 |
Antras tarpusavio susitikimas
Šį sezoną abi ekipos tarpusavyje susitiko jau antrą kartą. Pirmąjį susitikimą Panevėžyje minimalia persvara 1:0 laimėjo šeimininkai, tad siekius kovoti dėl čempionų titulo deklaruojantys žalgiriečiai be abejo troško ne tik iškovoti taurę, tačiau ir įrodyti, kad gali nugalėti savo pagrindinius konkurentus.
Vilniečių komandoje nežaidė kapitonas Algis Jankauskas, kuris dėl rungtynėse su „Kruoja“ gautos raudonos kortelės ir po jos nesuvaldytų nervų gavo priverstines trijų varžybų atostogas. Tačiau tai nebuvo didžiulis nuostolis, nes veteranas Andrius Skerla iš jo ne tik sėkmingai perėmė vidurio gynėjo funkcijas, tačiau ir patį kapitono raištį. „Žalgiriečių“ vartus antrą kartą iš eilės gynė Armantas Vitkauskas. Panašu, kad jis ilgam ant atsarginių suolelio nustūmė tose pačiose rungtynėse su „Kruoja“ šiurkščiai klydusį Marių Rapalį.
Tiek rungtynėse su „Sūduva“, tiek su „Ekranu“ Armantas buvo neabejotinai geriausias ekipos žaidėjas. Tiesa, bent jau taurės finalo mače prie to kiek prisidėjo ir patys ekraniečiai, kurie baudinių loterijoje labai jau nevykusiai smūgiavo nuo 11 metrų žymės.
Savo ruožtu „Ekrano“ nuostoliai buvo rimtesni – rungtynes tik iš tribūnų stebėjo ne tik šį sezoną retai aikštėje pasirodantis Dainius Glaveckas, tačiau ir Andrius Velička bei Mantas Savėnas. Būtent pastarojo kūrybingumo ir pritrūko aikštės viduryje. „Ekranas“ nemažai kontroliavo kamuolį, tačiau didžiajai daliai jų atakų trūko kūrybinės minties, improvizacijos.
Rungtynių metu „Ekranas“ ne kartą keitė taktinį išsidėstymą – Giedrius Tamkevičius spėjo parungtyniauti ir krašto gynėjo, ir atraminio saugo pozicijose, Vytautas Lukša žaidė tiek krašto saugu, tiek gynėju, o legionierius iš Nigerijos Uche suspėjo pažaisti abiejuose kraštuose. Vertinant post factum, galima drąsiai teigti, kad šie perstatymai parodė, kad „Ekranas“ visų rungtynių metu taip ir nerado savojo žaidimo. Be to, Ramūnas Radavičius, kad ir koks universalus būtų, viduryje tikrai nėra toks pavojingas, koks yra žaisdamas sau įprastame kairiajame krašte.
Panevėžiečių žaidimui labai atsiliepė ir dar pirmajame kėlinyje patirta serbo Marko Andželkovičiaus trauma. Be jo ir M. Savėno, „Ekrano“ vidurio linija atrodė liūdnai. Ne veltui panevėžiečiai atakas neretai bandydavo pradėti siųsdami ilgus aukštus perdavimus. Problema tik ta, kad bene dešimt tokių perdavimų lėkė už aikštės ribų – taip ir nepasiekę savo adresato. Šie netikslūs tolimi perdavimai buvo puikus „Ekrano“ kūrybinės krizės įrodymas.
Įdomiau yra tai, kad po nesėkmingai pasibaigusios baudinių serijos Panevėžio futbolininkai padėkojo fanams ir nėrė į persirengimo kambarį. Atsiimti jiems skirtų diplomų ekraniečiai taip ir neatėjo.
Savo ruožtu žalgiriečiai rungtyniavo atsargiai, per daug neatsiverdami ir nesuteikdami „Ekranui“ improvizacinės erdvės puolime. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas standartinėms situacijoms, po kurių panevėžiečiai pelno ženklią dalį savo įvarčių. Šią problemą „žaliai-baltiems“ pavyko išspręsti.
Triukšmingas palaikymas
Nors rungtynės vyko neutralioje aikštėje, tiek vilniečiai, tiek panevėžiečiai galėjo džiaugtis palyginti gausiu ir triukšmingu palaikymu. Netrūko ne tik skanduočių, tačiau ir dūminių užtaisų, petardų. Vis dėlto gausesnį ir balsingesnį sirgalių būrį surinko vilniečių „Pietų IV“, kuriuos ir galima laikyti šios neakivaizdinės sirgalių dvikovos nugalėtojais.
Atskiro paminėjimo nusipelno kai kurie „Ekrano“ atributika pasidabinę personažai (nepainioti jų su aktyviai komandą palaikančiais aistruoliais), kurie po savęs Marijampolės stadione paliko tikrą kiaulidę.
Jei futbolininkai aikštėje rungėsi dėl to, kas pelnys daugiau įvarčių, tai pastarieji personažai tarpusavyje „kovojo“ dėl to, kas išgers daugiau alaus ir išlukštens daugiau saulėgrąžų. Aišku, varžybų gale daliai tokių veikėjų jau sunkokai sekėsi pastovėti ant kojų.
Neatsiimti diplomai
Po rungtynių nugalėtojai buvo pagerbti specialioje apdovanojimų ceremonijoje. Tiesa, bent jau pradžioje ne man vienam susidarė įspūdis, kad pagrindinis dėmesys čia yra skiriamas ne futbolininkams, kurie ir iškovojo taurę, o visokiems delegatams ar atstovams, stebėjusiems bei organizavusiems šias varžybas. Na bet tiek jau to.
Įdomiau yra tai, kad po nesėkmingai pasibaigusios baudinių serijos Panevėžio futbolininkai padėkojo fanams ir nėrė į persirengimo kambarį. Atsiimti jiems skirtų diplomų ekraniečiai taip ir neatėjo. Tarp žiūrovų vyravo dvejopos nuomonės. Vieni teigė, kad taip pasireiškė Panevėžio futbolininkų čempioniškas mentalitetas, nes vertinama tik pirma vieta, o viskas, kas žemiau, yra neverta jokio dėmesio. Kiti teigė, kad tai yra paprasčiausia nepagarba tiek varžovui, tiek varžybų organizatoriams.
Intriga
Jau šį penktadienį „Žalgirio“ ir „Ekrano“ ekipos susitiks dar kartą. Tik šįkart varžybos jau vyks sostinėje. A lygoje abi ekipas skiria 5 taškai, tad žalgiriečiai pergalės atveju imtų kvėpuoti pirmoje vietoje kol kas sėdintiems ekraniečiams į nugarą.
Tuo tarpu „Ekrano“ pergalė tik dar labiau padidintų panevėžiečių persvarą turnyrinėje lentelėje ir ženkliai apmažintų intrigą kovoje dėl pirmos vietos. Rungtynės tikrai turėtų būti įdomios. Ekraniečiai norės įrodyti, kad nesėkmė Taurės finale buvo tik atsitiktinumas, tuo tarpu žalgiriečiai ne tik norės prisivyti pagrindinius varžovus kovoje dėl aukso, tačiau ir reabilituotis prieš sostinės publiką po itin blankiai sužaistų paskutinių namų rungtynių su „Kruoja“.
