, bet buvo aiškiai matyti, kad jis vis dar leisgyvis po peties traumos, kurią patyrė per UEFA čempionų lygos finalą. Su tokiu M.Salahu Egiptas tapo viena iš dviejų komandų, pralaimėjusių visas trejas turnyro rungtynes.
Treneris Hectoras Cuperis neteko darbo, šalies futbolo vadovai ėmė grasinti bausmėmis futbolininkams, esą pažeidusiems komandos vidaus taisykles ir prieš rungtynes su rusais už pinigus, iki 50 tūkstančių JAV dolerių kiekvienam, dalijusiems interviu Saudo Arabijos magnatų valdomai žiniasklaidai, M.Salahas, ir iki tol ne visada sutaręs su Egipto futbolo federacija, pradėjo murmėti apie galimą pasitraukimą iš rinktinės. Egiptą, kaip Mozės laikais, vėl užgriuvo Dievo siųstos negandos. Tik šįkart – Rusijoje.
29. Panama. Jie atrodė kaip berniokai, vykę į gretimo kaimo diskoteką pakabinti mergų, bet patekę į elitinį pramoginių šokių konkursą. Aišku, liko paskutiniai. Treneris Hernanas Dario Gomezas įsižeidė ir ėmė klausinėti: ar žinote, kiek Panamoje aikščių, kokia ten infrastruktūra? Ne. Niekas nežino. Ir niekam, tiesą sakant, neįdomu. Tai, kad Panama buvo silpniausia, įrodo skaičiai – nulis taškų, 11 praleistų įvarčių per trejas rungtynes. Šiame reitinge jie ne paskutiniai, nes negalėjo nepateisinti lūkesčių, kurių lygmuo dar prie starto linijos buvo ten, kur ne kiekvienas batiskafas nusileis. Pagaliau jie nekalti dėl to, kad pagal sportinį principą pateko į pasaulio čempionatą.
28. Saudo Arabija. Ant naftos klodų gyvenanti šalis į savo futbolo statinę jau pirmą čempionato dieną, kai beviltiškai 0:5 pralaimėjo Rusijai, drėbė tiek deguto, kad vietos medui liko mažai. Bet medaus vėliau, tenka pripažinti, buvo. Šaukštas – smagus ir drąsus futbolas Urugvajui pralaimėtoje dvikovoje. Visas samtis – pelnyta pergalė prieš Egiptą.
27. Australija. Jie gerai žaidė su Prancūzija, bet pralaimėjo. Su Danija rungtyniavo dar geriau, bet nelaimėjo. Po simpatiško, tačiau neefektyvaus čempionato 2014-aisiais Australijos žiniasklaida konstatavo: pralaimėta galantiškai. Šįkart – taip pat? Turbūt, bet atėjo laikas pripažinti, kad raktinis žodis junginyje „galantiškas pralaimėjimas“ yra „pralaimėjimas“. Ar tik nebus teisus Angelos Postecoglou – iki čempionato Rusijoje australus atvedęs ir po to atsistatydinęs treneris diagnozavo: „Socceroos“ kamuoja vidutiniokų kompleksas, neleidžiantis kovoti dėl didelių tikslų.
26. Tunisas. Vidutiniokų kompleksas? Tada kaip jums tai: „Vos ištraukus burtus turbūt žinojome, kad aukščiau trečios vietos grupėje nepakilsime“? Tai – Tuniso rinktinės trenerio Nabilio Maaloulo žodžiai po to, kai jo vedami „Kartagenos ereliai“ pasitraukė iš čempionato. Ko tikėjosi, tą gavo.
Jie gali džiaugtis tuo, kad, laimėję prieš Panamą, pasaulio pirmenybėse iškovojo pirmą pergalę po keturių tuščių dešimtmečių ar tuo, kad iki paskutinių sekundžių kapojosi dėl taško rungtynėse su anglais. Bet laimi tie, kurie tiki – ne tie, kuriuose gyvena vidutinybė.
25. Kosta Rika. Kur jie buvo anksčiau? Ši frazė kažkam išsprūdo į interneto erdvę po dvasingų Kosta Rikos rungtynių su Šveicarija prieš tai pralaimėjus serbams ir brazilams. „Los Ticos“ akistatoje su šveicarais pagaliau įmušė – paskutiniai iš 32 čempionate dalyvavusių komandų. Jie yra tie, kurie prieš ketverius metus iš grupės turnyro namo pasiuntė anglus ir italus, o ketvirtfinalyje olandams nusileido tik po baudinių serijos. Tikrai – kur jie buvo anksčiau? Atsakymas – 2014-uose. Ten jų šlovė, iš ten į Rusiją jie atvyko jau nebe tokie.
24. Serbija. Sprogstamasis užtaisas nesuveikė. Pradžioje viskas vyko pagal planą – pergalė prieš Kosta Riką, geras pirmasis kėlinys žaidžiant su Šveicarija. Ir viskas – trumpas sujungimas. Šveicarai serbus palaužė kone paskutinę akimirką, o rungtynės su brazilais tapo visiška konvulsija.
Didelis potencialas ir liko tik potencialas – bomba nesprogo. Gal patirties pritrūko dagčio nesugebėjusiam tinkamai uždegti treneriui Mladenui Krstajičiui, gal jauniems komandos lyderiams. Faktas, kad patirties pritrūko. Nekeista – pasaulio ar Europos pirmenybių finalo turnyruose serbų nebuvo nuo 2010-ųjų.
23. Nigerija. Netikėta, bet šįkart jiems mokėjo laiku, viešbučiai ir treniruočių bazės buvo aukščiausio lygio, varžovai kontrolinėse pratybose prieš čempionatą – irgi. Nepadėjo, viskas baigėsi įprastai – vienas geras kėlinys vartų į pasaulio čempionato aštuntfinalį neatvėrė net iš vienos keisčiausių turnyro grupių.
Per rungtynes su kroatais jie buvo sutrikę ir nuobodūs, pribloškiančių Ahmedo Musos įvarčių įkvėpti antrajame dvikovos su islandais kėlinyje – geri, prieš Argentiną tiesiog neatsilaikė. Treneris Gernotas Rohras sako, kad ilgalaikio projekto tikslas – driokstelėti 2022-aisiais Katare. Pažiūrėsime. Pirmiausia – į tai, kiek ilgai projekte dalyvaus pats G.Rohras: kuo jau kuo, o kantriu tikėjimu pralaiminčiais treneriais dabartiniai vokiečio darbdaviai negarsėja.
22. Argentina. Mažasis futbolo princas į svarbiausią šio žaidimo sostą, matyt, taip ir neatsisės. Per pasaulio čempionatą Katare Lioneliui Messi bus beveik 36-eri, ir labai abejotina, ar jis ten žais.
Rusijoje jį ir Argentiną į aštuntfinalį nunešė gynėjo Marcoso Rojo įvartis dvikovos su Nigerija pabaigoje, aštuntfinalyje kojomis į priekį iš čempionato išnešė Kylianas Mbappe ir jo Prancūzija – naujasis futbolo princas ateina? Argentina ūžė lyg supurtytas bičių avilys: Jorge Sampaoli buvo kaltinamas dėl nesugebėjimo suvaldyti žvaigždes ir rasti žaidimo schemą, tinkamiausią L.Messi, pats treneris aiškino nekomentuosiąs dalykų, kurių nebuvo, ir pyko, jog yra laikomas nusikaltėliu vien dėl to, kad pralaimėjo futbolo rungtynes.
Po čempionato – ne geriau: žiniasklaida šlamina galimų J.Sampaoli įpėdinių sąrašus, nors šis turėjo sutartį iki 2022 metų, pranešama, kad jį atleido nepaisant to, kad sutartyje buvo likę 8 milijonai eurų, Diego Maradona sako, jog treniruotų „Albiceleste“ už dyką. Visa tai – kaimynų barniai daugiabučio kieme. Vertinant globaliau, Argentinai atėjo laikas rengtis futbolo erai „po Messi“.
21. Ispanija. Tiki taka šen, tiki taka ten. Bet tai buvo futbolo, o ne tiki takos čempionatas. Žaisdami su rusais ispanai įrodė, kad per 120 minučių gali atiduoti kamuolį vienas kitam daugiau nei tūkstantį kartų. Tačiau žaidimo tikslas yra pataikyti kamuoliu ne į komandos draugą, o į tinklu aptemptą konstrukciją aikštės gale – vartus. Žodžių tiki taką Ispanija pradėjo tuoj po to, kai rusai baudiniais išspyrė „La Roja“ iš pasaulio čempionato.
Šalis pasidalijo į dvi dalis: tuos, kurie dėl dar vieno, jau rutininio, fiasko kaltino Madrido „Real“ prezidentą Florentino Perezą, už šalies futbolo vadovų nugaros susitarusį dėl sutarties su rinktinės treneriu Julenu Lopetegui, ir tuos, kurie pasmerkė Ispanijos futbolo federacijos prezidentą Luisą Rubialesą, atleidusį J.Lopetegui likus dviem dienoms iki čempionato. Esą J.Lopetegui būtų priėmęs kitokius sprendimus nei jį prie komandos vairo pakeitęs Fernando Hierro ir viskas būtų buvę kitaip.
Gal ir būtų. Bet, išskyrus pirmas rungtynes su portugalais, jie žaidė blogai, o prarūgusią ispanišką futbolo sriubą iš puodo pilti ir šviežią virti teks naujam treneriui Luisui Enriquei.
20. Islandija. Nulis energijos baterijose, bet į akis vienas kitam jie drąsiai gali žiūrėti kaip žmonės, sąžiningai atlikę pareigą. Taip po kroatams pralaimėtų paskutinių grupės rungtynių saviškių situaciją įvertino islandų treneris Heimiras Hallmgrinssonas.
Jie, kitaip nei ispanai ar argentiniečiai, neiškopė iš grupės. Jie pralaimėjo Nigerijai. Bet savo sirgalių mažiausiai gyventojų tarp visų čempionato dalyvių turinčios šalies komanda nenuvylė. Į čempionatą jie atvyko neišsigydę žaizdų – lyderiai Gylfi Sigurdssonas ir Aronas Gunnarsonas į aikštę ėjo tiesiai iš traumatologų kabinetų. Bet islandų viltis žengti tolyn ir pasiųsti namo Argentiną buvo gyva iki paskutinių dvikovos su Kroatija minučių. Rusijos stadionuose Islandijos rinktinė mirė kaip tikras vikingas – mūšio lauke, drąsiai žiūrėdama priešui į akis.
19. Peru. Jų sirgaliai – tribūnų pasaulio čempionai nuo tos akimirkos, kai birželio viduryje triukšmu ir spalvomis užliejo provincialų Saranską. Jie išpirko 43 tūkstančius bilietų į grupių etapo rungtynes – Europoje daugiau jų įsigijo tik vokiečiai.
Troškimas po 36 metų pertraukos pamatyti saviškius pasaulio čempionate juos vertė už kelionę į Rusiją ir bilietą į vienerias rungtynes mokėti beveik tiek, kiek Peru gyventojai vidutiniškai uždirba per metus.
Jie aistringai palaikė savo komandą net tada, kai jai nesisekė. O jai nesisekė – futbolininkai kūrė progas, per rungtynes su danais uždirbo 11 metrų baudinį, bet iššovė Dievui į langus. Žaidė simpatiškai, tačiau Fortūna nieku gyvu nenorėjo vilktis baltų marškinėlių su įstrižu raudonu dryžiu. Trenerio Ricardo Garecos žadėtus įvarčius ir pergalę sirgaliai gavo tik nieko nebelėmusioje dvikovoje su australais.
18. Danija. Būti ar nebūti? Tokią frazę į garsaus, nors ir išgalvoto, danų princo lūpas kažkada įdėjo Williamas Shakespeare‘as. Apie danus šiame čempionate derėtų klausti kitaip: buvo ar nebuvo?
Taip, dabar mes atsimename, kad buvo. O po metų? Su Peru jie žaidė blankiai, bet laimėjo, su australais – nykokai, bet nepralaimėjo. Su prancūzais visai nežaidė, nes nereikėjo – nulinis rezultatas visiems tiko. Šiek tiek futbolo buvo tik aštuntfinalyje su Kroatija, bet ir ten ryškiausią įspūdį paliko vartininkas Kasperas Schmeichelis bei jo atremti baudiniai. Danai aukščiau už Peru tik todėl, kad laimėjo tarpusavio rungtynes.
17. Japonija. Juos vadina mėlynaisiais samurajais. Jei jie būtų tikri samurajai, būtų turėję persirėžti pilvus po pasibuvimo – kitaip nepavadinsi – su lenkais, kai 15 paskutinių minučių pralaimėdami 0:1 vaikščiojo po aikštę, nes žinojo, kad pirmauja prieš Senegalą – ne dėl to, kad surinko daugiau taškų ar mušė daugiau įvarčių, o todėl kad susirinko mažiau kortelių.
Lenkai japonams nežaisti netrukdė, negarbingiausiai pasielgusi čempionato komanda aukštyn žengė dėl „Garbingo žaidimo“ taisyklės. Šiame reitinge japonai galėjo likti kažkur tarp Panamos ir Vokietijos, bet komandos reputaciją pataisė aštuntfinalis su belgais, kurį jie pralaimėjo kaudamiesi kaip samurajai. Be to, japonų sirgaliai po rungtynių susirinkdavo šiukšles, o rinktinės personalas sutvarkydavo komandos persirengimo kambarį.
16. Senegalas. Būti žemiau už japonus šiame sąraše afrikiečiai negali, nes grupės turnyre nežaidė už juos blogiau, o nusileido tik dėl to, kad kovodami aikštėje negailėjo nei savo, nei varžovų kojų.
Bet stipriausias argumentas, pagrindžiantis gana aukštą Senegalo poziciją reitinge, jų trenerio Aliou Cisse žodžiai: „Mes iškritome ne dėl „Garbingo žaidimo“ taisyklės. Iškritome, nes nenusipelnėme žengti aukščiau. Yra taisyklės, kurias turime gerbti – mes surinkome daugiau geltonų kortelių nei japonai.“ Štai čia – garbingas žaidimas.
15. Pietų Korėja. Grįžusius namo juos apmėtė kiaušiniais Inčono oro uoste. Nukentėjo nekalti kiaušiniai ir žaidėjai. Jei sirgaliams ir atrodė, kad futbolininkai nusipelnė būti kuo nors apmėtyti, visas savo smulkias nuodėmes Rusijoje Son Heung Minis ir jo bendražygiai išpirko pergale prieš Vokietiją.
Be to, jie pagerino šalies įvaizdį Meksikoje – kai vokiečių krachas atvėrė meksikiečiams kelią į aštuntfinalį, Meksiko gyventojai apgulė Pietų Korėjos atstovybę ir vaišino pasiuntinį tekila.
14. Marokas. Jei Fortūna turėjo nemėgstamiausią komandą šiame čempionate, tai buvo Marokas. Panelė Sėkmė leido „Atlaso liūtams“ įsimušti į savo vartus paskutinėmis dvikovos su Iranu akimirkomis bei neleido įmušti per rungtynes su Portugalija, kuriose afrikiečiai praleido nesužaidus nė penkių minučių, o paskui pusantros valandos be atokvėpio volavo varžovų gynybą.
„VAR sistema – tik didžiosioms šalims“, – rėžė Maroko komandos saugas Younesas Belhanda po to, kai pradžioje buvo įskaitytas prieštaringomis aplinkybėmis į „Liūtų“ vartus įmuštas portugalų įvartis, o paskui – ir ispanų, išlyginusių rezultatą paskutinėmis antrojo kėlinio akimirkomis. Fortūna ir VAR su Maroku nedraugavo, todėl viena efektingiausių pirmojo etapo komandų namo išvyko labai anksti.
13. Iranas. Tvora, kurią treneris Carlosas Quierozas surentė aplink Irano rinktinės baudos aikštelę, buvo tvirta kaip gelžbetonis – komanda praleido vos dukart. Persų bėdos kaupėsi kitame aikštės gale, kur, be marokiečių įvarčio į savo vartus, jie suorganizavo ir realizavo tik 11 metrų baudinį pačioje dvikovos su portugalais pabaigoje. Moralas toks – vien griaudamas į pasaulio čempionato aštuntfinalį nepateksi. Iranas tai įrodė.
12. Portugalija. Ir kitas futbolo princas į sostą, matyt, neužkops – Cristiano Ronaldo baterijų užteko tik vienerioms rungtynėms ir dar penkioms minutėms. Portugalų superžvaigždė siautėjo ardydamas ispaniškos gynybos užtvaras ir greitai įmušė Marokui. Toliau – tyla.
O be C.Ronaldo arba su pavargusiu juo Portugalija – tik viena iš daugelio komandų be pretenzijų į favoritės statusą. Stebuklas Europos čempionato finale prieš dvejus metus, matyt, liks išimtis, patvirtinanti taisyklę. Portugalų žaidimas šįsyk, išskyrus futbolo megaspektaklį rungtynėse su ispanais, nebuvo įtikinamesnis už Maroko ar Irano, bet C.Ronaldo ir kompanija pasiuntė šias komandas atostogauti.
11. Šveicarija. Tik rungtynėse su Serbija jie pasisklaidė kaip nuo Albanijos vėliavos nulipę dvigalviai ereliai – įvarčius ne visai politkorektiškai šventę Kosovo albanai Granitas Xaka ir Xerdanas Shaqiri gavo FIFA reikalavimą apmokėti baudos kvitus.
Kas dar? Buvo išvargtos lygiosios su brazilais, vertinant žaidimą, gal net ne visai pelnytos lygiosios su Kosta Rika ir švedų pareiškimas: „Ačiū, jūs laisvi“ aštuntfinalyje. Prieš akistatą su Švedija šveicarų žiniasklaida vieningai skelbė verdiktą: arba auksinė jų futbolo karta kažką didingo nuveiks dabar, arba niekada. Na, jei taip, panašu, kad niekada.
10. Meksika. Po tekilos su korėjiečių ambasadoriumi virš Meksikos pakibo liūdnai šalyje pagarsėjusios ketvirtosios čempionato rungtynės – aštuntfinalis. Ir vėl viskas kaip visada – futbolas, pralaimėjimas, lagaminai, oro uostas, namai. Septintą kartą iš eilės. Šįkart nuosprendį įvykdė brazilai. Bet meksikiečiai ir patys dėl to kalti – nereikėjo grupėje pralaimėti švedams. Tokiu atveju aštuntfinalyje jie būtų gavę silpnesnę varžovę – Šveicariją.
9. Brazilija. Į Rusiją pentacampeones atvažiavo būdami favoritai. Išvažiavo po ketvirtfinalio. Ši rinktinė labiausiai, ko gero, įsimins Neymaro konvulsiškos agonijos priepuoliais po kone kas antro varžovo prisilietimo. Jie nelaimėjo nė prieš vieną elitinės kokybės komandą, nelaimėjo net prieš šveicarus.
Taip, galima sutikti, kad ketvirtfinalio dvikovoje su belgais brazilai galėjo išsigelbėti, bet prieš tai jie patys įstūmė save į situaciją, kai reikėjo karštligiškai gelbėtis. Šiame čempionate Brazilija nežaidė blogai. Bet ji juolab nežaidė čempioniškai.
8. Kolumbija. Šiai komandai nesisekė. Starto rungtynėse su Japonija baudinį į savo vartus ir raudoną kortelę Kolumbija užsidirbo nesužaidus nė trijų minučių, ryškiausią rinktinės žvaigždę Jamesą Rodriguezą priverstinai ilsėtis vertė tai viena, tai kita trauma.
Jie atkakliai ėjo į priekį, kol aštuntfinalyje teko sustoti pralaimėjus baudinių seriją anglams. Kolumbijoje iš karto imta rinkti parašus po peticija, reikalaujančia peržaisti šias rungtynes, išsišoko – juk turėjo ir tai nutikti – D.Maradona, pavadinęs teisėjavimą „monumentalia vagyste“. Vėliau legendiniam argentiniečiui teko atsiprašinėti, niekas, aišku, nieko neperžaidė, nors parašų, sako, surinkta trečdalis milijono, o Kolumbijai labai įsižeisti nederėtų – šįkart jų galimybės buvo tokios, aštuntfinalio vertos.
7. Urugvajus. Jie viską darė taip, kaip reikia. Laimėjo pirmas ketverias pirmenybių rungtynes. Vieninteliai čempionate per 90 minučių sumušė rusus. Aštuntfinalyje pasiuntė namo C.Ronaldo. Per tas ketverias rungtynes praleido tik vieną įvartį.
Bet paskui atėjo prancūzai, o bene tvirčiausios čempionato gynybos siūlės – tiksliau, paskutinė, svarbiausia, siūlė – trūko netinkamiausią akimirką. Urugvajiečių viltį žaisti pusfinalyje sužlugdė nestiprus Antoine‘o Griezmanno smūgis, po kurio kamuolio apmaudžiai nesugavo vartininkas Fernando Muslera. Iš pagarbos komandos draugams Madrido „Atletico“ komandoje Jose Jimenezui ir Diego Godinui, kuris dar yra ir A.Griezmanno dukros krikšto tėvas, puolėjas įvarčiu nesidžiaugė, bet kažin ar tai labai paguodė Urugvajų.
6. Švedija. Zlatanui Ibrahimovičiui teks pasirodyti Londono „Wembley“ stadione su Anglijos rinktinės marškinėliais ir žuvies su bulvių traškučiais porcija – jis pralaimėjo lažybas anglui Davidui Beckhamui dėl ketvirtfinalio rungtynių rezultato.
Anglai laimėjo, bet Ibros nuotaikos tai nesugadino – Švedijos futbolo legenda pareikalavo, kad namie visiems rinktinės žaidėjams būtų įteikta po „Aukso taurę“. Švedai žaidė turbūt paprasčiausią futbolą iš visų čempionato dalyvių ir turėjo bene trumpiausią suolą. „Mūsų žaidimą lengva išnagrinėti, bet prieš mus sunku žaisti“, – aiškino treneris Janne Anderssonas. Rusijoje taip ir buvo, kol ketvirtfinalyje anglai vis dėlto galutinai nusodino švedų baterijas.
5. Rusija. „Jei atvirai, kam patinka žiūrėti rusų futbolą?“ – matyt, išreikšdamas nusivylimą dėl tėvynainių pralaimėjimo retoriškai paklausė vienas ispanų apžvalgininkas. Jei atvirai – gal tik tiems, kas už juos serga.
Bet aikštėse rusai mušėsi taip, tarsi prieš juo vėl stovėtų Napoleono ar Hitlerio kariuomenės. Kovingumo reitinge jie būtų dar aukščiau, bet ne vien kovingumas lemia rezultatą. Jie pasirinko vienintelę įmanomą taktiką. Tai – Lietuvos rinktinės trenerio Edgaro Jankausko žodžiai, pasakyti apie rusus po kautynių su ispanais. Loginė klaida: jei jie rinkosi iš vieno varianto, reiškia, nesirinko nieko. Komandos su tokiu taktikos pasirinkimo arsenalu neturėtų laimėti didžiųjų čempionatų. Na, šįsyk ir nelaimėjo, graikai lieka vieninteliai ir nepakartoti.
4. Anglija. Futbolas ėjo namo, bet paklydo kažkur kroatų apgyvendintame rajone. Iki namų buvo likę pora kvartalų. Čempionatas anglams klostėsi pagal tobulą scenarijų – jų kelyje iki pusfinalio nepasirodė – o to buvo galima tikėtis – nei vokiečiai, nei ispanai. Kodėl – to jau reikia klausti vokiečių ir ispanų.
Bet jauna ir nepatyrusi anglų komanda neprilygo kroatams. Ar ši žaidėjų karta gali parvesti futbolą namo ateityje? Tai klausimas, į kurį britų žiniasklaida neabejotinai kasdien bandys atsakyti artimiausius dvejus metus. O gal ir daugiau.
3. Belgija. Kevino De Bruyne‘s, Edeno Hazard‘o, Romelu Lukaku karta užaugo. Po jų kojomis šįkart gulė brazilai, o anglai – dukart. Kartais skeptiškai vertintas treneris Roberto Martinezas, kai reikėjo, rado tinkamus taktinius sprendimus, o sustabdyti Belgiją pavyko tik vėliau čempione tapusiai geografinei kaimynei Prancūzijai.
Žudė belgai negailestingai: jų 16 įvarčių – geriausias rezultatas turnyre, o pavyzdinė kontrataka paskutinėmis aštuntfinalio rungtynių su japonais sekundėmis ar smūgiais į vartus vainikuoti perdavimų vėriniai dvikovoje dėl trečiosios vietos įrodo, kad griaunamosios galios „Raudoniesiems velniams“ galėtų pavydėti ir tikrasis šėtonas.
2. Kroatija. Jų aprangas puošia šachmatiniai kvadratėliai, bet futbolo aikštėse jie žaidžia ne šachmatais. Ne, tai anaiptol nereiškia, kad dabartiniam kroatiškam futbolui trūksta proto, bet pirmiausia jie žaidė širdimi.
Visas pasaulis kartojo, kad šįsyk, po dar vienos baudinių serijos ar bent pratęsimo, nuovargis juos tikrai pribaigs. Jie ėjo, vėl laimėjo ir Lukos Modričiaus lūpomis klausė: „Kas pavargę?“.
Davoro Šukero, Zvonimiro Bobano, Roberto Prosinečkio kartos šlovės šešėlis kroatų futbolo nebepersekioja. L.Modričius, Ivanas Rakitičius, Ivanas Perišičius, Mario Mandžukičius padarė daugiau – nukeliavo iki pasaulio pirmenybių finalo. Jie privertė pamilti savo futbolą daugelį sirgalių visame pasaulyje. Jie – širdžių čempionai. Bet tikrieji čempionai – ne jie.
-
Prancūzija. Prancūzai vėl užkariavo Maskvą. Gera žinia – miestas šįkart nesudegė. Kad ir kaip vertintume, atmetus į šalį emocijas, turime konstatuoti – nugalėjo stipriausieji. Trenerio Didier Deschamps’o receptų buvo laikomasi pedantiškai tiksliai, tai darė visi – nuo Hugo Lloriso vartuose iki A.Griezmanno puolimo grandyje, nuo K.Mbappe aikštės krašte iki Raphaelio Varane’o gynybos širdyje. Formos gerėjimo grafikas irgi sudėliotas idealiai: nuo daug abejonių kėlusio futbolo dvikovoje su australais iki įvarčių fejerverko finale. Ir dar. Juos galima sveikinti – panašu, kad naujas futbolo princas atėjo iš jų šalies: pirmąjį (?) savo pasaulio čempiono titulą geriausias jaunas turnyro žaidėjas K.Mbappe iškovojo būdamas vos devyniolikos.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Prancūzų triumfas
