Treneris – kultinė figūra
„Dnipro“ ekipą treniruojantis Myronas Markevyčius kilęs iš Lvovo, kuris yra visai netoli Lenkijos sienos. 64-erių metų specialistas visą savo tris dešimtmečius trunkančią trenerio karjerą praleido gimtojoje šalyje, tačiau puikiai kalba lenkiškai ir angliškai.
Ypač daug Ukraino futbolo sirgalių simpatijų specialistas užsitarnavo pernai, kai per Maidano aikštėje vykusį karinį konfliktą viešai palaikė protestuotojus.
Šis įvykis leido pamiršti ankstesnius trenerio karjeros vingius, kurie yra ne mažiau intriguojantys. Nuo 2005-ųjų metų iki praėjusių metų strategas dirbo Charkovo „Metalist“ klube ir buvo laikomas šios komandos simboliu. Vis dėlto, strategas susikivirčijo su klubo prezidentu Sergejumi Kurčenka ir paliko Charkovą.
Ukrainoje vieša paslaptis, kad S.Kurčenka yra geras nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus bičiulis. Kalbama, kad klubas liko skolingas treneriui kelis šimtus tūkstančius dolerių, tačiau strategas bylinėtis teismuose nebuvo linkęs. „Man pinigai gyvenime nėra svarbiausias dalykas. Noriu, kad tuos pinigus klubas atiduotų Charkovo vaikų namams“, – principingas išliko treneris.
Padeda nukentėjusioms šeimoms
Visgi vieną kartą per savo karjerą treneris dideliais pinigais susigundė. 2002 m. jis priėmė Machačkalos „Anži“ vadovų pasiūlymą ir trumpam persikėlė į Dagestaną. „Iki tol Lvovo „Karpaty“ klube uždirbau 2 tūkst. dolerių per mėnesį, o ten gavau po 15 tūkst. Skirtumas nemažas, todėl nusprendžiau pabandyti laimę svetur“, – savo gyvenimo nuotykį prisiminė specialistas.
Ukrainoje M.Markevyčius jau tapo kultine figūra. Ukrainos televizijos be perstojo rodė siužetus, kai po pergalės Maidane treneris dėjo gėles ir degė žvakutes norėdamas pagerbti žuvusius protestuotojus. Ukrainoje žavimasi trenerio kilnaširdiškumu, kadangi jis finansiškai padeda nuo karo nukentėjusioms šeimoms. Neoficialiais duomenimis, šiuo metu „Dnipro“ komandoje per metus M.Markevyčius uždirba apie 2 mln. JAV dolerių, tai karo nualintoje šalyje yra milžiniški pinigai.
Man pinigai gyvenime nėra svarbiausias dalykas. Noriu, kad tuos pinigus klubas atiduotų Charkovo vaikų namams.
Dėl filantropinės veiklos karo nualintoje šalyje charizmatiškasis strategas yra kone ryškesnė žvaigždė nei komandos kapitonas Ruslanas Rotanis ar didžiausias „Dnipro“ talentas Jevhenas Konoplianka.
Lietuvius sutriuškino
Vienoje trenerio karjeros stotelėje galima būtų surasti ir lietuvišką akcentą. Tiesa, šį savo karjeros tarpsnį M.Markevyčius vargu ar norėtų prisiminti. 2010 m. vasarį specialistas priėmė naują iššūkį ir tapo Ukrainos rinktinės vyriausiuoju treneriu, tačiau komandai vadovavo vos iki rugpjūčio.
Ukrainos futbolo federacija nusprendė nubausti tuometinį trenerio klubą Charkovo „Metalist“ devynių taškų atėmimu ir 25 tūkst. JAV dolerių bauda už 2008 metais sutartas rungtynes su Lvovo „Karpaty“.
Protestuodamas prieš tai, M.Markevyčius išsiuntė faksu atsistatydinimo pareiškimą. Nors iš pradžių Ukrainos futbolo vadovai apeliavo, kad tai nėra rašto originalas, galiausiai strategą prie rinktinės vairo pakeitė buvęs jo asistentas Jurijus Kalitvintsevas.
Per šį trumpą laikotarpį rinktinėje M.Markevyčius spėjo nubausti ir Lietuvos rinktinę. 2010 m. gegužę draugiškose rungtynėse Charkove ukrainiečiai pasismagino su Raimondo Žutauto treniruojamais lietuviais – 4:0. M.Markevyčius iki šiol išlieka pirmu ir vieninteliu Ukrainos rinktinės treneriu, kuris stovėdamas ant kapitono tiltelio nepralaimėjo nei karto – trys pergalės ir vienos lygiosios.
Sugrąžino „Dnipro“ į elitą
M.Markevyčius niekada netapo Ukrainos čempionu, kadangi ši pozicija iš anksto būna rezervuota kur kas didesnius biudžetus turinčioms Kijevo „Dinamo“ arba Donecko „Šachtar“ komandoms, tačiau jam puikiai sekėsi auginti raumenis trečiai futbolo jėgai šalyje ir karts nuo karto pakutenti nervus galingiesiems.
Vadovaudamas Charkovo klubui, jis du kartus (1993 ir 2014 m.) iškovojo Ukrainos čempionato sidabrą, o po šiemetinio žygio Europoje prožektorių šviesa nukrypo ir į „Dnipro“.
Sovietų Sąjungos laikais Dnepropetrovsko futbolininkai buvo galinga jėga ir du kartus (1983 ir 1988 m.) tapo didžiosios valstybės čempionais. Būtent šioje komandoje savo trenerio karjerą pradėjo legendinis Valerijus Lobanovskis bei tokie Sovietų Sąjungos futbolo meistrai kaip Olegas Protasovas, Genadijus Litovčenka, Aleksejus Čerednykas ar Olegas Taranas.
Kurti istoriją padeda bankininko milijonai
Subyrėjus Sovietų Sąjungai klubas iš „Dnepr“ buvo pervadintas į ukrainietišką „Dnipro“. Amžių sandūroje ekipa balansavo ant išnykimo ribos, tačiau gelbėjimo ratą netikėtai įmetė jau dabar buvęs Dnepropetrovsko srities gubernatorius Ihoris Kolomoiskis.
Ukrainos, Kipro bei Izraelio pilietybes turinčio oligarcho turtas vertinamas 3 mlrd JAV dolerių. Lietuvos sporto mėgėjams I.Kolomoiskis geriausiai žinomas kaip didžiausio Ukrainos banko „PrivatBank“ bendrasavininkis. Šis bankas dar visai neseniai buvo generalinis Kauno „Žalgirio“ rėmėjas.
Nors turtuolis pinigų tikrai neskaičiuoja, savo mėgstamiausiam sportiniam žaisliukui jis išleidžia kur kas mažiau nei pagrindinių konkurentų „Dinamo“ ar „Šachtar“ savininkai. Iki M.Markevyčiaus atvykimo į „Dnipro“, vyriausiuoju treneriu prie Dniepro krantų dirbo ispanas Juande Ramosas. Kalbama, kad per metus šis strategas uždirbo apie 4 mln. JAV dolerių ir dabar dėl neišmokėtos dalies atlyginimo priverstas minti teismų slenksčius. Įdomu, kad J.Ramosas 2005–2007 m. yra treniravęs ir kitą šių metų Europos lygos finalininkę „Sevilla“ komandą.
„Sevilla“ gal ir turi geresnius bei brangiau kainuojančius futbolininkus, tačiau „Dnipro“ į priekį veda didesnis noras, komandinė dvasia ir suvokimas, kad kovojama ne tik už miestą ar klubą, tačiau už visą pilietinio karo nualintą šalį.
Trečiadienį Varšuvoje vyksiančiame finale favorite įvardijama Ispanijos komanda, tačiau galima būtų prisiminti šešerių metų istoriją, kai visi iš anksto kabino nugalėtojų medalius Brėmeno „Werder“ futbolininkams, o su taure į Donecką grįžo „Šachtar“.
„Sevilla“ gal ir turi geresnius bei brangiau kainuojančius futbolininkus, tačiau „Dnipro“ į priekį veda didesnis noras, komandinė dvasia ir suvokimas, kad kovojama ne tik už „Dnipro“ vardą, tačiau už visą pilietinio karo nualintą šalį.
Pirėjo „Olympiacos“, Amsterdamo „Ajax“, „Brugge“ bei „Napoli“ futbolininkai jau galėjo tuo įsitikino. Ar „Sevilla“ bus dar viena ir paskutinė „mėlynųjų“ auka?
