– Iš klubo išvyko Mamadou Mbodjis, Slavko Blagojevičius, Jeremy Manzorro, Tomašas Malecas, Serge`as Nyuiadzi, Louisas Ogana. Tai buvo žaidėjų noras palikti komandą, ar trenerio, klubo sprendimas?
– Kai kuriems žaidėjams negalime sudaryti tokių sąlygų, kokių jie pageidauja, tad suteikėme jiems galimybę pasirinkti geresnes darbo vietas. Tai įvyko su M.Mbodjiu ir J.Manzorro. Taip netrukus bus ir su Liviu Antaliu. Labai sunku išlaikyti žaidėjus Lietuvoje po gero sezono. Tokie yra rinka ir mes negalime trukdyti žaidėjams užsidirbti ateičiai kitoje šalyje. Kai kurie žaidėjai nepateisino klubo lūkesčių, o kai kurių norus galėjome patenkinti, bet jie pasirinko kitas komandas. Yra įvairių priežasčių, tačiau nematome problemos, kad vieni žaidėjai išeina, o kiti ateina.
– Sakote, kad nematote problemos, tačiau šie žaidėjai „Žalgirio“ komandai surinko kone 50 įvarčių iš visų 70 pelnytų. Ar įmanoma lengvai užpildyti tokią spragą?
– Lengvai niekada neįmanoma, bet matėme L.Antalio pavyzdį, kai pirmą sezono pusę labai mažai įmušė, o antrą – labai daug. Puolėjo pozicija mums labai aktuali ir ją ketiname iki sezono pradžios sustiprinti. Darbo nebaigiame, komplektuojame komandą, tad šiuos nuostolius ketiname kompensuoti kitais žaidėjais.
– Ar L.Antalis jau yra sukirtęs rankomis su kitu klubu?
– Mes su Liviu bendravome ne vieną kartą. Mes tikrai norėtume jį išlaikyti, bet negalime pasiūlyti net arti to, ką siūlo kitos komandos. Sausio 31 dieną užsidaro perėjimų langas Europoje, tad jei neišvažiuos į Europą, tai gali išvykti į kitą valstybę, kurioje langas dar bus atviras. Artimiausiu metu jau turėsime informaciją, su kuo jis pasirašė sutartį.
– Tačiau tikrai žinote, kad jo neliks?
– Manau, kad taip, šimtas procentų. Labai gaila, norėtume išlaikyti tokį žaidėją, tačiau visi supranta, kad esame nepajėgūs to padaryti.
– Anksčiau laidose „Vieni vartai“ ir „Laikykitės ten“ kalbėjote, kad sukomplektuota 70–80 proc. komandos ir „Žalgiriui“ reikia dar apie 2–3 žaidėjų. Kokių pozicijų futbolininkų dar ieškote?
– Vieną žaidėją puolime jau turime – Tomislavą Kišą, kuris yra atakuojančio plano žaidėjas, galintis žaisti antru puolėju. Reikia pagrindinės ašies vieno žaidėjo ir reikia dar dviejų žaidėjų – aktualios vartininko ir atakuojančių žaidėjų pozicijos.
– Armanto Vitkausko ateitis neaiški, ar tiesiog ieškomas pastiprinimas?
– Mes su Armantu sutarėme, kad šią savaitę priimsime sprendimą, tad jis yra atviras pasiūlymams. Gerbiame žaidėją, kuris daug metų atidavė mūsų klubui ir mes palaikome ryšį. Jis su mumis treniruojasi, tačiau jis žiūri į pelningesnius pasiūlymus. Jei neturės jų, bandysime priimti geriausią žaidėjui ir klubui sprendimą.
– Praėjusį sezoną komandoje žaisdavo labai mažai lietuvių. Šiemet jau pasipildėte Simonu Urbiu, Modestu Vorobjovu, Sigitu Olberkiu. Galime sakyti, kad komandą lietuvinate?
– Sakau nuoširdžiai ir atvirai – norėčiau, kad aikštėje būtų vienuolika lietuvių. Tačiau, ar jie visi būtų konkurencingi, lyginant su užsieniečiais, ar galėtume su jais Europos taurėse ir Lietuvoje pasiekti geresnių rezultatų, nei dabar pasiekia „Žalgiris“?
Manau, kad čempionato ir komandų kylanti kreivė sako tai, kad mūsų modelis yra teisingas. Daromės konkurencingesni, komanda stiprėja. Jei bus 8 lietuviai, kurie bus konkurencingi užsieniečiams, aš tik džiaugsiuosi tuo. Taip, norime turėti ir Arvydą Novikovą, ir Fiodorą Černychą savo komandoje, kurie būtų konkurencingi ir įneštų į A lygą daugiau spalvų, tačiau mes nesame pajėgūs jų prisikviesti.
– Tomislavas Kišas, Mevlanas Adili, Cristianu Portilla, Victoras Perezas – ar tai aukštesnio lygio žaidėjai nei tie, kurie buvo praėjusį sezoną?
– Kiek jie pakeis buvusius žaidėjus, aš negaliu būti garantuotas. Yra daug įvairių aplinkybių ir viską parodys sezonas parodys. Palyginimus bus galima daryti vėliau.
– Itin intriguoja Victoro Perezo pavardė, tačiau paskutinė jo stotelė – Indija. Ar nebuvo daug rizikos pasikviečiant šį saugą?
– Prisikviesti tokius žaidėjus į Lietuvą yra sudėtinga. Jei pabendrautumėte su tokio lygio žaidėjais, suprastumėte, ką turiu omenyje. Būkim atviri – A lyga nėra labai patraukli tokio lygio žaidėjams, tad reikia įdėti daug darbo, kad įtikintumėme juos atvažiuoti į Lietuvą. Jiems tai vėl gera galimybė parodyti save ir išvykti už didesnius pinigus kitur. L.Antalio, M.Mbodjio, Džiugo Bartkaus pavyzdžiai parodė, kad mes suteikiame puikią platformą žaidėjams, kurie iš naujo save gali parodyti. O nauda gali būti tiek žaidėjui, tiek klubui.
– Kiek klubas uždirbo iš šio tarpsezonio perėjimų?
– Po sezono klubas iš nekontraktuotų žaidėjų nieko neuždirbo. Bet uždirbo moraliniu pasitenkinimu, kad jie perėjo į gerus klubus, kur gali užsidirbti gyvenimui. Norime tokius žaidėjus išsaugoti, tačiau neturime moralinės teisės jiems trukdyti. Klubas šįkart mažai uždirbo, tačiau Dž.Bartkaus pavyzdys parodė, kad uždirbti įmanoma.
– Kokį komandos biudžetą planuojate? Ar tai, kad savivaldybė dar nepatvirtino dotacijos dydžio, trukdo klubo pasiruošimui?
– Dėl biudžeto taip pat yra neaiškumų, bet mes priimame rizikas ir turime komplektuoti komandą nežinodami savo biudžeto. Tikiuosi, kad turėsime tai, ką turėjome praėjusiais metais (2,227 mln. eurų). Savivaldybė mums tikrai padeda ir be jos pagalbos neturėtume tokio „Žalgirio“, koks yra dabar. Reikia dėkoti, kad žiūri teigiamai į reprezentacinę miesto komandą. Bet vėlus biudžeto tvirtinimas daro nelabai gerą įtaką. Didelės problemos nematau, bet yra tam tikra rizika, nes neaišku, kokia bus ta dotacija.
– Klubo tikslai, tikriausiai, nesikeičia?
– Bet kuris žaidėjas, kuris ateina į klubą, net nekalba apie tikslus, nes nėra kito tikslo – tik būti pirmiems. Nėra net kitos minties.
– Esate sakę, kad „per dešimtmetį galima susitvarkyti jaunimo ugdymą“. Kaip prie to prisideda „Žalgiris“, kokia padėtis „Žalgirio“ akademijoje?
– Norėčiau, kad padėtis būtų kur kas geresnė tiek infrastruktūroje, tiek trenerių kokybėje, tiek žaidėjų parengime pirmai komandai. Žmonės, kurie dirba akademijoje, įdeda labai daug savo darbo, jėgų, atsidavimo, tikrai stengiasi, bet mes suprantamame, jog reikia efektyvesnio darbo.
– O kalbant skaičiais, gal galite įvardinti, kiek tų jaunųjų futbolininkų yra?
– Čia reikia atskirti masiškumą nuo meistriškumo. Visose Vakarų Europos šalyse klubai investuoja į tuos žaidėjus, iš kurių gali turėti naudą ateityje. Pas mus tai yra B komanda, kuri yra jaunimo grupės platforma ir U-17, U-19, tad klubas prioritetine prasme ir investuoja. Masiškumo grupės išsilaiko savaime.
– O kalbant ne apie klubą, o apie jus. Du mėnesiai naujose pareigose. Kaip jaučiatės jose ir ką pavyko nuveikti?
– Futbolo vadyboje jaučiuosi patogiai. Jaučiuosi esantis ten, kur man miela, kur aš viską žinau, kur esu anksčiau su daugybe dalykų susidūręs. Specifika būnant žaidėju ir sporto vadybininku labai skiriasi, bet man įdomu, kiekvieną dieną mokausi, kiekvieną dieną patiriu kažką naujo. Tai mane veža, jei taip galima pasakyti (juokiasi).
– Prisijungdamas prie „Žalgirio“ pabrėžėte, kad klubas turi viziją. Kokia ji?
– Mes turime ilgalaikę, vidutinio ilgumo ir trumpalaikę vizijas. Pastaroji – susigrąžinti čempionų titulą ir tada investuoti į vidutinio ilgumo vizijos puoselėjimą: per trejus metus turime susitvarkyti akademiją, kuri dirbtų kur kas efektyviau, turėti geresnes sąlygas. Ilgalaikė – būti pavyzdiniu klubu Lietuvoje – turime turėti kitokias sąlygas treniruotėms, tad labai tikiuosi, kad Vilnius turės futbolo stadioną su treniruočių aikštėmis, su kurių pagalba jau bus galima pradėti kurti bendruomeninio klubo modelį. Norisi, kad klubas generuotų pajamas iš žaidėjų pardavimų į vidutines Europos lygas, nes į aukščiausias, deja, iš Lietuvos sunku parduoti.
– O kodėl sunku parduoti žaidėjus į didžiąsias lygas?
– Nes Lietuvoje išugdytas žaidėjas neatitinka net dešimties geriausių lygų kriterijų. Todėl žaidėjas per tarpinius čempionatus, kaip Belgijos, Kroatijos, Lenkijos, Olandijos, turi patekti į aukščiausio lygio lygas. Jei fizinę būklę lengviausia ištaisyti, tai techninį ir taktinį supratimą – kur kas sunkiau. Mūsų žaidėjai iki aukšto meistriškumo lygio turėtų ateiti gerai paruošti, tačiau reikia pripažinti, kad ateina mažai taip paruoštų.