Portugalijos saloje Madeiroje 1985 metais gimęs ir jos sostinės Funčalo neturtingųjų kvartale Santo Antonijuje augęs C.Ronaldo buvo neplanuotas ketvirtasis vaikas šeimoje. Jo motina Doloresa buvo siuvėja, o tėvas Dinisas – savivaldybės sodininkas. Buvo dienų, kai tėvai tiesiog neturėjo, ko padėti ant stalo viename kambaryje augusiems vaikams. Be to, jo tėvas buvo alkoholikas, kovą su klastinga priklausomybe pralaimėjęs, kai C.Ronaldo jau žaidė „Manchester United“, 2005-aisiais.
Žmonės jo nepažįsta. Jie galvoja priešingai, tačiau kai esi su juo, pamatai, koks jis kilnus ir geraširdiškas žmogus.
Cristiano vardą jam suteikė mama, o Ronaldo – tėvas. Dinisas savo sūnų pavadino mėgstamiausio aktoriaus, vėliau JAV prezidentu tapusio, Ronaldo Reagano garbei. Vis dėlto, šeimos jaunėlis nuo mažumės susidomėjo futbolu ir būdamas septynerių su pusbroliu Nuno prisijungė prie vietos „Andorinha“ klubo.
„Nuo pat pradžių jis buvo kitoks – kažkuo ypatingas. Jis buvo mažas, tačiau labai ryžtingas. Futbolą jis pradėjo žaisti gynėjo pozicijoje, tačiau netrukus aikštėje „pakilo“ aukščiau, nes visada norėjo būti įvykių sūkuryje. Abi kojos buvo puikios, jis buvo labai greitas, turėjo gerą techniką ir niekada nenustojo tobulėti – jis visada norėjo žaisti futbolą. Futbolas jam buvo viskas, o kai negalėdavo žaisti, Cristiano labai pykdavo“, – pasakojo pirmasis C.Ronaldo treneris pradinėje mokykloje Francisco Afonso.
„Cristiano apsiverkdavo, jei ekipos draugai jam neperduodavo kamuolio arba kai jis ar kitas žaidėjas neišnaudodavo progos įvarčiui įmušti. Mano sūnus itin emocingai reaguodavo net ir tada, kai jo draugai aikštėje nežaisdavo taip, kaip jis norėdavo“, – yra pasakojusi C.Ronaldo motina, atskleidusi, kad jos sūnus vaikystėje buvo vadinamas verksniu.
C.Ronaldo vaikystės draugas Rui Alvesas, kuris iki šiol palaiko artimus ryšius su „Real“ žvaigžde, teigė, kad dviejų „Auksinių kamuolių“ savininkas negalėjo gyventi be futbolo.
„Su juo galėjai visą dieną žaisti tik futbolą, kamuolį jis nešiodavosi visur, kur tik eidavo. Mėgindavau priversti jį žaisti kitus žaidimus, tačiau jis visada norėjo žaisti vien futbolą. Net kai dienos pabaigoje eidavome į kepyklą prašyti atliekamų ir neparduotų bandelių, futbolo kamuolys buvo kartu su Cristiano“, – pasakojo R.Alvesas.
„Andorinhia“ komandoje būsimoji pasaulio futbolo žvaigždė netruko įrodyti, kad yra vienas geriausių. Klube vis dar tebedirbantis ir C.Ronaldo komandos draugu buvęs Ricardo teigė, kad Cristiano buvo keliomis galvomis aukštesnis nei kiti komandos nariai.
Jis yra laimėtojas, nuo pat vaikystės buvo bebaimis. Jis buvo kovotojas, gatvės vaikis, turėjęs sunkią vaikystę. Tačiau Cristiano žinojo, kur rasti atsakymus, o sunkumai jį grūdino.
„Galėjai tai pasakyti jau nuo tokio jauno amžiaus. Jis nusimindavo, kai kamuolys būdavo ne pas jį, o kai pralaimėdavome – visada verkdavo“, – teigė Ricardo.
Vienose „Andorinha“ klubo rungtynių C.Ronaldo įmušė tris įvarčius dar pirmajame kėlinyje, tačiau susižeidė galvą ir turėjo būti išvežtas į ligoninę. Kai sutvarstyta galva jis grįžo rungtynių pabaigoje ir pamatė, kad jo komanda pralaimėjo 3:4, C.Ronaldo buvo sugniuždytas.
Apie dvylikametį C.Ronaldo išgirdo stipriausia Madeiros salos komanda „Nacional“. C.Ronaldo buvo beprisijungiantis prie šio klubo jaunių komandos, tačiau buvo manančių, kad liesas vaikas gimė didesniems dalykams. Madeiros magistratas Joao Marquesas de Freitasas susisiekė su Portugalijos sostinės Lisabonos „Sporting“ klubo skautu Aurelio Pereira, norėdamas aptarti galimybę jaunajam Cristiano atvykti į peržiūrą.
„Pirmą kartą sutikau Cristiano, kai jam buvo 11 metų. Mus supažindino jo krikštatėvis, teigdamas, kad turi labai gerą žaidėją. Tai buvo labai, labai mažas, liesas ir trapus berniukas. Susisiekiau su žmogumi, kuris buvo atsakingas už „Sporting“ klubo talentų paieškos koordinavimą ir pasakiau, kad turiu vaiką, kuris, anot vietinių, yra labai talentingas. Man pasakė, kad jis yra per jaunas – tokio amžiaus vaiko negalime atsivežti į Lisaboną“, – pasakojo J.M. de Freitasas.
Vis dėlto, jam pavyko įkalbėti Cristiano mamą, kuri leido sūnui išvykti į Lisaboną, mat šeimai labai trūko pinigų.
„Nupirkome jam lėktuvo bilietą į Lisaboną, kur Cristiano išvyko su ant kaklo užkabinta kartonine lentele – ten buvo užrašytas jo vardas. Ponas Aurelio turėjo jį sutikti ir Lisabonoje Cristiano praleido keturias dienas“, – prisiminė J.M. de Freitasas.
„Sporting“ skautai buvo tiesiog sužavėti jaunuoju Cristiano, tad netrukus įvyko pirmasis jo karjeroje sandoris. „Nacional“ klubas vis dar buvo skolingas 25 tūkst. eurų „Sporting“ ekipai, tad sutiko atiduoti jaunąjį Cristiano su sąlyga, kad skola bus nurašyta. Nepaisant vaiko talento, tai buvo labai didelė suma už vienuolikmetį – klubai tada sandorio detales laikė paslaptyje.
„Sporting“ klubo futbolo akademija buvo ir tebėra garsi ne tik Portugalijoje, bet ir visoje Europoje – ten užaugo ir Luisas Figo. C.Ronaldo motina, kuri buvo didelė L.Figo gerbėja, labai džiaugėsi, kad jos sūnus žais „Sporting“. Taigi būdamas 12-os C.Ronaldo paliko savo gimtąją salą ir išvyko į Lisaboną.
Pradžia buvo sunki ir 12-metis netrukus ėmė ilgėtis namų, nes kiti vaikai nevengė tyčiotis dėl Cristiano tarmės.
Nuo pat pradžių jis buvo kitoks – kažkuo ypatingas. Jis buvo mažas, tačiau labai ryžtingas.
„Pradžia buvo sunki, tačiau dėl savo unikalios asmenybės jis triumfavo. Jis yra laimėtojas, nuo pat vaikystės buvo bebaimis. Jis buvo kovotojas, gatvės vaikis, turėjęs sunkią vaikystę. Tačiau Cristiano žinojo, kur rasti atsakymus, o sunkumai jį grūdino“, – teigė J.M. de Freitasas.
Vaikystės draugas Rui pridėjo: „Žmonės jo nepažįsta. Jie galvoja priešingai, tačiau kai esi su juo, pamatai, koks jis kilnus ir geraširdiškas žmogus. Jis neatvyksta čia į Santo Antonijų, nes daugelis vaikinų yra bedarbiai ir prašo jo pinigų. Tačiau jis vis tiek yra tas pats žmogus, kaip vaikystėje“.
„Mes vis dar bendraujame ir jis visada randa mums laiko. Visada prisimenu, kaip žiūrėdavau į Portugalijos rinktinėje žaidusį Pauletą, kuris gimęs Azorų salose, galvodamas, kodėl Madeira negalėtų turėti tokio žaidėjo. Tačiau taip išėjo, kad mes turime net geresnį. Daugeliui žmonių C.Ronaldo yra žmogus, parodęs pasauliui, kur žemėlapyje yra Madeira – mes jam labai dėkingi“, – teigė vaikystės draugas Ricardo.
Kai pirmadienį pamatėte verkiantį C.Ronaldo su antruoju karjeroje „Auksinio kamuolio“ prizu, galėjote lažintis, kad Madeiroje kartu su juo verkia ne vienas. Šios salos gyventojai puikiai atsimena vaiką iš skurdžios šeimos, verkiantį po kiekvieno pralaimėjimo, tačiau dabar laimėjusi garbingiausią individualų futbolo apdovanojimą – jau antrą sykį.
Parengta pagal goal.com žurnalisto Beno Haywardo straipsnį.
