Pokalbį su D.Šemberu pradėjome prisimindami šeštadienį įvykusias A lygos rungtynes REO – „Ekranas“, kurių pabaigoje teisėjo Sauliaus Atmanavičiaus skirto „orinio” vienuolikos metrų baudinio nematė niekas, išskyrus to mačo inspektorių Gercą Žaką.
„Kokie vadovai, toks ir futbolas“, – ironiškai šypsodamasis, pokalbį pradėjo D.Šemberas.
– Žmonės vakar įvykusį rinkimų spektaklį vadina „kėdžių perstumdymu“. Gal Deivido Šembero aplinkos žmonės turi savo pavadinimą? – portalas futbolas.lt paklausė D.Šembero.
– Tai labai tikslus situacijos apibūdinimas, kurioje dalyvauja du vadovai, jie net nesikeičia kabinetais, o keičiasi tik savo kėdėmis. Visa futbolo strategija ateičiai išlieka tokia pati, kokia ir buvo. Tiesa, kokia ji? Iš išdėstytų vadovų minčių man suprasti sunku. Supratau tik tiek, kad ateis kažkokie vokiečiai su milijonu litų per metus!!! Jau rytoj pats galėčiau duoti tą milijoną Lietuvos futbolui, kad tik mūsų vadovai užtrenktų federacijos duris ir išeitų toli ir ilgam. Suprantu, kad tai neįmanoma, nes įstatai sukurti taip, kad jie geri yra tiktai jiems patiems.
– Daugelis futbolininkų netikėjo, kad Liutauras Varanavičius atsisakys tokios šiltos kėdės...
– Kad federacijos prezidentu nebus L.Varanavičius, aš, asmeniškai, žinojau prieš pusę metų, bet kad Julius Kvedaras juo taps, iki šiol negaliu patikėti.
– Deividai, atvirai, ar nors vienas iš šitos trijulės, būtų mažiau blogas už likusius du?
– Kadangi trijulė buvo su viena ir ta pačia futbolo vystymo strategija, tad kuris prezidentas, o kuris viceprezidentas neturi jokios reikšmės. Ateinančius ketverius metus turėsime tai, ką turėjome iki šiol.
– L.Varanavičius turėjo savybę tyčiotis iš rinktinės žaidėjų, menkinti juos „Facebook'e“ bei kaltinti juos parduotomis rungtynėmis. Žiūrint iš šio taško, gal J.Kvedaras geriau?
– Iš Juliaus tokių nesąmonių nesu girdėjęs ir, tikiuosi, neišgirsiu. Visgi Julius yra pats žaidęs futbolą ir treneriu dirbęs, todėl futbolą supranta iš kitos prizmės negu eksprezidentas. L.Varanavičius visą kaltę visada mėgdavo suversti kitam, tačiau sau niekada neprisiimdavo nei dalelės kaltės.
– Atrodo, gyvename demokratiškoje Europos Sąjungos šalyje, tačiau futbole Putino-Medvedevo sindromas yra jaučiamas labai stipriai. Nejaugi nėra jėgos, kuri to sindromo padėtų atsikratyti?
– Rusijos politikoje tokia jėga neįmanoma, o Lietuvos futbole netolimoje ateityje ji tikrai bus.
– Per konferenciją buvo priimta, kad nuo šiol generalinį direktorių rinks Vykdomasis komitetas, kuriame daugiau nei pusė LFF darbuotojų. Taip suprask, kad tie, kurie ateis dabar, ateis iki mirties?
– Iš esmės, taip. Vykdomasis komitetas – tai visi nariai, turintys po vieną balsą, su iš anksto žinoma pavarde.
– Federacijos šalininkai turi argumentų, kad dabartinių vadovų nėra kuo keisti. Gal iš tiesų nėra?
– Užduokim sau klausimą: kas yra tie ponai federacijos šalininkai?! Tai žmonės, kuriems federacija moka nedidelius pinigus. Jiems tų pinigų pakanka išgyventi, o žiūrėti į Lietuvos futbolo ateitį jiems neįdomu. Tie šalininkai gyvena šia diena – jiems futbolo ateitis nerūpi. Jie bijo, kad atėjus naujai valdžiai, gali prarasti ir tas kapeikas. Todėl, kaip sakoma, geriau mažiau, bet stabiliai, nei rizika negauti nieko – o Lietuvos futbolo ateitis dar palauks.
– Stebėjau rinkimus ir mačiau, kaip nariai kartais net nežino už ką balsuoja. Kaip manai, kodėl tokiose situacijose jie visada balsuoja „už“?
– Čia kaip užburtas ratas...
– Nemanai, kad jūs, rinktinės lyderiai, turėtumėt dažniau viešai išsakyti savo nuomonę, ypač, kai ji yra neigiama?
– Mes, kaip rinktinės žaidėjai, galime išsakyti savo nuomonę, bet situacijos nekeičiame ir savo idėjų niekam neperšame. Kita vertus, mes jaučiame ir suprantame, kad padėtis nenormali. Visada tikėjau ir tikėsiu, kad rezultatas pasiekiamas būnant vienybėje ir einant bendru keliu. Deja, tos vienybės tarp federacijos vadovo ir komandos nebeliko, todėl kalbėti apie tikslus yra juokinga.
– Ar D.Šemberas mato save dirbantį LFF? Jei taip, ką jis pirmiausiai keistų?
– Kaip reglamentuoja LFF federacijos įstatai, Deividui Šemberui ir visiems kitiems federacijos durys užtrenktos (juokiasi).
Ir dar mažas pastebėjimas: kodėl federacijos vadovai paskutinius trejus metus kalba apie rinktinės jauninimą? Ar neturėtų apie tai samprotauti rinktinės treneris? Ir pagaliau, reikia išaiškinti, kas tai yra rinktinės ir profesionalios komandos jauninimas? Tai kasdien vykstantis procesas, kai vyresni žaidėjai užleidžia vietas pajėgesniems jauniems žaidėjams, o ne imama ir be pagrindo atsikratoma vyresniųjų. Rinktinė yra tokia komanda, kurioje turi žaisti geriausi. Būtent, geriausi, o ne 16 ar 36 metų žaidėjai.
Bet... Federacijai, tikriausiai, nepatinka žmonės, turintys ir galintys išreikšti savo nuomonę, todėl jie yra per seni žaisti rinktinėje. Į rinktinę mes važiuojame žaisti už Lietuvą, o ne už federacijos vadovus, todėl, kaip bebūtų, visada jaučiau garbę ir pasididžiavimą užsivilkti rinktinės marškinėlius ir atiduoti visas jėgas ir meistriškumą Lietuvos garbės gynimui.
