Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Darius Miceika atvirai – apie karjeros klaidas, Lietuvos futbolo sopulius ir naujas viltis

Gražiausio Lietuvos rinktinės istorijoje įvarčio autorius Darius Miceika jau pakabino sportbačius ant vinies. Buvęs futbolininkas pasitraukė tyliai. Pirmasis lietuvis, apsivilkęs Sankt Peterburgo „Zenit“ marškinėlius, galėjo pasiekti gerokai daugiau titulų, tačiau kelią saugui pastojo traumos ir kartais ne visai tinkamas požiūris į tai, iš ko valgyta duona – futbolą.
Ramūnas Radavičius ir Darius Miceika
Ramūnas Radavičius ir Darius Miceika / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

„Gyvenimas tęsiasi ir supratau, kad futbolas nebuvo svarbiausias mano gyvenime. Ar aš tikrai buvau profesionaliu futbolininku?

Padariau daug klaidų. Futbolas man buvo lengvi pinigai, apie savo profesionalumą aš susimąsčiau tik karjerai artėjant į pabaigą, kai traumos manęs nepaleido. Aišku, kad ne viską dėl futbolo padariau“, – atvirai kalbėjo vasario 22-ąją savo 33-iąjį gimtadienį pažymėjęs buvęs Lietuvos rinktinės narys.

Atvirame interviu D.Miceika išsamiai papasakojo apie savo karjerą, treniruotes su Rusijos futbolo žvaigžde Andrejumi Aršavinu bei šalies futbolo sopulius, tikėdamasis, jog merdintį sporto karalių mūsų valstybėje iš dugno prikels buvę jo komandos draugai.

– Kaip prasidėjo jūsų karjera ir kokiu būdu atsidūrėte „Žalgiryje“?

– Visada žavėjausi savo tėčiu ir visada norėjau būti panašus į jį. Jis labai mėgo futbolą ir atstovavo tuometei „Kuro aparatūros“ gamyklai Sovietų Sąjungos mėgėjų lygoje. Buvau visose rungtynėse ir visada tuo domėjausi. Tėvas buvo pagrindinis mano treneris ir kritikas.

Kai sukako aštuoneri, rugsėjo 1-ąją jis nuvedė mane į „Tauro“ mokyklą „Žalgirio“ stadione, kur į didįjį futbolą toliau vedė legendinis futbolininkas ir nuostabus žmogus Stasys Ramelis.

Prisiminsiu jį visą gyvenimą, deja, jo jau nėra su mumis. Į Rūdiškių „Vėtrą“ mane pakvietė treneris Algirdas Biliūnas, o po to, kai LOSC (Lietuvos olimpiniame sporto centre) baigėsi lėšos, geriausius 1983 metų gimimo futbolininkus surinko į internatą. Mes visi buvome dešimtokai, pamenu, kai atsisveikinau su klasės draugais iš savo mokyklos. Po pusės metų buvo pranešta, kad pinigai baigėsi ir mums teko grįžti į savo mokyklas. Cirkas...

Futbole yra labai dideli pinigai ir problema ta, kad tie, kas ateina į Lietuvos futbolą, nori iš jo – pusgyvio valkatos – pasipelnyti, nesudarydami sąlygų futbolininkui.

Tada treneris A.Biliūnas, kuriam aš irgi esu labai dėkingas, pakvietė mane į „Vėtrą“. Vėliau rungtyniavau „Polonijoje“ – dukterinėje „Žalgirio“ komandoje. LOSC iširo prie Vytauto Dirmeikio ir pamenu, kad visi jį kaltino dėl machinacijų, bet jis pasitraukė ir viskas liko tame pačiame lygyje.

– Tapote pirmuoju Lietuvos futbolininku, išvykusiu į Sankt Peterburgo „Zenit“. Kaip ten pavyko patekti?

– Tuomet žaidžiau „Žalgiryje“ ir vasarą atsirado variantas nuvykti į „Zenit“ peržiūrą. Nuvykęs ir pasitreniravęs su dubleriais, gavau pakvietimą pasirašyti sutartį.

– Rusijos čempionate ir UEFA taurėje rungtyniavote sulaukęs devyniolikos ir po kartą pasižymėjote. Debiutinis išlyginamasis įvartis mače su Saratovo „Sokol“ turėjo būti išskirtinis. Kaip jis buvo pelnytas?

– Nepasakyčiau, kad čia buvo išskirtiniai įvarčiai, bet juos puikiai pamenu, nes „Zenit“ jų įmušiau tik du. „Sokol“ komandai, kurioje aš neįsitvirtinau po peržiūros, mano įvartis lėmė iškritimą į žemesnį divizioną, o UEFA taurėje įmuštas įvartis buvo nieko nelemiantis.

Pamenu gerai, kad po rungtynių Andoros darbininkai vis su mumis fotografavosi ir sulaukė didelių ovacijų iš „Zenit“ sirgalių (atsakomąjį mačą „Zenit“ prieš Enkampo „Encamp“ laimėjo 8:0).

– Prie komandos vairo stojus Vlastimilui Petrželai, buvote perkeltas į dublerių komandą. Kas nutiko? Tarp jūsų ir trenerio perbėgo juoda katė? 

Futbolo nebuvimas Lietuvoje – ne katastrofa pasauliui, ten ir taip šis žaidimas klesti. Jiems kelia šypseną mūsų rinktinės žaidimas ir neapsakoma nuostaba dėl nepastatyto stadiono. Tai kultūrinis Lietuvos visuomenės praradimas.

– Atėjus Petrželai, viskas pasikeitė, nes į „Zenit“ mane pakvietė dar amžinatilsį Jurijus Morozovas. Tokiu būdu padaugėjo legionierių ir laiko komandoje sumažėjo.

– Kurį laiką rungtyniavote su puikiai žinomu Rusijos puolėju Andrejumi Aršavinu. Kokį įspūdį jis paliko?

– Prieš Aršaviną per treniruotes žaisti buvo sunkiausia, bet kartu ir vienas malonumas. Geresnio žaidėjo, turinčio tokį greitį ir mąstymą, nebuvau sutikęs. Žaisdamas su juo, supratau, kad apie futbolą nieko nesuprantu (šypsosi).

– Po to persikėlėte į Liepojos „Metalurgs“ ekipą, su kuria nutraukėte Rygos „Skonto“ hegemoniją Latvijos čempionate. Daug įtakos šiam sprendimui turėjo Benjaminas Zelkevičius?

– Zelkevičius – nuostabus specialistas ir žmogus. Jis turėjo daug įtakos man kaip futbolininkui ir kaip žmogui. Tuo metu Liepojoje buvo sudarytos puikios sąlygos. Treneris Zelkevičius sukūrė labai stiprų kolektyvą, kuriame Latvijos rinktinei atstovavo penki žaidėjai ir dar penki buvo kviečiami į rinktinę. Su juo dirbti buvo naudinga, o bendrauti – vienas malonumas.

„Skonto“ tais metais neturėjo jokių šansų, nes mes buvome visa galva geresni, ką ir įrodėme, lenkdami juos 15-os taškų persvara. Nuostabūs metai.

– Po žaidimo Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje į Lietuvą sugrįžote daugiau nei po dešimtmečio pertraukos. Kas per tą laiką Lietuvoje pasikeitė?

– Pasikeitė tai, kad pusė komandų pradėjo žaisti ant statymų. Į futbolą investuoja šio žaidimo fanatikai arba tie, kurie lengvai nori pasipelnyti. 50/50 – taip tuo metu buvo galima įvertinti visus Baltijos šalių čempionatus. Anksčiau taip nebuvo.

Prie Jose Couceiro dar buvo šviesos spindulėlis, bet jis kažkam smarkiai apšvietė akis.

Yra ir gražių dalykų A lygoje, kaip „Žalgiris“ ir „Trakai“, kurie ne tik žaidžia, rūpinasi savo finansine padėtimi, bet ir dirba su visuomene, propaguodami futbolą Lietuvoje. Malonu, kad į A lygą atėjo Deividas Šemberas, į rinktinę – Edgaras Jankauskas, su kuriais buvo didelė garbė treniruotis ir žaisti rinktinėje. Linkiu jiems sėkmės, nes darbštumo ir profesionalumo, o, svarbiausia, meilės futbolui ir žmogiškumo jiems niekada netrūko.

Mano laikų jaunimo iki 19 metų rinktinė žaidė atrankines varžybas su anglais ir namuose sužaidė 1:1, o išvykoje pralaimėjo 1:2, nors jiems niekuo nenusileido. Beveik visi anglų žaidėjai žaidė ar žaidžia „Premier“ ir „Championship“ lygose, o iš mūsų rinktinės kažko pasiekusių tik ant rankos pirštų galima suskaičiuoti.

Buvo labai daug talentingų žaidėjų, bet nebuvo geros sistemos. Mes niekam nebuvome įdomūs: grįžome į savo polonijas, visi tik ir laukė, ką parduoti už didesnę kainą, kaip to meto „Žalgiryje“ nemokant algų po keturis mėnesius.

Futbole yra labai dideli pinigai ir problema ta, kad tie, kas ateina į Lietuvos futbolą, nori iš jo – pusgyvio valkatos – pasipelnyti, nesudarydami sąlygų futbolininkui. Prasideda statymai, noras pragyventi, bent jau pavalgyti. Tokių atvejų daug girdėjau A lygos klubuose. Po mano praleistų metų „Žalgiryje“ nuo Janušo Lopučio laikų niekas nepasikeitė – bala.

Aišku, kad ne viską dėl futbolo padariau. Nieko negaliu kaltinti, nes buvo daug pagundų, susijusių su futbolu. Futbolo Lietuvoje nėra, nes pagundos už jį stipresnės.

Pavyzdžiui, su Mariu Verpakovskiu „Liepaja“, mokėdama minimalias algas, sudarė futbolininkams idealias sąlygas. Buvau komandos rungtynėse ir mačiau, kaip aprengti futbolininkai. Į trenerius malonu žiūrėti – visi su kostiumais. Beviltiškai bankrutavęs klubas buvo prikeltas, tapo čempionu ir grąžino žiūrovus į stadioną. Su baigusiu karjerą Verpakovskiu atsisveikino pilnas stadionas, grojo „Brainstorm“. Buvo futbolo šventė.

– Atvykote į „Trakus“ ir likote per plauką nuo medalių, tad turbūt nesuklysiu paklausęs, jog dramatiškai pralaimėtas mačas Pakruojyje paliko didžiausią kartėlį?

– Į „Trakus“ grįžau po traumos ir tikėdamasis vėl sugrįžti į Rusijos Pirmąją lygą, kur lygis ir algos labai lenkia Lietuvos čempionatą. Bet iškritus porai metų dėl traumos, jau nepavyko grįžti į tam tikrą lygį. Matant A lygą, gal ir prisiversti buvo sunku.

„Trakai“ eina geru keliu ir tai įrodo komandos rezultatai. Klubo žmonės ne tik gyvena savo užgaidomis, bet klauso ir bando išpildyti žaidėjų norus, kas yra labai svarbu.

Su „Kruoja“ buvo puikios rungtynės ir pamenu, kad po jų buvo labai skaudu. Bet esminis pralaimėjimas buvo Šiauliuose, kai pralaimėjome 1:3.

– Visgi 2015 metais „Trakams“ pavyko pasidabinti sidabro medaliais. Gal labiau patyręs treneris tam turėjo įtakos?

– Manau, kad „Trakai“ tokioms pergalėms tiesiog dar nebuvo pasirengę. Viskam ateina savo laikas.

VIDEO: Dariaus Miceikos įvartis

– Rinktinėje debiutavote fantastiškai, mače su Škotija pelnydamas reto grožio įvartį. Kokie susiformavo įspūdžiai iš rinktinės laikų?

Futbolas turi būti didelė šventė. Šventė gražioje, jaukioje, savoje arenoje. Krepšinis – geras pavyzdys. Jis – vienija Lietuvą, o futbolas, deja, skaldo.

– Tai buvo nuostabus įvartis, aišku, norėjosi pergalingo. Prie Jose Couceiro dar buvo šviesos spindulėlis, bet jis kažkam smarkiai apšvietė akis.

Ne veltui latviai jau dalyvavo Europos čempionate, o estai žaidė atrankines varžybas su airiais. Jie iš rinktinės atvažiuodavo gerai aprūpinti, gavę po tris poras „Adidas“ bucų, o mums skambindavo, kad kažkur dingo „Hummel“ kepurė ar treningai.

Draugiškų rungtynių metu žaisdavo Lietuvos A rinktinė prieš B, o latviai dalyvavo turnyre Tailande, Katare. Estai irgi. Kuo mes tada buvome blogesni?

Kai iširo Sovietų Sąjunga ir iš legendinio „Žalgirio“ su Narbekovu, Ivanausku ir Fridriku gavome Šemberą, Jankauską ir kitus, jaunimui net nedavė šanso pasimokyti iš gyvų Lietuvos futbolo grandų, nes kaipgi verslas?

Kaip parduosime Petrą, Joną – jiems irgi reikia žaisti. Laukiama, kad greičiau baigtų žaisti nusipelnę Lietuvos futbolui žaidėjai. Nereikia, jog jaunimas matytų tikrus profesionalus ir savo idealus, šalia kurių tobulėtų. Jaunų žaidėjų interesai niekam neįdomūs.

Futbolo nebuvimas Lietuvoje – ne katastrofa pasauliui, ten ir taip šis žaidimas klesti. Jiems kelia šypseną mūsų rinktinės žaidimas ir neapsakoma nuostaba dėl nepastatyto stadiono. Tai kultūrinis Lietuvos visuomenės praradimas, nes futbolas turi būti didelė šventė. Šventė gražioje, jaukioje, savoje arenoje. Krepšinis – geras pavyzdys. Jis – vienija Lietuvą, o futbolas, deja, skaldo.

Į futbolą investuoja šio žaidimo fanatikai arba tie, kurie lengvai nori pasipelnyti. 50/50 – taip tuo metu buvo galima įvertinti visus Baltijos šalių čempionatus.

Keista, kai nekvietė veteranų į rinktinę ir po to išrinko Deividą Šemberą geriausiu A Lygos žaidėju. Supratau, kad LFF idiotizmui nėra ribų ir iš karto atleidau Dirmeikiui už iššvaisytas lėšas LOSC (šypsosi).

Norėčiau palinkėti, kad į Lietuvos futbolą ateitų ir žaistų tie žmonės, kurie tikrai jį myli.

– Gindamas Lietuvos garbę, žaidėte ir su labai pajėgiais varžovais. Daug įvairių marškinėlių esate sukaupęs?

– Marškinėlių turėjau labai daug, bet baigęs karjerą po traumos atidaviau bucus komandos draugams, o marškinėlių kolekciją padovanojau draugui iš Zaporožės. Jis man, savo ruožtu, atidavė plakatą su legendinės „Kino“ grupės atlikėjo Viktoro Cojaus parašu. Nors aš jo to neprašiau ir, žinodamas, kad jis renka futbolo marškinėlius, tiesiog pasiūliau jam savuosius. Man tai nebuvo taip svarbu, o jis tikrai apsidžiaugė.

– Estijoje patyrėte traumą ir sužaidėte paskutiniąsias karjeros rungtynes. Kokia tai buvo trauma ir kas buvo paskutinis varžovas?

– Paskutinė karjeros stotelė buvo Silamejės „Kalev“ klubas. Pasirinkau šią komandą dėl to, kad ji buvo vos už 140 kilometrų nuo ten, kur gyvena mano šeima. Per taurės varžybas su Talino „Flora“ man plyšo kryžminiai kelio raiščiai. Gaila...

– Ką šiuo metu veikiate? Ar ateityje savęs futbole nematote?

– Gyvenimas tęsiasi ir supratau, kad futbolas nebuvo svarbiausias mano gyvenime. Ar aš tikrai buvau profesionaliu futbolininku?

Padariau daug klaidų. Futbolas man buvo lengvi pinigai, apie savo profesionalumą aš susimąsčiau tik karjerai artėjant į pabaigą, kai traumos manęs nepaleido. Aišku, kad ne viską dėl futbolo padariau. Nieko negaliu kaltinti, nes buvo daug pagundų, susijusių su futbolu. Futbolo Lietuvoje nėra, nes pagundos už jį stipresnės.

Šiuo momentu bandau išmokti gyventi be futbolo. Laiką leidžiu su savo mylima šeima ir su draugu užsiimu verslu.

Interviu norėčiau pabaigti savo pirmojo trenerio Stasio Ramelio žodžiais „mylėkite futbolą“ ir padėkoti visiems, su kuriais mane suvienijo šis įdomus žaidimas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų