„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Donatas Puslys: Latvių antausis lietuviams – nerimą kelia ne pats pralaimėjimas, o tai, kaip pralaimėta

Pažiūrėjęs bent kelerias Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes gali pasijausti kaip pasivažinėjęs amerikietiškaisiais kalneliais. Po kiekvieno pakilimo eina mažesnis ar didesnis nuosmukis, tada vėl aukštyn, o po to – vėl žemyn. Jei po savaitės viduryje vykusių rungtynių su rusais buvo šiokio tokio pagrindo optimizmui, tai penktadienio rungtynės su Latvija tą optimizmą numarino.

Rungtynės su rusais parodė, kad mokame griauti, tačiau nemokame pulti. O jei ir susikuriame progų, tai jų dažniausiai neišnaudojame. Tuo tarpu mačas su latviais privertė suabejoti ir tuo, ar mokame gintis. Labai jau lengvai Latvijos vienuolikė į mūsiškių vartus be vargo pasiuntė penkis įvarčius. Negalima pasakyti, kad latviai demonstravo kažkokį stebuklingą žaidimą, toli gražu. Veikiau mūsiškiai buvo visiškai blankūs, klydo elementariose situacijose, nespėdavo paskui greitesnius varžovus, o galų gale, kaip Ernesto Šetkaus atveju, netgi patys dovanodavo įvarčius latviams.

Taigi neramina ne pats pralaimėjimas, nes latviai tikrai nėra ta lengvai nugalima ekipa. Tiesa, tokių ekipų mūsiškiams veikiausiai apskritai nebėra ir tie patys latviai nuoseklaus ir sunkaus darbo dėka mus jau lenkia. Neramina tai, kaip pralaimėta – žaidžiant be ugnelės, be minties, padrikai ir netiksliai. Neramina tai, kad kai kurie žaidėjai gavo galimybę parodyti savo galimybes nacionalinėje rinktinėje, tačiau tą progą labai lengvai išleido iš rankų. Galbūt trūksta ambicijų, o gal nacionalinė vienuolikė jau nebėra kiekvieno futbolininko svajonė?

Kartais aplanko niūri mintis, kad Lietuvos futbolo rinktinė pamažu grimzta žemyn.

Aišku, galima guostis, kad žaidėme ne pagrindinės sudėties. Galima tikinti save, kad žaidimas bus visai kitoks, kai rinktinėje žais Žydrūnas Karčemarskas, Marius Stankevičius, Deividas Šemberas, broliai Česnauskiai, Tomas Danilevičius. Aišku, tiesos tame yra, nes šiandieninėje rinktinėje žaidė tokie žaidėjai, kurie net A lygos pirmenybėse nedemonstruoja gero žaidimo arba apskritai neturi žaidimo praktikos. Čia visų pirma kalbu apie Andrių Veličką ir Tadą Eliošių, kurie toli gražu nėra geriausios sportinės formos, ir Deivydą Matulevičių, kuris pastaruoju metu apskritai nerungtyniauja.

Tačiau problema yra aiški – norint bent pakovoti dėl aukštesnės vietos artėjančiame Pasaulio čempionato atrankos turnyre, reikia stabilumo. O būtent jo mūsų ekipai ir trūksta. Taip, kovodami iš paskutiniųjų galime kartas nuo karto įkąsti ryškiems favoritams, tačiau jau kitą dieną galime strigti Lichtenšteino gynybos gniaužtuose. Galime pagadinti nuotaiką Europos čempionatui besiruošiantiems rusams, tačiau jau po kelių dienų galime beviltiškai gauti į skudurus nuo latvių. Tai – silpnoms komandoms būdingas bruožas.

Kartais aplanko niūri mintis, kad Lietuvos futbolo rinktinė pamažu grimzta žemyn. Taip, ji niekada nebuvo didelėse aukštumose, priešingai nei latviai, niekada nedalyvavo Europos čempionate. Tačiau, augant Ž.Karčemarsko, M.Stankevičiaus, M.Savėno, R.Radavičiaus, Aurimo Kučio, Mindaugo Grigalevičiaus, Egidijaus Majaus, brolių Česnauskių kartai, būdavo galima pasvajoti, kad galbūt viskas keisis į gerąją pusę. Buvo galima tikėtis, kad jie prisijungs prie labiau patyrusių žaidėjų ir sudarys galingą rinktinės branduolį.

Tikru aistruoliu save gali laikyti tik tas, kas su komanda buvo ir tada, kai ji šventė pergales, ir tada, kai kentė skaudžius smūgius.

Ne visi tos kartos futbolininkai pilnai atskleidė savo talentą, tačiau dalis vilčių pasiteisino. Tačiau dabar artėja tas metas, kai reikės ieškoti pamainos tam pačiam D.Šemberui, T.Danilevičiui, galbūt ir traumų vis dažniau kamuojamam M.Stankevičiui. O pamainos paprasčiausiai nėra. Yra gausybė vidutiniokų, geriausiu atveju gebančių prasimušti į vidutinio lygio Vidurio ir Rytų Europos komandas, tačiau nėra asmenybių, nėra jaunimo, trokštančio į savo rankas paimti lyderio rolę. Tad krizė neišvengiama... Viltį teikia nebent tai, kad gabaus jaunimo gali išaugti futbolo akademijose. Tačiau jų rinktinėje dar lauksime ne vienus metus.

Nors šis rašinys ir nedvelkia optimizmu, tačiau tai nėra priežastis nusisukti nuo rinktinės. Priešingai, sirgalių palaikymas sportininkams reikalingiausias sunkiausiais laikais, o tikru aistruoliu save gali laikyti tik tas, kas su komanda buvo ir tada, kai ji šventė pergales, ir tada, kai kentė skaudžius smūgius. Tad būkime kartu su komanda jau kitose rungtynėse, kai lietuviai kovos dėl trečiosios vietos Baltijos taurėje.

P. S.: latviai penktadienį lietuvius pralenkė ne tik aikštėje, bet ir transliuodami pačias varžybas. „Futbolas.tv“ transliacija dažnai strigo, o dėl to nepavyko išvysti poros latvių įvarčių. Tuo tarpu latviai vaizdą žiūrovams perdavė be jokių trikdžių ir dar parodydavo įsimintiniausių epizodų kartojimams. Tad pasimokyti tikrai yra iš ko tiek mūsų futbolininkams, tiek mūsų futbolo populiarintojams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“