„Tikslo link“ pareikalavo daugybės valandų darbo, kuris nugulė, kaip teigė R.Čekavičius, „nesuvokiamai dideliais kiekiais medžiagos“.
„Tikrai buvo savaičių, kai buvome visur: treniruotėse, rungtynėse, rūbinėje, visur. Medžiagos daug, net gaila kažką išmesti. Iš to, ko nebus parodyta, išeitų dar 3-4 tikrai įdomios serijos, tačiau turime scenarijų ir pagal jį viską dėliojame“, – kalbėjo režisierius.
Jo teigimu, tai, ką išvys žiūrovai, kažkiek primins ir užsienyje populiarius produktus apie kitus futbolo klubus ir jų gyvenimą.
„Mes pasakojame apie visą sezoną, – kalbėjo R.Čekavičius. – Nuo pirmos treniruotės, kai su Vilma kartu važiavome iš Kauno, kuomet dar sniego buvo iki kelių. Ir iki pat paskutinės akimirkos. Buvo dar ir interviu vėliau, tad visi pilni metai su komanda.“
Bet kaip pavyko įkalbinti šiam projektui V.Venslovaitienę, kuri turėjo uždegti žalią šviesą rodyti komandos gyvenimą iš itin arti?
„Yra ir priešistorė, – pasakojimą pradėjo Vilniaus klubo direktorė. – 2018 metais pirmą kartą Rimvydas pas mane atėjo po sezono ir pradėjo kalbinti, kad reiktų daryti filmą apie mane. Sakiau „ne, kategoriškai ne“. Bet jam pavyko mane prikalbinti. Gal tris ar keturis mėnesius mes tai darėme. Dabar šį projektą mes padėję į stalčių. Bent kol kas, aš lieku prie savo požiūrio, kad darysime, kai išeisiu į pensiją.
2020 metais, kuomet jis atėjo su pasiūlymu, aš buvau sau pasakius, kad tokių baisių kelerių metų mano gyvenime, tikiuosi, daugiau nebus. Po 2020 metų pasakiau, kad reikia gyventi gyvenimą, nes jis greitai bėga.
O kas svarbiausia gyvenime? Tavo emocijos, tai, kas tau svarbu. Keistai skamba, kad moters gyvenimas – futbolas. Pati negaliu patikėti, ką sakau. Bet norisi gyventi su kažkokiu džiazu. Ir taip sunku, tai jei ir pats dar sau apsisunkinsi, išvis eina peklon... Nugyvensi gyvenimą ir sakysi: o kas ten buvo, vien tik vargas, baimė, stresas?“
Džiazu patikėjo V.Venslovaitienė, bet galiausiai teko prikalbinti ir trenerį Vladimirą Čeburiną.
„Kiečiausias dalykas buvo kaip mes susitarėme su Čeburinu. Su Rimvydu mes buvome susitarę anksčiau. Galvoju: o, shit... Kaip dabar čia bus? Buvo trys etapai pokalbių. Pirma reakcija buvo tiesiog tyla“, – prisiminė V.Venslovaitienė.
„Vyko transformacijų daug, – tęsė klubo direktorė. – Ir Čeburino pokytis, ir aš grįžtu jau į save. Tie 10 metų iki 2020 metų buvo labai sunkūs. Pirmų trejų net prisiminti nenoriu. Pradžia buvo siaubas. Dabar supranti kur esi, ką darai, kad virš tavęs tik dangus ir kad reikia imtis lyderystės, priiminėti sprendimus, nebijoti suklysti.
Priėjus prie šio klausimo su Čeburinu, iš pradžių jis tylėjo. Po poros dienų vėl pradėjau per aplink kalbėti apie tai, nes viskas vyko telefonu, mes derėjomės tuo metu. Ir lyg tarp kitko sakiau, kad yra dar ir toks projektas pas mus. Rimvydas gali pasakyti, kad galiausiai ir jis (V.Čeburinas – aut. past.) pagavo gerą vaibą. Manau, visiems tai patiko.“
V.Čekavičius pasakojo, kad V.Čeburinas nuo pirmos dienos gavo mikrofoną, su kuriuo buvo ir rungtynėse, ir treniruotėse. Tam, kad surastų ryšį su treneriu, režisierius jį kvietė pakalbėti prie bokalo, bet galiausiai vyrai ėjo išgerti arbatos.
„Smagu su juo yra, gal jis šiaip atrodo rimtas, bet jis nuostabus. Su juo kalbėjausi, kad „va, jūs trejus metus Marijampolėje viską laimėjote ir nieko nėra“. Tik tai, kas yra galvoje. Ir jis sutiko. Nėra vaizdo medžiagos, pokalbių užfiksuotų“, – dėstė R.Čekavičius.
„Mes ėjome į kompromisą, – pridūrė V.Venslovaitienė. – Jis sakė, kad jūsų rūbinėje nebus, o aš sakiau, kad bus filmas. Kažkaip taip išėjo. Ne visai taip buvo, bet išaiškinau, kodėl darome projektą, kokios naudos. Sakiau, kad reikia gyventi gyvenimą, neužsidaryti, pažiūrėti kitaip. Nes jis ateina į „Žalgirį“, kur subkultūra – specifinė.“
Galiausiai tiek personalas, tiek ir žaidėjai kaip reikiant įsitraukė į naują projektą.
„Su Rimvydu turėjau pokalbį. Sakiau, kad stabdome projektą, nes žaidėjai nebedirba, – juokėsi V.Venslovaitienė. – Jie ateina į darbą kaip į sceną, nepasišukavę neišeina iš rūbinės. Ten ir tokių procesų buvo. Žvaigždynas! Jie kalbasi tarpusavyje ir, jei juos filmuoja, tai net neatsisuka pasisveikinti. Tai suteikė džiazo.“
Tiek V.Venslovaitienė, tiek ir R.Čekavičius neslėpė, kad buvo tokių epizodų, kurie seriale galiausiai nebus rodomi.
„Ką mačiau vakar ir užvakar, neturiu nė vienos pastabos. Labai profesionalu. Tai yra realybės šou, bet ne viską reikia parodyti. Yra etikos dalykai, paslapties dalelę reikia palikti. Galų gale, tai ir mūsų know-how yra“, – kalbėjo Lietuvos čempionų vadovė.
„Buvome visus metus kartu, vienas kitą pažinome, jaučiame, ką dėti ir ko ne, – sakė R.Čekavičius. – Gerbiame ir žaidėjus. Taip, tu gali parodyti, kad kažkuris kažką pasakė ant kito, bet jiems dabar dar tenka žaisti. Maksimaliai stengėmės būti profais, kad tą liniją išlaikytume.“
Tiesa, filmuojant serialą R.Čekavičiaus komandai dar teko ir įtikinti žaidėjus, kad tai darome gerais tikslais.
„Pradžioje sezono buvome ir „Vilmos agentai“, ir „žiurkės“, kurios seka juos. Teko praeiti nemažai, kol jie suprato, kad mes dirbame klubui. Užsienio žaidėjai nesuprato, kodėl čia kamera, mikrofonas. Turėjau porą gana rimtų pokalbių ir aiškinau, kad viskas daroma klubui, jiems patiems“, – pasakojo režisierius.
Jis neslėpė, kad, prasidedant „Žalgirio“ kelionei Europos turnyruose liepos mėnesį, filmavimo grupė vėl grįš arčiau komandos.
„Gal Vilma dar nežino, bet grįžtame... Kas bus, jei bus? Labai tikimės, kad bus. Turime tai nufilmuoti, uždokumentuoti, kad tai liktų istorijoje“, – šypsojosi R.Čekavičius.
„Apsvarstysime šitą klausimą, – po pauzės juokėsi V.Venslovaitienė. – Kodėl ne? Žaidėjų dalis supranta projektą, jiems tai nieko nuostabaus. Kitiems gal bus pusė procento pasitempti.“
Pirmoji „Žalgirio“ serialo „Tikslo link“ serija pasirodys jau antradienį.
