 |
Geresnės kainodaros? Taip. Tačiau vien pigesnių bilietų tikrai nepakaks. Tad ko gi reikia?
Didžiąją dalį vaikystės praleidau šalia Panevėžio „Aukštaitijos“ stadiono. Mums ta vieta buvo ypatinga, o tuomečiai „Ekrano“ žaidėjai Irmantas Stumbrys, Vytautas Apanavičius, Vaidotas Šlekys, Arvydas Skrupskis, Albertas Klimavičius buvo mūsų didžiausios žvaigždės.
Dar nebuvome „sugadinti“ kabelinės televizijos ir internetinių transliacijų, tad visas dėmesys buvo skiriamas saviems. Su nekantrumu bėgdavome stebėti komandos treniruočių. Kartais netgi pavykdavo sudaryti sandėrį su stadiono prižiūrėtojais – mes už juos nupjaudavome žolę, o sargai leisdavo kokią valandą pagainioti kamuolį ant vejos, kurią trypdavo mūsų stabai.
Savaime suprantama, nepraleisdavome nė vienų ekipos rungtynių. Garbingiausia vieta būdavo už vartų, kur galėdavai padavinėti kamuolį vartininkui. Tais laikais organizuotų kamuolių padavinėtojų dar nebūdavo. Jausdavomės bent dalele prisidedantys prie savo komandos sėkmės ir kiekvieną ekipos įvartį švęsdavome taip tarsi vyktų pasaulio čempionatas.
Mūsiškiams pirmaujant, varžovų vartininkui kamuolio tekdavo laukti ilgai. Taip neva padėdavome saviškiams tempti laiką. O po rungtynių būdavo tiesiog privalu patiems sužaisti mačą savo kiemo aikštėje. Didžiausi ginčai kildavo siekiant pasidalyti, kas kuriuo žaidėju bus. Daugelis norėjo būti „Dūsia“, didžiajai daliai labai imponavo kraštais tarsi reaktyvinis lėktuvas skraidydavęs V.Apanavičius. O kur dar įvarčių karalius V.Šlekys, Audrius Banevičius, I.Stumbrys, Vidmantas Deveikis, Kęstutis Aleksandravičius. Ginčų netrūkdavo.
Meilė komandai, nors dėl atstumo gyvai stebiu jau toli gražu ne kiekvienas jos rungtynes, išliko iki šiandien. Galima sakyti, kad nuo mažens buvau „mėlynai-raudonas“, toks jau ir būsiu iki pat pabaigos.
Lygiai taip pat visuomet būsiu tik „žaliai-geltonas“, kai kalbama apie rinktinę, kurios žaidėjai Gintaras Staučė, Virgilijus Baltušnikas, Tomas Žiukas, Aurelijus Skarbalius, Valdas Ivanauskas buvo ne ką menkesnės žvaigždės mūsų vaikiškame horizonte.
Tad labai keistai skamba tiek draugų, tiek pašalinių kalbos, kai posakiai „mes laimėjome“ ar „mes prakišome“ yra taikomi ne kalbant apie vietos klubą, o apie kažkokią tolimą planetą kaip Madrido „Real“, Londono „Chelsea“, „Manchester United“, Turino „Juventus“.
Jei Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, kad Roma tapo didi tik dėl to, kad ją mylėjo žmonės, taip ir Lietuvos rinktinė gali tapti didi tik tuomet, kai ją mylės ir palaikys sirgaliai.
Dar keisčiau skamba, kai žmogus prisistato esąs ne Lietuvos, o, tarkim, Anglijos rinktinės gerbėjas. Taip, nespjaunu į užsienio futbolą ir neneigiu, kad lygis ten daug aukštesnis. Europos taurių turnyrai, kad ir kaip būtų gaila, tą lygių skirtumą puikiai pademonstravo. Vis dėlto užsienio futbolas tėra desertas ir man daug mieliau trinti nors ir ne tokią blizgančią, ne tokią patogią savo stadiono kėdę, o ne stebėti importinę prekę televizoriaus ekrane.
Aišku, tai nėra lengva. Neretai ima pyktis dėl prasto žaidimo, norisi verkti dėl apgailėtinos infrastruktūros, abejingo kai kurių komandų požiūrio į sirgalius, betvarkės federacijoje. Dažnai ima pyktis matant žaidėjus, kurie aikštėje vaikšto tarsi sanatorijoje. Kur jūsų ambicijos? Kur jūsų kaip sportininkų savigarba? Kartais imu manyti, kad tikrai patogiau būtų savais laikyti „Barcelona“, „Real“, „Manchester United“. Juk jie žaidžia puikų futbolą, turi daug pinigų ir įperka didžiausias žvaigždes, laimi daug titulų.
Lengviausia susitapatinti su stipriausiu, bandyti pasišildyti svetimoje šviesoje, kuri dažnai yra pirkta atsisakius bet kokių tradicijų ir pavertus klubą paprasčiausiu komerciniu projektu. Lengva pasakyti, kad štai sėdėsiu ir žiūrėsiu užsienio futbolą, o į savo gimtojo miesto stadioną, savos rinktinės stadioną sugrįšiu tik tada, kai ta komanda kažką pasieks.
Nė velnio! Tavęs, t.y. kiekvieno iš mūsų kaip tik reikia dabar, kai komanda bando kilti, kai žaidėjams reikia paspirties, nes rungtyniauti tuščiame stadione, kur tribūnose spengia tyla, yra menkas malonumas.
Jei Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, kad Roma tapo didi tik dėl to, kad ją mylėjo žmonės, taip ir Lietuvos rinktinė gali tapti didi tik tuomet, kai ją mylės ir palaikys sirgaliai. Jei sugrįši į stadioną tik tada, kai komandą ims lydėti sėkmės, negalėsi vadintis sirgaliu.
Šis sindromas veikiau nusakomas anglišku terminu „gloryhunter“. Tikras sirgalius būna su komanda tiek sunkiais, tiek pakilimo laikais. Kiekvienas mūsų pirmiausia turime klausti, ką mes davėme rinktinei, o ne ką ji davė mums.
Jei atiduodame rinktinei visą savo palaikymą, tuomet įgyjame teisę ir reikalauti, kad žaidėjai aikštėje atiduotų visas savo jėgas. Tačiau ko galime reikalauti iš žaidėjų, jei patys tribūnose tik gliaudome saulėgrąžas, keikiame kiekvieną netikslų perdavimą ar skubinamės išsinešdinti iš stadiono, nors iki mačo pabaigos dar liko kelios minutės?
Aš čia pažiūrėsiu, o jūs ten aikštėje arkit, o jei ne, sumaišysiu jus su žemėmis. Visiškai priešingai būtų, jei nuo pirmo iki paskutinio švilpuko visą savo susikaupusią energiją išlietume palaikymu. Taip, ir tuomet negalėtume reikalauti, kad žaidėjai iššoktų aukščiau bambos, tačiau tikrai turėtume teisę reikalauti, kad, vilkėdami nacionalinės rinktinės marškinėlius, jie kovotų iš visos širdies.
Tad štai jums ir receptas stadionams užpildyti – racionali kainodara, aistruolių parama bet kokiomis aplinkybėmis, o ypač tada, kai komandai yra sunku, ir ekipos narių šimtaprocentinis atsidavimas tikslui.
Skamba gražiai ir gal net naiviai, bet nuo to tikėjimas, kad futbolas Lietuvoje vieną dieną tikrai atgims, nesumažėja. Ir to atgimimo pagrindinis variklis turi būti žmonės, kurie myli šią sporto šaką ir nepasitenkina vien televizijos transliacijomis, o nori gerą futbolą matyti ir savo mieste.
