Čempionų krizė. „Ekrano“ komandos krizę puikiai iliustruoja paprasčiausia statistika. Per praėjusį čempionatą ekraniečiai iš viso tesuklupo dukart. Šiemet „Ekranas“ dvi nesėkmes patyrė jau per pirmuosius šešis susitikimus. Pernai „Ekranas“ į savo vartus per 36 rungtynes praleido 25 įvarčius, o tai reiškia vidutiniškai 0,69 įvarčio per rungtynes. Šiemet per minėtąsias šešerias rungtynes jau praleisti 9 įvarčiai – vidutiniškai 1,5 per rungtynes. Pernai „Ekranas“ devintą įvartį čempionate praleido tik 15 ture rungtyniaudamas su „Dainava“. Šiemet, kaip matome, tam pasiekti net neprireikė pirmojo rato pabaigos.
Bent jau kol kas panašu į tai, kad Panevėžio vienuolikė paprasčiausiai nerado tinkamos pamainos komandą palikusiems gynybos linijos žaidėjams Ignui Dedurai, Mantui Samusiovui ir Yaniui Urdinovui. Ekipą papildę legionieriai Oscaras Reyesas ir Fernando de Abreu kol kas tikrai nežiba. Priešingai, tiek rungtynėse su „Sūduva“, tiek su „Atlantu“ matėme, kaip tą patį O.Reyesą tiesiog maudo Rafaelis Ledesma ar Evaldas Razulis. Tokioje situacijoje kyla klausimas, ar O.Reyesas yra vertas atimti žaidybinį laiką iš to paties Edvino Girdvainio ar kitų jaunų ir perspektyvių vietinių žaidėjų. Juk auksinė taisyklė skelbia, kad legionierius ekipai yra reikalingas tik tada, jei jis yra bent dviem galvomis geresnis už vietinį. Panevėžio legionieriai kol kas tuo tikrai neįtikina.
Įdomu tai, kad oficialiame „Ekrano“ socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje dalis sirgalių ir toliau tarsi prisukti dėl visų nesėkmių kaltina vartininką Tadą Kaunecką. Taip, reikia pripažinti, kad Tadas šį sezoną tikrai nežaidžia idealiai, tačiau didžioji dalis kaltės dėl komandos nesėkmių turėtų tekti ne jam, o būtent gynėjams. Paskutinėje dvikovoje su klaipėdiškiais tik vartininko dėka „Ekranas“ sugebėjo nepraleisti daugiau nei dviejų įvarčių.
 |
| Tomo Stasevičiaus nuotr./Tadas Markevičius |
Tiesa, „Ekrano“ ekipos bėdos vien gynyba tikrai nesibaigia. Spragos žioji ir viduryje, kur taip ir nerasta pamaina praėjusio sezono atakų organizatoriui Marko Andželkovičiui. Aurimo Kučio sunki trauma dvikovoje su „Žalgiriu“ problemą tik dar labiau pagilino. Taip, Igoris Kozlovas retkarčiais sublizga tolimais smūgiais, tačiau diriguoti komandos žaidimui jam sekasi sunkiai. Ne pati sėkmingiausia sezono pradžia yra ir praėjusiais metais „Kruojos“ gretose puikiai rungtyniavusiam Donatui Petrauskui. Itin trūksta ekipai ir Vytauto Lukšos, kuris, panašu, Varšuvos „Polonia“ gretose pastaruoju metu prarado netgi vietą ant atsarginių žaidėjų suolelio.
Be to, tam tikrų klausimų kelia ir trenerių štabo sprendimai. Puikiai suprantu, kad dvikovoje su Vilniaus „Žalgiriu“ buvo sąmoningai renkamasi gynybinė taktika. Tačiau tokia taktika lyg ir byloja apie tai, kad derėtų į priekį mesti greitą puolėją, kuris sugebėtų pabėgti į kontratakas. Visgi žaidžiant su vieninteliu Egidijumi Varnu atakos smaigalyje apie greitas atakas gali tik svajoti. Prie visos pagarbos „Ekranui“ itin nusipelniusiam puolėjui dera pripažinti, kad didžioji dauguma A lygos gynėjui jį pavytų net ir tokiu atveju, jei Egidijus turėtų kelių metrų startinį pranašumą. Vis tik amžius daro savo. Tad kyla natūralus klausimas, kodėl ant suolo dvikovoje su „Žalgiriu“ buvo marinamas tas pats Tadas Markevičius, kuris akistatoje su „Atlantu“ ne tik smarkiai pagyvino ekipos žaidimą, tačiau ir pelnė įvartį?
Kita vertus, panašu ir tai, kad panevėžiečiai šiuo metu yra netgi ne pačios geriausios fizinės formos. Tą atspindi dažnai pralaimimos dvikovos, vėlavimas skubant prie dengiamųjų ir pan.. O fizinis parengimas vėlgi yra trenerių kompetencija.
Sveikinimai „Žalgiriui“. Praėjusio sezono geriausių Lietuvos komandų dvikova buvo pati laukiamiausia šią savaitę. Prisimenu, kad dar būdamas vaikas būtent dvikovos su sostinės ekipa laukdavau labiausiai. Pergalės prieš „Žalgirį“ būdavo pačios saldžiausios, o pralaimėjimai – skausmingiausi. Ir visiškai nesvarbu, kokią vietą kuri komanda tuo metu užimdavo, ar rungtynės turnyrine prasme dar galėdavo ką pakeisti, ar ne. Vėliau akistatoms su vilniečiais galėjo prilygti nebent dvikovos su Kauno FBK.
 |
| Tomo Stasevičiaus nuotr. (tst-foto.lt)/Donatas Petrauskas |
„Žalgiris“ buvo ne šiaip komanda, o legenda, už kurios stovi didinga istorija, kurios neturi nė viena kita Lietuvos ekipa. Istorija, kurią pats savo akimis dar buvau per mažas stebėti, tačiau dėl to ji tapo tik dar didingesnė, virto legenda, apipinta pasakojimais apie kone neįmanomą misiją gauti bilietą į rungtynes ir dar sovietmečiu tribūnose suplazdėjusias trispalves. Be to, papildomo žavesio rungtynėms visada teikdavo ir Pietų IV grupuotės skanduotės. Juk Panevėžyje iki pat Pirmosios armados susikūrimo jokio organizuoto palaikymo nebuvo. Aišku, jei neskaitysime kurį laiką veikusio vyresniojo Skinderio suburto ir saldainiais apmokamo „vaikų orkestrėlio“ su dūdomis ir padrikomis skanduotėmis. Tuo tarpu tribūnose daugiausiai būdavo lukštenamos saulėgrąžos ir tik kartas nuo karto nuskambėdavo skanduotės „Ekranas, Ekranas!“. Taigi „Žalgirio“ apsilankymai būdavo galimybė pažvelgti ir į kitokį palaikymą. O ir nugalėti komandą, kuri turi tiek ištikimų fanų, visada yra žymiai smagiau. Aišku, situacija šiandien yra smarkiai pasikeitusi, tačiau būtent šios dvikovos vis dar laukiu su didžiausiu nekantrumu, ypač po to, kai, atgimęs „Žalgiris“ ėmė rimtai kėsintis nuversti „Ekraną“ nuo čempionų sosto.
Aišku, liūdna, kad trečiadienio susitikimas baigėsi „Žalgirio“ pergale, tačiau vilniečiai jos tikrai nusipelnė, o visiems „mėlynai-raudoniems“ belieka tikėtis revanšo Panevėžyje ir viltis, kad iki to laiko ekipa sugebės išbristi iš krizės ir grįžti į pergalių kelią.
Sirgaliai dabar reikalingiausi. Skaitydamas norvegų rašytojo Jo Nesbo knygą „Headhunters“, atkreipiau dėmesį į veikėjos Dianos motyvaciją, kodėl ji pasirinko sirgti už „Queens Park Rangers“ komandą. Tokį savo sprendimą ji motyvavo tuo, kad komandai jos reikia. Gili tiesa – su sunkumais susiduriančiai komandai sirgalių parama itin reikalinga, galbūt net reikalingesnė nei lyderiams. Juk sėkmingai rungtyniaujančios vienuolikės ir taip gali mėgautis pakankamu dėmesiu, o be to, geri rezultatai dažnai pritraukia ir būrius taip vadinamų „gloryhunterių“. Tačiau pastarieji nusisuka vos tik komandai tampa sunku. Taigi „Ekrano“ nesėkmių ruožas yra išbandymas klubo aistruoliams – ar jie liks ištikimi ekipai, ar atsuks jai nugarą? Norisi tikėti, kad pirmųjų tikrai bus daugiau, nes komandai palaikymas dabar kaip niekada reikalingas. Jis reikalingas ir kitoms sezoną itin prastai praėjusioms ekipoms – „Bangai“, „Dainavai“ ir „Taurui“. Vis tik šių ekipų sirgaliai prie prastesnių rezultatų yra labiau pripratę, o panevėžiečiams prie to dar reikia pratintis. Niekas šiais metais ne tik pirmos vietos, tačiau ir medalių lengvai neatiduos.
