Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Čempionų lygos finalas – išlauktas Turkijos šansas ir proga sugniaužti kumštį dar stipriau

Trejus metus iš eilės perkėlus UEFA Čempionų lygos finalus į kitą vietą, galiausiai svarbiausias Europos futbolo mačas atkeliavo į Stambulą. 15min žurnalistas vaikščiojo didžiausio Turkijos miesto gatvėmis ir vertino, kaip jis pasiruošęs šeštadienį visų pasaulio futbolo gerbėjų dėmesį prikaustysiančiai „Manchester City“ ir Milano „Inter“ akistatai.
Stambulas priima Čempionų lygos finalą
Stambulas priima Čempionų lygos finalą / „Scanpix“ nuotr.

Futbolas Turkijoje visada reiškia spalvas, aistrą ir triukšmą. Šis savaitgalis nėra išimtis, bet jis – kiek kitoks.

Tūkstančiai gerbėjų nesibūriuoja gatvėse, netraukia dainų ir neleidžia į dangų signalinių raketų, kurios vėliau šimtais mėtosi gatvėse ir sušluojamos sunkvežimiais su tūkstančiais „Efes“ alaus skardinių ir milijonais saulėgrąžų sėklų lukštų.

Nėra ir Turkijos futbolui būdingų tirštų dūmų, nuo kurių niežėtų akys ir tvokstų gerklę.

Bet užtat kur kas daugiau itališkų ir angliškų pašnekesių, kuriuos karts nuo karto pertraukia popietės azanas, skambantis tarp panoramoje dominuojančių mečečių minaretų.

„Scanpix“ nuotr./Stambulas priima Čempionų lygos finalą
„Scanpix“ nuotr./Stambulas priima Čempionų lygos finalą

Stambulas, kurį skiria Bosforo sąsiauris, jungiantis Juodąją ir Marmuro jūras, yra vienas iš nedaugelio pasaulio miestų, esančių dviejuose skirtinguose žemynuose.

Į vakarus nuo sąsiaurio, Europoje, yra miesto komerciniai ir istoriniai centrai. Rytuose ir Azijoje – daugiausia gyvenamieji priemiesčiai, kuriuose gyvena maždaug trečdalis 85 mln. šalies gyventojų.

Šį sezoną stipriausiame Turkijos futbolo divizione „Super Lig“ žaidė septyni Stambulo klubai. Šeši jų („Galatasaray“, „Bešiktaš“, „Kasimpaša“, „Istanbulspor“, „Bašakšehir“ ir „Fatih Karagumruk“) įsikūrę europinėje dalyje ir tik „Fenerbahče“ – kitoje Bosforo pusėje.

Šį savaitgalį vyrus su šių komandų marškinėliais gatvėse užgožia kitos Milano „Inter“ ir „Manchester City“ sirgalių armijos. Svečių iš Apeninų, turinčių vieną gausiausių palaikymo grupių visoje Italijoje – daugiau. Britiškasis kontingentas skaičiumi gal kiek kuklesnis, bet tradiciškai – kur kas audringesnis.

UEFA ir Stambulo valdžia pasistengė, jog abiejų ekipų aistruoliai tiesioginių akistatų turėtų kuo mažiau. „Inter“ fanai kviečiami burtis ir keliauti į stadioną iš Bešiktašo rajono, „Man City“ – iš pietinės Aukso Rago pusės.

Sultanahmeto rajone Stambulo istoriniame centre kone kas trečios užeigos padavėjai pasipuošę finalo dalyvių marškinėliais. „Forza „Inter“!“ – man šūkteli vienas jų su Lautaro Martinezo pavarde ir 10 numeriu.

„Manchester City“ fanai Stambule
„Manchester City“ fanai Stambule

Vakariniame İkitelli rajone įsikūręs ir didžiausias šalyje Atatiurko olimpinis stadionas. 72 tūkst. sirgalių šeštadienio vakarą sutrauksianti arena pavadinta Turkijos Respublikos įkūrėjo ir pirmojo prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko vardu.

Stadiono statybos buvo pradėtos 1999-aisiais, kainavo apie 140 mln. JAV dolerių ir truko trejus metus. Areną turkai ruošė 2008-ųjų metų olimpinėms žaidynėms, kurios pirmą kartą turėjo būti surengtos mieste tarp dviejų žemynų, bet galiausiai Tarptautinis olimpinis komitetas pasirinko Kinijos sostinę Pekiną.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Atatiurko olimpinis stadionas Stambule
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Atatiurko olimpinis stadionas Stambule

Įdomu tai, kad Turkiją ir Stambulą pastaruoju metu galima drąsiai vadinti svarbiausių pasaulio sporto forumų didžiausiais nelaimėliais.

Miestas ant septynių kalvų buvo minimas ir tarp kandidatų priimti 2012 bei 2016-ųjų olimpines žaidynes, o renkant 2020-ųjų sostinę tik paskutiniame balsavimo etape pralaimėjo dar vienam Azijos atstovui Tokijui.

Ne ką geriau šaliai sekasi ir futbolo pasaulyje. Kartu su graikais turkai buvo padavę paraišką organizuoti „Euro 2008“ turnyrą, po ketverių metų pretendavo į žemyno pirmenybes, kurios surengtos Ukrainoje ir Lenkijoje, o renkant „Euro 2016“ šeimininką paskutiniame balsavimo etape pralaimėjo Michelio Platini tėvynei Prancūzijai.

Net kai „Euro 2020“ pabiro į 11 šalių, Turkija rodė ambicijas surengti finalinį čempionato etapą, bet galiausiai liko išvis tuščiomis – net be grupės varžybų.

„Scanpix“ nuotr./Atatiurko olimpinis stadionas Stambule
„Scanpix“ nuotr./Atatiurko olimpinis stadionas Stambule

Kai atėjo laikas paskelbti „Euro 2024“ šeimininkę, Turkija irgi pralaimėjo vienintelei varžovei – Vokietijai...

Garsiausias Stambulo sūnus Orhanas Pamukas savo miestą kartą yra nupasakojęs kaip kone ciklišką Pyro pergalių seriją. „Man tai visada buvo griuvėsių ir imperijos pabaigos melancholijos miestas. Visą gyvenimą praleidau kovodamas su melancholija arba (kaip ir visi Stambulo gyventojai) kurdamas ją pats“, – svarstė pirmasis Nobelio literatūros premija apdovanotas turkas.

Bet tada užtenka bent akimirkai užeiti į Didįjį Stambulo turgų ir šiame spalvų, kvapų bei skonių margumyne iškart įsitikini, kad turkai – labai atkakli ir nepalaužiama tauta. Net jei nepasisekė kelis kartus iš eilės, jie bandys ir vėl.

Turkija vėl yra padavusi paraiškas rengti tiek „Euro 2028“, tiek „Euro 2032“ turnyrus. Pirmuoju atveju konkurenciją jiems sudarys Didžiosios Britanijos ketveriukė kartu su Airija, antruoju – Italija.

„Scanpix“ nuotr./Čempionų lygos taurė Stambule
„Scanpix“ nuotr./Čempionų lygos taurė Stambule

Ne mažiau sudėtingas buvo ir Turkijos romanas su UEFA Čempionų lyga.

2005-ųjų gegužę Atatiurko olimpiniame stadione įvyko Čempionų lygos finalas tarp „AC Milan“ ir „Liverpool“. Vienas įspūdingiausių išsigelbėjimų futbolo istorijoje, panaikintas trijų įvarčių deficitas, Jerzy Dudeko šou ir Mersisaido komandos triumfas. Visas šis spektaklis vėliau buvo pavadintas „Stambulo stebuklu“.

Tuometis UEFA vykdomasis direktorius Larsas-Christeris Olssonas vėliau prasitarė, kad būta nemažai abejonių dėl finalo rengimo Turkijoje, tačiau vietos funkcionieriai su organizacinėmis užduotimis susitvarkė nepriekaištingai, laikėsi visų įsipareigojimų ir net negailėjo papildomų investicijų į infrastruktūrą.

Kitos tokios galimybės Stambulas turėjo laukti iki 2020-ųjų. Tų metų finalą planuota surengti Atatiurko olimpiniame stadione, bet dėl COVID-19 protrūkio jis buvo atidėtas, o vėliau ir perkeltas už uždarų durų į Lisaboną.

Kaip kompensacija, turkams buvo skirta 2021-ųjų akistata, tačiau kai paaiškėjo, kad į finalą pateko dvi anglų komandos „Manchester City“ ir Londono „Chelsea“, situacija vėl pradėjo niauktis.

Jungtinės Karalystės vyriausybė priėmė sprendimą įtraukti Turkiją į raudonąjį COVID-19 kelionių krypčių sąrašą, o tai reiškė, kad abiejų komandų sirgaliai negalėjo atskristi į Stambulą. UEFA buvo priversta suktis iš padėties ir antrąsyk paliko turkus tuščiomis, perkeldama rungtynes į kitą Portugalijos miestą Porto.

Praėjusio sezono finalo vieta ir vėl buvo koreguota. Pagal pirminį sumanymą finalas turėjo vykti Sankt Peterburge, bet po Rusijos sukelto karo Ukrainoje Europos futbolo viršūnėlių akys nukrypo į Paryžių.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Stambulas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Stambulas

2023-uosius UEFA galiausiai paskelbė Turkijos metais ir grąžino duoklę. Juo labiau, kad šiemet šalis švenčia 100 metų jubiliejų – vargu, ar geresnę progą besugalvosi.

Bet tai nebūtų Turkija, jei viskas vyktų pagal planą. Likus keliems mėnesiams iki finalo britų žiniasklaida pradėjo trimituoti, kad Čempionų lygos svarbiausias mūšis vėl gali būti perkeltas į Portugaliją.

Anot žiniasklaidos, įtampą galėjo sukelti vos prieš kelias savaites Turkijoje praūžę prezidento rinkimai, bet dabartinio vadovo Recepo Tayyipo Erdogano pergalė gerokai atvėsino situaciją. Dramos ir galimų protestų tikimybė ištirpo praktiškai iki minimumo. Parlamento rinkimuose R.T.Erdogano aljansas taip pat užsitikrino daugumą.

Kur kas karštesnė situacija galėjo būti, jei R.T.Erdoganas būtų pralaimėjęs ir neabejojama, jog būtų ginčijęs rezultatus.

UEFA netgi išplatino pranešimą, kuriame teigiama, jog nėra diskutavusi su jokiomis politinėmis institucijomis, vyriausybėmis ar nacionalinėmis futbolo asociacijomis apie tokią perspektyvą ir visiškai pasitiki turkų organizaciniais gebėjimais.

Kita vertus, akivaizdu UEFA vadovai lengviau atsipūtė, kai suprato, jog finalą priims tas, kuris stipriausias Europos komandas į Turkiją ne vienerius metus ir kvietė.

„AFP“/„Scanpix“/Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas
„AFP“/„Scanpix“/Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas

Politika ir futbolas šiuolaikinėje Turkijoje yra susipynę ir nuo to neįmanoma pabėgti.

Kai 2002 m. dabartinis Turkijos prezidentas buvo išrinktas ministru pirmininku, turkai prognozavo, kad valdžios įtaka šiai sporto šakai tik didės, nes pats R.T.Erdoganas jaunystėje mėgėjiškai žaidė futbolą ir buvo didelis šio žaidimo gerbėjas.

Taip ir nutiko. Kokiu greičiu politinėje arenoje didėjo šalies vadovo įtaka, tokiu pačiu augo ir politikų kišimasis į populiariausią turkų žaidimą.

R.T.Erdoganas ir jo komanda puikiai suprato, kad futbolą galima paversti režimo viešųjų ryšių kampanija, juolab, kad praeityje Turkijos prezidentai šiai sporto šakai taip pat rodė ypatingą dėmesį.

Moderniosios Turkijos įkūrėjas ir pirmasis respublikos prezidentas M.K.Atatiurkas buvo gerai žinomas „Fenerbahče“ sirgalius, o jo iškilmingas apsilankymas namų rungtynėse 1918 metais netgi yra įtrauktas į oficialią klubo istoriją.

Azijinėje Stambulo dalyje įkurtos komandos sirgaliai iki šiol labai didžiuojasi savo parama M.K.Atatiurkui per karą prieš įsiveržusius graikus ir garbina pastarojo ryžtą ant Osmanų imperijos griuvėsių įkurti Turkijos Respubliką. Klubo folklore gausu istorijų apie tai, kaip pakrantėje budėję „Fenerbahce“ sirgaliai padėdavo gabenti ginklų kontrabandą iš tuomet okupuoto Stambulo į šalies vidurį, kur kovėsi Atatiurko kariuomenė.

„Scanpix“ nuotr./„Fenerbahče“ fanai ir plakatas su Atatiurko citata
„Scanpix“ nuotr./„Fenerbahče“ fanai ir plakatas su Atatiurko citata

Futbolui populiarėjant, nuošalyje neliko ir kiti Turkijos vadovai. Pavyzdžiui, 7-asis Turkijos prezidentas Kenanas Evrenas primygtinai spaudė parlamentą ir Sporto ministeriją priimti įstatymą, kuris leido sostinės komandą „Ankaragucu“ dirbtinai perkelti į aukščiausią divizioną. Jo įsitikinimu, sėkminga futbolo komanda iš šalies sostinės buvo dar viena valdžios galios išraiška.

Panašiu keliu nuėjo ir R.T.Erdoganas. Jo propagandiniu žaisliuku tapo vos 1990-aisiais įkurta ir vėliau į konservatyvųjį Bašakšehiro rajoną persikėlus mėgėjiška komanda. Ji sparčiai kilo Turkijos futbolo piramidės laiptais, kol 2007-aisiais galiausiai užkopė į elitinę „Super Lig“. 2014 m. „Bašakšehir“ gyvenimas pasikeitė iš esmės, nes klubo valdymą perėmė R.T.Erdogano valdančiajai AKP partijai artima verslininkų grupė.

Klubo prezidentu tapo Gokselas Gumusdagas – žmogus, vedęs R.T.Erdogano žmonos Emine dukterėčią.

„Scanpix“ nuotr./Recepas Tayyipas Erdoganas
„Scanpix“ nuotr./Recepas Tayyipas Erdoganas

2017 m. liepą inauguruojant naują 17 tūkst. vietų stadioną į aikštę žengė ir pats „Vadas“.

R.T.Erdoganas vilkėjo 12 numeriu pažymėtus marškinėlius, per pirmąją rungtynių pusę įmušė „hat-tricką“ ir po mėnesio tapo 12-uoju Turkijos prezidentu.

„Bašakšehir“, pagerbdamas svarbiausią klubo rėmėją, oficialiai yra įšėmęs šį numerį iš naudojimo.

Imago / Scanpix nuotr./RecepoTayyipo Erdogano marškinėliai
Imago / Scanpix nuotr./RecepoTayyipo Erdogano marškinėliai

Trys didžiausi Stambulo klubai „Galatarasay“, „Fenerbahče“ ir „Bešiktaš“ yra senesni už pačią Turkijos respubliką, tad toks išsišokėlio kelias į viršūnę su valstybinėmis investicijomis didžiajai daliai šalies futbolo bendruomenės kelia pyktį.

Vidutiniškai į Bašakšehiro komandos rungtynes susirenka apie 4 tūkst. žiūrovų, bet daug kas juokiasi, kad tik ketvirtadalis jų yra bilietus perkantys gerbėjai. Likusi dalis išdalijama rėmėjams, mokykloms ir netgi Bašakšehiro gyventojams.

Ypač didelis pyktis kilo 2020-aisiais, kai „Bašakšehir“ pirmą ir kol kas vienintelį kartą tapo Turkijos čempionu. 2020/21 metų sezonas išvis tapo pirmuoju per 38 metus, kai nė viena Stambulo didžiojo trejeto komanda nežaidė Europoje, nes šias vietas užėmė „Bašakšehir“ ir „Sivasspor“.

„Manau, kad šis Čempionų lygos finalas R.T.Erdoganui bus dar viena galimybė parodyti, kad Turkija iš lėto grįžta prie normalaus gyvenimo ir yra šalis, kuria turėtų pasitikėti ne tik vietos gyventojai, bet ir pasaulis. Tokias progas mūsų valdžia išnaudoja ypač meistriškai“, – 15min pasakojo „Fenerbahče“ gerbėju prisistatęs Canas, neslėpęs, jog prezidento rinkimuose balsavęs už opozicijos lyderį ir bendrą šešių partijų koalicinio aljanso kandidatą Kemalį Kilicdaroglu.

Sužinojęs, jog esu iš Lietuvos, tuoj pat pademonstravo savo poliglotines žinias ištardamas „Labas“, „Žalgiris Kaunas“ ir siūlė pasidomėti penktadienį vykusia Turkijos krepšinio lygos pusfinalio serijos ketvirta akistata, kurioje jo mylimas „Fenerbahče“ susitiko su „Anadolu Efes“ (pralaimėjo seriją 1-3 – aut.past.).

Jis pažymi, kad AKP vyriausybė pastarąjį dešimtmetį buvo glaudžiai susijusi ir dar su keliais privačiais klubais, kuriuos sirgaliai vadina projektinėmis komandomis. R.T.Erdoganas gimė Kasimpašos rajone, todėl nieko nestebino ir šios komandos iškilimas į aukščiausią divizioną. „Kasimpaša“ šiuo metu valdo su šalies prezidentu artimus ryšius palaikantis milijardierius verslininkas Turgay Cineras.

„Scanpix“ nuotr./Recepo Tayyipo Erdogano kalba Kasimpašos rajone
„Scanpix“ nuotr./Recepo Tayyipo Erdogano kalba Kasimpašos rajone

Cano nuomone, AKP vyriausybė naudojosi savo įtaka futbolui, tiesiogiai ir netiesiogiai kišdamiesi, kad padidintų ir išlaikytų savo politinę galią ir įtaką Turkijos žmonėms. Ypač labai jautriame pastarųjų įvykių kontekste, kai šalyje vyrauja ekonominis chaosas (infliacija vis dar siekia 40 proc., nors mažėja septintą mėnesį iš eilės), o vasario pradžioje Turkijos rytus supurtė didžiulis žemės drebėjimas.

Pastarasis įvykis, pareikalavęs 50 tūkst. žmonių gyvybių, tiesiogiai palietė ir Turkijos futbolą. Dėl nepaprastos padėties Turkijos futbolo federacija leido nuo drebėjimo labiausiai nukentėjusių žemių komandoms netęsti pirmenybių, bet ir neprarasti savo vietų lygose.

Tokiu būdu, „Gaziantep“ ir „Hatayspor“ klubams likusiuose mačuose buvo įrašyti techniniai pralaimėjimai, bet palikta galimybė kitą sezoną žaisti aukščiausiame divizione. Tokia praktika pritaikyta visose profesionaliose Turkijos futbolo lygose.

Beje, per pastaruosius prezidento rinkimus provincijose, kurios labiausiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo, R.T.Erdoganas šventė triuškinančias pergales, nepaisant kritikos, kad vyriausybės reakcija buvo lėta ir neveiksminga.

„Zuma press“/„Scanpix“/Žemės drebėjimas Turkijoje
„Zuma press“/„Scanpix“/Žemės drebėjimas Turkijoje

Savo pergalės kalboje prezidentas tikino, kad atstatymo darbai bus svarbiausias jo vyriausybės prioritetas. Jis pažadėjo per metus pastatyti 319 tūkst. namų.

Per du R.T.Erdogano valdymo dešimtmečius įvyko didžiulis statybų bumas. Nepaisant kritikos, kad prie žemės drebėjimo tragedijos prisidėjo statybų taisyklių nepaisymas, daugelis jo šalininkų įsitikinę, kad "Vadas" įrodė, jog tikrai gali atstatyti sugriautas provincijas. Tiesa, geologai ir inžinieriai jau perspėjo, kad sparti statybų kampanija taip pat gali kelti naują pavojų.

Šį savaitgalį Stambulas išgyvena ne drebėjimą, bet bent jau nemažą seisminių zonų poslinkį, gerokai pakeisiantį ir Turkijos futbolo reljefą. Su kur kas daugiau spalvų, šypsenų ir džiaugsmo. Šio Čempionų lygos finalo tiek daug ekonominių, politinių ir stichinių kataklizmų patyrusiai šaliai reikėjo kaip oro.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs