„Kai čia atvykau, girdėjau ir tokių, kurie sakė, kad būti Lietuvos rinktinės treneriu yra kvailystė. Tačiau aš esu kovotojas ir man patinka kurti kažką iš nieko – tai stumia į priekį. Nors nesu lietuvis, tačiau jaučiuosi šalies dalimi“, – teigė C.Laszlo.
Trenerį stabdo traumos
Savaitraščio „15min“ pokalbis su futbolo specialistu prasidėjo nuo gandų apie vengro išvykimą į Škotijos „Kilmarnrock“ komandą. Dvejus metus su Edinburgo „Hearts“ klubu dirbęs ir 2008–2009 metais išrinktas geriausiu Škotijos treneriu, C.Laszlo tikino, kad niekur nesirengia išvykti. Anot trenerio, bet kuris jo norintis klubas pirmiausia turi kreiptis į Lietuvos futbolo federaciją (LFF).
„Mano sutartis su LFF galioja iki 2014-ųjų vasaros, tačiau jau esame preliminariai sutarę, kad ją pratęsime iki 2016 metų vasaros. Aš tikiu, kad galiu turėti komandą, kuri prasimuš į Europos čempionatą“, – optimizmo dar neprarado C.Laszlo.
Žmoną ir du vaikus Škotijoje palikęs C.Laszlo Lietuvoje būna visą laiką: „Ne tik kelios dienos prieš rinktinių varžybas, kaip kiti treneriai.“ Kai Lietuvos rinktinė nežaidžia rungtynių, treneris LFF būstinėje pasirodo 9-tą ryto ir dirba iki 17–18 valandos.
Tiesa, kabinete rinktinės strategas neužsisėdi. Nemažai laiko suryja kelionės stebėti Lietuvos rinktinės žaidėjų bei kandidatų: „Neretai su trenerių štabu vykstame į Latviją, kur žaidžia nemažai lietuvių, į Lenkiją stebėti Emilijaus Zubo (rinktinės vartininkas, – red. past.). Man nepatinka tvarkyti visko vien telefonu.“
Žurnalistų ir aistruolių matomas dažniausiai kostiumu arba sportine apranga vilkintis vengras paprastą darbo dieną „pagautas“ biure vilki džinsus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis. Matyti – jis sportiškas vyras.
Atvykęs dirbti į Lietuvą C.Laszlo dažnai išbėgdavo į aikštę pasivaržyti su bendraamžiais ar jaunesniais, bet dabar futbolo batelius išsitraukia vis rečiau.
Treneris, būdamas vos 27-erių, dėl traumų buvo priverstas baigti žaidėjo karjerą, bet ir dabar nėra visiškai sveikas: „Šiandien lankiausi pas medikus, turbūt darys ir magnetinį rezonansą, nes mano keliai leidžia vis mažiau.“
T.Lukšio/BFL nuotr./Csaba Laszlo |
Nauja talentų paieškos sistema
Vyrų rinktinę treniruojantis C.Laszlo akylai stebi ir Lietuvos jaunuosius futbolo talentus, žaidžiančius U-19 ir U-21 rinktinėse.
„Mano įtaka jaunimo komandoms po truputį auga. Aišku, nenurodinėju, kaip reikia žaisti, ar kokius futbolininkus kviesti į komandą, tačiau dažnai stebiu jų rungtynes, vykstu su komandomis į mačus išvykose. Stengiuosi treneriams patarti, pasiūlyti idėjų ar ištaisyti jų klaidas. Mano tikslas, kad ateityje U-21 rinktinė ir vyrų komanda turėtų vieną žaidimo modelį, vieną sistemą“, – savo viziją atskleidžia strategas.
Jis giria Lietuvą už tai, kad turime Nacionalinę futbolo akademiją, bet norėtų, kad daugiau žaidėjų iš akademijos galėtų žaisti „A lygoje“.
„Kai su jaunu futbolininku dirbi ketverius metus, investuoji į jį pinigus, laiką, trenerių žinias, norėtųsi, kad jis gautų galimybę tęsti savo karjerą. Jeigu šalies klubai nesuteiks galimybių tokiems žaidėjams, o vietoje jų kviesis legionierius, lyga taps ne tokia įdomi vietiniams žiūrovams, o vėliau ir rinktinė neturės, iš ko pasirinkti žaidėjų.
Nesu nusistatęs prieš legionierius, bet manau, kad žaidėjas iš užsienio turi būti žymiai geresnis už vietinį. Puikus to pavyzdys – „Žalgirio“ lenkas Jakubas Wilkas, kuris tikrai ryškiai išsiskiria iš kitų Lietuvoje žaidžiančių futbolininkų“, – sako treneris.
Niekur nemačiau tokių išdidžių žmonių. Visi tik ir tekalba, kokie mes buvome didūs, kokia mūsų turtinga istorija, mes praeityje darėme tą ir tą.
Strategas dažnai stebi „A lygos“ rungtynes Vilniuje, nuvažiuoja ir į kitus miestus – Kauną, Šiaulius, Klaipėdą.
„Labai svarbu, kad klubų prezidentai, treneriai ir žaidėjai jaustų, kad rinktinės treneris juos mato, domisi žaidėjais, palaiko ryšį. Klubų akademijos turi savo planus, savo metodikas, aš negaliu nuvažiuoti ir mokyti juos dirbti. Aš norėčiau, kad su klubų akademijomis daugiau bendrautų Nacionalinė futbolo akademija. Mano kitų metų tikslas – kartu parengti naują jaunimo rengimo planą“, – teigia C.Laszlo.
Anot jo, kiekvienam Lietuvos klubui reikia turėti skirtingų amžiaus grupių jaunimo komandas. Kartą per metus rinktinės trenerių štabas, jaunimo rinktinių treneriai ir kiti turėtų pamatyti geriausius įvairaus amžiaus jaunus žaidėjus viename turnyre. Jis gali būti organizuojamas bet kur, tačiau jame tarpusavyje varžytųsi visos Lietuvos futbolo akademijos, o treneriai atsirinktų geriausius vaikus.
Pasak rinktinės stratego, nėra tikslo vėliau geriausius vaikus perkelti į nacionalinę akademiją – būtų renkamos visų amžiaus grupių jaunimo rinktinės, reikia surinkti ir U-14 komandą. Rengiant tokias peržiūras pro trenerių akis nepraslystų talentai, kurie nežaidžia nacionalinėje akademijoje. Panaši praktika taikoma ir Vokietijoje.
Geriausios ir blogiausios
Lietuvos rinktinės treneris pabrėžia, kad futbolas pasaulyje yra labai svarbus ir pateikia Roberto Lewandowskio bei legendinio Lietuvos futbolininko Valdo Ivanausko pavyzdžius.
„Visas pasaulis žino Robertą Lewandowskį ir „Borussia“ komandą. Nei krepšininkai, nei politikai nėra tokios žvaigždės. Jeigu dabar nuvažiuosite į Vokietiją ir futbolo aistruoliui pasakysite, iš kur esate, jis jums sakys, kad žino Valdą Ivanauską“, – teigia C.Laszlo.
Todėl jam labai nepatinka, kad žiniasklaidos susidomėjimas futbolu mūsų šalyje yra nedidelis, o išauga tik atsitikus kažkam blogo: „Rašyti apie blogybes yra lengva, nes negatyvios naujienos sklinda labai greitai, o pozityvios – ne. Pozityvumas veda į priekį.“
Na ką gi, „15min“ priėmė C.Laszlo iššūkį ir paprašė jo išvardyti penkias Lietuvos rinktinės stiprybes. Treneris ėmė dėstyti lyg skaitydamas iš lapo:
„Pirmiausia – vienybė. Pirmajame mače su Slovakija Edgaras Česnauskis buvo labai piktas, kad aš jį pakeičiau, tačiau po antrųjų rungtynių priėjo ir pasakė „treneri, tu pavertei mus komanda“.
Antra – noras pasikeisti ir kažką pasiekti, todėl žaidėjai nebijo naujovių, nebandytų dalykų.
Trečia – garbė būti rinktinėje. Kai pradėjau dirbti, futbolininkai į rinktinę atvykdavo lyg į šeimos išvyką – pirma vykdavo susitikti su šeima, draugais, agentu ir tik paskui į treniruotes. Dabar tai visiškai pasikeitė.
Lietuvos ir Graikijos futbolo rinktinių dvikova |
Ketvirta – taktinė disciplina. Atsakomybė aikštėje daryti taip, kaip daryta treniruotėse. Lietuvos rinktinė anksčiau praleisdavo daug įvarčių po standartinių situacijų, tačiau per šį atrankos ciklą – nė vieno.
Penkta yra ne stiprybė, o tikslas, kad tai taptų stiprybe. Žaidžiame stabiliai savo aikštės pusėje, tačiau ne paskutiniame aikštės trečdalyje. Tai dabar yra didžiausias uždavinys – ne vien valdyti kamuolį, tačiau sugebėti atakas užbaigti smūgiais ir būti aktyvesniais paskutiniame aikštės trečdalyje.“
Paklaustas, kurios trejos rinktinės rungtynės buvo geriausios, C.Laszlo irgi ilgai negalvojo.
„Antrasis mačas su Graikija namuose (Lietuva pralaimėjo 0:1, – red. past.) – iš futbolo, o ne rezultato pusės. Kaip vienas geriausių laikyčiau abejas rungtynes su Slovakija (abu kartus sužaista lygiosiomis 1:1, – red. past.), o apskritai geriausias buvo mačas su Lichtenšteinu (pasiekta pergalė 2:0, – red. past.).
Po prieš tai buvusio pralaimėjimo ir lygiųjų žaidėjai patyrė daug spaudimo ir prieš rungtynes su Lichtenšteinu buvo labai susikaupę – kaip medžiojantys žvėrys. Komanda žaidė puikiai, visas 90 minučių išlaikė žaidimą savo rankose, nebuvo net minčių, kad kontrolė galėtų išsprūsti.
Blogiausios rungtynės – draugiškas mačas su Armėnija (pralaimėta 1:4, – red. past.). Tai buvo labiausiai nuvylęs futbolo vakaras mano karjeroje. Nebuvo nieko gero – nei noro, nei aistros. Žaidėjai išėjo į aikštę palakstyti. Tai buvo tragedija“, – net susiraukė treneris.
Kritika – tik ne viešai
Viešumoje C.Laszlo net ir po pralaimėjimų stengiasi būti optimistiškas ir nekritikuoja žaidėjų. Kodėl?
„Visada kritikuoju žaidėjus, tačiau tai darau asmeniškai. – atsako treneris– Jeigu aš žurnalistams sakysiu, kad mes blogi – visi taip ir galvos. Esame komanda ir mano tikslas nėra išstumti du žaidėjus prieš sirgalius ir žiniasklaidą bei pasakyti – jūs žaidėte blogai. Nemanau, kad tai yra geras būdas.“
Už trenerį daugiau pasako žaidėjai. Štai vienas rinktinės lyderių 29 metų E.Česnauskis po mačo su Graikija teigė, kad jo karta jau nieko nepakeis.
C.Laszlo keista, kad tai pasakė būtent Edgaras. „Nuo mūsų pirmojo susitikimo jis pasikeitė turbūt daugiausiai – gerąja prasme. Jeigu jis taip pasakė, vadinasi, padarė išvadas iš mano kritikos. Edgaro žaidime pastaruoju metu matau didžiulę pažangą – jis iš tikrųjų nori kažką pakeisti ir bando tai daryti“, – vėlgi ne kritikavo, o pagyrė žaidėją treneris.
Tačiau kartų kaita – viena didžiausių šios rinktinės problemų. Netrukus pasitrauks garsiausi dabartiniai Lietuvos futbolininkai – 34 metų Deividas Šemberas, 31 metų Marius Stankevičius ir tuoj 35-erių sulauksiantis Tomas Danilevičius. Turime jiems pamainą?
„Pakeitimo jiems nėra – tai vienas didžiausių galvos skausmų. – neslepia C.Laszlo.– Dėl to ir reikia naujos talentų sistemos, kad kuo greičiau surastume naujų danilevičių, šemberų ir stankevičių, kad ateityje nebūtų skylės. Tikiuosi, kad šie futbolininkai baigę karjeras padės futbolui. Nebūtinai jie turi dirbti treneriais. M.Stankevičius dar porą metų gali sėkmingai žaisti, tačiau jam reikia rasti klubą, kuriame galėtų tai daryti reguliariai. Mano nuomone, T.Danilevičius turi visas trenerio darbui reikalingas asmenines savybes, o D.Šemberas labiau tiktų kitokiam darbui. Matau jį ne tiek šalia aikštės, bet gal plėtojant futbolo rinkodarą, mezgant santykius su kitomis valstybėmis ir panašiai.“
Nei krepšininkai, nei politikai nėra tokios žvaigždės. Jeigu dabar nuvažiuosite į Vokietiją ir futbolo aistruoliui pasakysite, iš kur esate, jis jums sakys, kad žino Valdą Ivanauską
Įsismaginęs rinktinės strategas gali surasti naują darbą ne tik senbuviams, bet ir kitiems rinktinės žaidėjams. Jis turi tvirtą nuomonę, kur kam reikėtų žaisti,. O kur – ne. Neseniai C.Laszlo viešai pareiškė, kad jei rinktinės gynybos ramstis Marius Žaliūkas iš bankrutuojančio Edinburgo „Hearts“ pereis į kitą legendinį Škotijos klubą „Rangers“, jam neliks vietos rinktinėje. Dabar į Brunėjų iš Lietuvos pasuko rinktinėje sėkmingai bandęs įsitvirtinti puolėjas Artūras Rimkevičius. Ar ir jo karjera C.Laszlo komandoje baigta?
„Nežinojau, kad Brunėjuje iš viso žaidžiamas futbolas. – šypteli vengras. – Žinoma, durys nėra uždarytos, tačiau žaidžiant Brunėjuje tikėtis vietos Lietuvos rinktinėje yra sunku. Neaišku, nei koks ten futbolo lygis, sunku nuolat sekti žaidėją, jo formą. Apmaudu, kad praėjusių metų rezultatyviausias „A lygos“ žaidėjas nerado sau komandos. Kiniją ar Japoniją aš dar suprasčiau, bet ne Brunėjų.
Lygiai tokia pati ir M.Žaliūko istorija. „Rangers“ yra didis klubas, tačiau žais trečiajame Škotijos divizione – tai tik treniravimasis ir savaitgalio pasismaginimas. „Rangers“ kitas komandas triuškins 4:0, 6:0 ir 8:0. Kaip gynėjas tokioje komandoje gali tobulėti, jeigu per rungtynes kamuolį palies gal dešimt kartų. Galbūt puolėjai ir saugai žaidžia daugiau, tačiau gynėjas, žaidžiantis su mėgėjais, negali būti rinktinėje, kur reikia žaisti prieš aukščiausios klasės puolėjus.“
Lietuviai – labai išdidūs ir daug išgeriantys
Kalbėdamas apie Lietuvą C.Laszlo ne kartą prapliupo juoku, nes lietuviai yra labai įdomūs žmonės.
Treneris buvo įsitikinęs, kad alkoholio gėrimo varžybose niekas negali aplenkti britų, tačiau atvažiavęs į Lietuvą suprato klydęs: „Dabar manau, kad neįmanoma aplenkti lietuvių. Jei jūs sėdite, jūs geriate. Ir ne lengvus gėrimus, o degtinę – atrodo, kad geriama degtinė su degtine.“ Vis dėlto treneris pripažino, kad išgėrę lietuviai, kitaip nei britai, nesišlaisto gatvėmis.
Kitas C.Laszlo itin nustebinęs dalykas – lietuvių nemokėjimas stovėti eilėse. Trenerio teigimu, Vakarų Europoje yra normalu stovint eilėje prieš save palikti vietos, o ne susigrūsti, tačiau mūsų šalyje C.Laszlo jau išmoko to nedaryti.
„Visur yra normalu prieš save palikti vietos, ypač stovint eilėje prie bankomato, tačiau kartą man taip užlindo už akių – net du žmonės! Tai ypač glumina, kai jau naudojiesi bankomatu, o kitas žmogus stovi taip arti, kad, atrodo, žiūri per petį. Iš pradžių aš labai pykau, tačiau jau išmokau ir pats tarpus palieku mažesnius“, – kvatodamas pasakojo C.Laszlo.
Kuo lietuviai skiriasi nuo vengrų? „Jums didesnę įtaką padarė rusai, nes Vengrija buvo turbūt laisviausia šalis Rytų bloke. Iš vaikystės atsimenu, kad turėjome ir „Coca Cola“, ir „Lewi‘s“ džinsus, o Budapeštas buvo turbūt vienintelis miestas visame Rytų bloke, kuriame galėjai įsigyti „Playboy“ žurnalą“, – į prisiminimus leidosi treneris.
Tačiau jis greitai randa ir panašumų: tiek vengrai, tiek lietuviai labai greitai adaptuojasi užsienyje, o savo šalyje visada labai maloniai priima svečius. O didžiausias panašumas – vengrai ir lietuviai yra labai išdidūs.
„Niekur nemačiau tokių išdidžių žmonių. Visi tik ir tekalba, kokie mes buvome didūs, kokia mūsų turtinga istorija, mes praeityje darėme tą ir tą (garsiai juokiasi). Panašiai ir sporte. Vengrija turėjo Ferencą Puškašą (legendinį Vengrijos futbolininką – red. past.), o lietuviai – Arvydą Sabonį. F.Puškašas jau mirė, nors ir padarė didžių dalykų, tačiau jo laikas praėjo. A.Sabonio kaip sportininko laikas irgi praėjo. Reikia ieškoti naujų žvaigždžių, o ne garbinti tik senas“, – pastebėjo C.Laszlo.
V.Januškos/LFF.lt nuotr./Csaba Laszlo |
Atpažįsta krepšinio aistruoliai
Kalbėdamas ne tik apie rinktinę, bet apskritai apie Lietuvą, vengras visada sako „mes“, „mūsų“. Jis jau savas Lietuvoje?
„Taip sakau, nes čia yra mano namai, čia jaučiuosi gerai. Manau, kad ir žmonės tai pajunta, matydami mane čia. Aš nesu pirmas vengras Lietuvoje. Buvo toks Steponas Batoras – jis taip pat buvo iš Transilvanijos ir Lietuvai stengėsi duoti daug gero“, – istoriją priminė treneris.
Tačiau jis Lietuvoje dar nėra toks garsus, kaip norėtų būti. Paklaustas, ar žmonės gatvėje jį atpažįsta, treneris nusikvatoja: „Pastarąjį pusmetį jau atpažįsta, tačiau linksmiausia, kad kai nueinu pažiūrėti krepšinio, aistruoliai mane atpažįsta kur kas dažniau nei futbolo rungtynėse. Tenka kur kas dažniau pasirašinėti, kartu nusifotografuoti. Futbolo rungtynėse mane atpažįsta rečiau – tikrai ne taip, kaip Vengrijoje, Škotijoje ar net Belgijoje.“
Su C.Laszlo kalbamės angliškai. Ar per metus Lietuvoje jis nė kiek neišmoko lietuviškai? „Aš suprantu beveik viską, ką žmonės kalba lietuviškai. Tačiau visi su manimi kalba angliškai, todėl ir aš esu priverstas kalbėti angliškai, tad neišmokstu lietuviškai. Žinau daug žodžių ir juos „pagaunu“, jei nekalbate labai greitai“, – atsako treneris, bet atsisveikina angliškai.
Csaba Laszlo karjera
1982–1991 m. žaidė keliuose Rumunijos, Vengrijos ir Vakarų Vokietijos klubuose, tačiau aukščiausio lygio nepasiekė ir 27-erių metų baigė karjerą dėl traumų.
Išsilaikė UEFA trenerio licenciją ir pradėjo dirbti Vokietijos „BW Kerpen“ klube, vėliau treniravo Menchengladbacho „Borussia“ dublerių komandą.
2004 m. tapo Lotharo Matthauso asistentu Vengrijos nacionalinėje rinktinėje ir tuo pat metu treniravo „Ferencvárosi TC“ klubą. Komanda puikiai pasirodė UEFA taurėje ir tai C.Laszlo 2005 m. garantavo Vengrijos metų trenerio apdovanojimą.
2006 m. persikėlė į „Sopran“ klubą, kuris netrukus bankrutavo. C.Laszlo tapo Ugandos rinktinės treneriu, dirbo iki 2008 m.
2008–2010 m. vadovavo Edinburgo „Hearts“, su kuriuo Škotijos lygoje užėmė trečią vietą, pateko į UEFA Europos lygą ir tapo šalies metų treneriu.
2010 sausį iš „Hearts“ atleistas, tapo Belgijos klubo „Charleroi“ treneriu iki sezono pabaigos.
2012 metais paskirtas Lietuvos futbolo rinktinės treneriu.