Po to, kai „Žalgiris“ svečiuose net 5:0 sutrypė Alytaus „Dainavą“, sostinės klubas tapo nebepavejamas varžovams ir anksčiau laiko užsitikrino „TOPsport A lygos“ čempiono regalijas. 11-ą sykį klubo istorijoje.
„Aš trofėjų neskaičiuoju, bet Vaidotas (Januška, klubo komunikacijos vadovas, – past.) šią savaitę kaip tik paklausė, ar žinau, kiek jų turiu? Atsakiau, kad ne. Sako, 24-is, – stabtelėjo V.Venslovaitienė.
– Įspūdingas skaičius. Čia – aštuntas mano čempionų titulas ir ketvirtas dirbant vienai.“
„Reikia pabrėžti, kad rezultatą lemia žaidėjai. Čia nėra vieno žmogaus pergalių. Treneris gali išsipjauti širdį, ją sumalti, sulipdyti kotletus ir sumaitinti žaidėjams, bet jeigu jie sakys „fu, neskanu“, mes nieko nepasieksime. Rūbinė, žaidėjai ir teisingi žmonės šalia – tai svarbiausia“, – tęsė nuo 2010-ųjų „Žalgiriui“ vadovaujanti direktorė.
Atsivėrusi išskirtiniame interviu 15min ji teigė, kad tituluočiausias šalies futbolo klubas šiuo metu stovi ant reikšmingų pokyčių slenksčio, užsiminė ir apie savo ateitį klube bei laukiamą svarbiausią šio sezono pabaigos sprendimą, nuo kurio priklausys viso klubo kryptis.
Taip pat apie milijono vertės riziką, kuri padėjo susigrąžinti lygos auksą.
– Sugrįžkime į metų pradžią, kai pavasaris daug saulės „Žalgiriui“ nežadėjo. Prarastas titulas, susitraukęs biudžetas ir buvusių žaidėjų žiežirbos. Aš ir pats prieš sezoną „Žalgiriui“ prognozavau 3 vietą. Buvo tokių, kurie nematė jūsų net tarp prizininkų. Kaip jūs klausėtės tų ankstyvų spėjimų – su šypsena ar sportiniu pykčiu, noru įrodyti?
– Pirmiausia, noriu pasveikinti visą „Žalgirio“ bendruomenę, sirgalius, vilniečius, kurie palaiko šitą klubą, su čempionų titulu. 11-uoju. Džiaugiamės, kad ir mūsų jaunimas auga, kovoja. Moterys irgi kovos dėl pirmos vietos I lygoje. Noriu visus pakviesti į šias rungtynes, kurios vyks šeštadienį 13 val.
Manau, daug nuveikėme per šiuos metus, nors metai buvo itin sunkūs. Tikrai nesiklausiau prognozių prieš sezoną. Labai daug dirbome, turėjome savo tikslus, kuriuos po truputį įgyvendiname. Realiai „Žalgiris“ turi būti pirmas ir toks tikslas bus visada. Tą ir darome – dirbame. O prognozės... Nežinau, gal kažkas taip išreiškia savo požiūrį?
– Užsiminėte apie MFK „Žalgirį“. Jau aišku, kad kitą sezoną kilsite į aukščiausią šalies moterų lygą. Ten sutiksite kitą „Žalgirį“ – ne jūsų sistemos darinį MFA „Žalgirį-MRU“, kuriam be visa ko vadovauja Saulius Mikoliūnas. Sutilps du „Žalgiriai“ vienoje moterų lygoje?
– Nemanau, kad bus kažkokie susikirtimai. Mūsų komanda vadinsis – futbolo klubas „Žalgiris“. Daug kas stojasi į savo vietas ir tiek.
O dėl pavadinimų – panašiai yra ir vyrų futbole. Po 2014 metų teismo sprendimo – taip galima. Manau, jie vadinsis „Žalgiris-MRU“.
– Vyrų „Žalgiris“ šalies čempionate madas šiemet diktavo užtikrintai. Kas lėmė, kad taip ramiai, anksčiau laiko, susigrąžinote titulą?
– Niekada nebus vieno aspekto, nes yra absoliutus žmogiškasis faktorius. Svarbiausia – rūbinė. Ir patys žaidėjai pažymi, kad tokios rūbinės niekada nebuvo. Atmosfera buvo tokia, kad žaidėjams norėjosi kuo greičiau važiuoti į treniruotę. Jie patys taip sakė.
Kitas esminis momentas – treneris, tęstinumas. Natūralu, kad liko dalis komandos iš praėjusių metų branduolio. Džiaugiuosi, kad prisijungė Liviu (Antalis). Jis yra labai svarbus žmogus rūbinėje.
Kaip kalbėjau dar per šios komandos pristatymą, sudėtis, vertinant kiekvieną žaidėją atskirai – labai stipri. Pagrindinis klausimas buvo, kaip ir kada jie adaptuosis, nes žaidėjai atvyko šiek tiek per vėlai.
Ir dar norėčiau sugrįžti prie mums skambėjusios kritikos dėl mūsų trijų lietuvių. Na, ir ką manote? Nepasiteisino mūsų strategija?
– Pasiteisino, bet ar nebuvo ji per daug rizikinga? Realiai turėjote tik tris tvirtus starto sudėties lietuvius – Paulių Golubicką, Giedrių Matulevičių ir Ovidijų Verbicką?
– O kaip kitaip užauginti jaunimą? Darėme daug naujų dalykų, daug mokėmės iš praeitų metų. Kaip bebūtų, tai buvo ketvirtas sezonas su tuo pačiu treneriu. Eksperimentavome ir rizikavome. Kita vertus, o kas žino, kaip turi būti? Kol nepabandysi – nesužinosi, teisingai? Ne viskas pavyko taip, kaip planavome, kaip norėjome. Bet rezultatas – pasiektas. Ko labiausiai siekėme, tą padarėme. Tai – svarbiausia.
– „Ne viskas pavyko“ – kalbate apie Europą? Akivaizdu, kad tai graužia ir V.Čeburiną, kur po auksinių rungtynių Alytuje pats pareiškė, kad „per savo laiką Lietuvoje taip anksti iš Europos dar nebuvo pasitraukęs“...
– Kalbu ne tik apie Europą, apie LFF taurę taip pat. Tie kardinalūs pokyčiai mūsų rūbinėje davė atspalvį. Negalime sakyti, kad įgyvendinome visus tikslus. Tikrai – ne.
Priėmėme riziką, kad reikia vežtis tik tuos žaidėjus, kurių norime, kuriais tikime, nors jų ir reikia palaukti. Manau, rizika pasiteisino. Iš kitos pusės, turėjo poveikį kitiems mūsų sezono tikslams.
Suprasti akimirksniu
- Europoje „Žalgiris“, kaip šalies vicečempionas, startavo nuo pirmojo UEFA Konferencijų atrankos rato. Jame bendru rezultatu 3:1 įveikta „Vaasa“ ekipa iš Suomijos, bet antrajame 2:4 nusileista Kipro „Pafos“.
- Iš LFF taurės „Žalgiris“ sensacingai iškrito aštuntfinalyje, Širvintose 1:2 pralaimėjęs Vilniaus r. „TransInvest“ futbolininkams.
– 2022-ųjų sezonas „Žalgiriui“ buvo istoriškai itin sėkmingas ir pelningas – pirmieji iš Lietuvos klubų pravėrėte pagrindinio UEFA turnyro duris. Po jo sekė sunkūs 2023-ieji, su prarastu titulu, kurį šiemet susigrąžinote. Sunkiau viršūnėje išsilaikyti, ar į ją vėl įkopti?
– Išsilaikyti. Visada. Išlaikyti trofėjų yra nenormaliai sudėtinga. Dėl tų pačių priežasčių, kurias minėjau sezono pradžioje. Mano klaidų praėjusiais metais nekeičiant sudėties.
Tapti čempionu nėra paprasta. Dideli emociniai išlydžiai, pastovus stresas, turi laimėti ir tik laimėti. Džiaugsmo sumažėja. Natūralu, kad po to reikia pokyčių. Naujokų, kaip aš juos vadinu – „angry and hungry“ (liet. piktų ir alkanų). Pokyčius reikia daryti.
Aišku, su mūsų biudžeto galimybėmis, sėkmę reikia surasti. Nėra paprasta gerus žaidėjus privilioti į Lietuvą. Mums pasisekė. Ypač, kai šiemet neturėjome Čempionų lygos kortos. Mus, iš tikrųjų, lydėjo sėkmė.
– Sėkmės reikės ir kitąmet, nes, jeigu tikėsime populiariuoju „Transfermarkt“, sutartis kitam sezonui turite tik su mažai žaidusiu švedu Jake'u Larssonu, paskolintais Motiejumi Burba ir Meinardu Mikulėnu, bei dar keliais jaunuoliais. Tai tiesa? Kitų sutartys baigiasi?
– Ne visai, tiesą sakant. Nežinau, dėl kokių priežasčių kontraktų situacijos nėra viešinamos, nes mes turime du trečdalius komandos.
Prie derybų dar nepriėjome, nes tik sekmadienį tapome čempionais, o trečiadienį mūsų jaunimo komanda žaidė su tokia žvaigžde kaip „Manchester United“.
Turėjome daug rimtų darbų šią savaitę. Neprisėdu dar pasikalbėti apie sudėtį, bet ji – keisis. Kiek ir kaip – ateities klausimai. Svarbiausia mums dabar yra susitarti su treneriu.
– Tuomet paklausiu tiesiai – ar liks V.Čeburinas Vilniuje penktam sezonui? Ir jau dešimtam mūsų šalyje?
– Labai to tikiuosi. Bet negaliu žinoti, kaip bus. Derybos, kaip ir visada, yra paskirtos kitam valdybos nariui. Ir tas procesas šiuo metu vyksta.
– Kokiam valdybos nariui? Ir kodėl derybos vyksta taip?
– Olegui Radionovui. Aš šiame procese nedalyvauju, nes nenoriu į darbinę dalį įnešti to derybinio atspalvio. Mano darbe su treneriu reikalingas darbas. Kuomet pradedi klibinti jautrius derybų klausimus, tuomet normalu, kad... Nereikia išsimušinėti iš vėžių.
Aišku, šį kartą derybose kiek paprasčiau, nes turime čempionų titulą. Bet aš suprantu, kad jis turi pasiūlymų. Gerų pasiūlymų. Nenoriu klausti, nenoriu žinoti, nes tai mane triggerina (erzina, – past.). Manau, mes susitarsime, bet kuriam laikui – negaliu pasakyti.
– Sutartį siūlote metams? Ar norėtumėte ilgesnės?
– Norėti ir galėti yra du skirtingi dalykai. Galiu pasakyti savo požiūrį – kaip žmogaus, kuris klube šiandien yra atsakingas ir už selekciją, ir už sportinę dalį, ne tik už finansus – norint kažką pastatyti, reikia stabilumo, tvirto pagrindo. Per metus nieko nepastatysi.
Pažiūrėkite – turime labai charakteringą pavyzdį šiemet: „Panevėžys“ ir mes. „Panevėžio“ treneris (Gino Lettieri, – past.) ir mūsų treneris.
Ir mes, ir jie sezono pradžioje buvome toje pačioje situacijoje. Tik „Panevėžio“ treneris skundėsi, kad jo žaidėjai atvažiavo per vėlai, jam nedavė žaidėjų, aš negaliu pasiekti rezultatų ir, galų gale, išėjo.
Mūsų atveju, žaidėjai taip pat atvažiavo vėlai. J.Larsonas – įpusėjus kovui ir po to dar susirgo dviem savaitėms. Ir ką? Tai yra požiūrio klausimas. Kompetencijų, atsakomybių prisiėmimo. Yra žmonės, su kuriais gali eiti į ilgalaikius projektus. Gali ieškoti naujo (trenerio), bet ar tai pasiteisins, ar ne – čia jau kitas klausimas.
Tuo labiau, kad mes darome daug strateginių veiksmų. Tokių kaip stadiono, akademijos įsigijimas. Sieksime, kad mūsų akademija būtų gausiausia Vilniaus mieste. O pats svarbiausias akademijos tikslas – jaunimo integracija į vyrų futbolą. Tai nėra paprastas dalykas.
Reikia turėti trenerį, kuris sugeba ir pasiekti rezultatą, ir duoti šansą vaikams. Sutvarkyti taip, kad akademija žaistų panašiu braižu. Kiti iš viso sako, kad jaunimas jų nedomina. Prie V.Čeburino ir Gustas (Jarusevičius) žaidė Čempionų lygoje, ir (Motiejus) Burba gavo minučių. Mano manymu, pagal tą klubo strategiją, kurią mes dėliojame valdyboje ir dalininkų rate, mums labai svarbu yra turėti aiškų, pažįstamą, kompetentingą trenerį. Žmogų, kuris prisiims atsakomybę.
– Suprantu, kad įpėdinio, kol laukiate V.Čeburino atsakymo, nesidairote?
– Būtų labai keista. Pradėti ieškoti kito, kol darai viską, kad sulaikytume šitą. Jam būtų papildomas trigeris (dirgiklis, – past.). Ieškote kito? Na, tai ir ieškokit! Turime parodyti pagarbą ir kalbėtis tik su juo.
– Antras svarbiausiųjų sąraše – Paulius Golubickas?
– Kalbėjome su Pauliumi. Mes suprantame, kad jam dabar yra laikas važiuoti. Galbūt tas kritinis momentas, kada jis pagaliau parodė tai, ką gali. Ir dar ne viską parodė. Jis gali daugiau.
Ką jis ir pats sakė savo interviu: „Po 5–6 metų pajaučiau, ką reiškia būti čempionu“, „ką reiškia žaisti visą sezoną“. Tai bus jos sprendimas.
Mes jam pasakėme, kad jo laukiame. Bet puikiai suprantame, kad stovime eilėje. Net neabejoju, kad pasiūlymų jis gaus.
– Ar neapmaudu, kad trampliną į „geriausią karjeros sezoną“, kaip sako pats P.Golubickas, suteikė „Žalgiris“, bet sutartis baigiasi ir jis laisvas išvykti? Nesinorėtų ilgesnių įsipareigojimų?
– Šia liga aš persirgau prieš kokius 10 metų. Anksčiau priimdavau skausmingiau. Dabar suprantu, kad tokia yra šio darbo specifika. Tai yra normalu. Mes esame tie patys rinkos dalyviai ir teikiame savo pasiūlymą, o žmogus turi teisę rinktis.
– Kas kiti kertiniai komandos žaidėjai, kurie sieksite išlaikyti? Liviu Antalis, Joelis Bopesu, Giedrius Matulevičius, Ovidijus Verbickas?
– Pirmiausia, noriu padėkoti kapitonų štabui – Ovidijui, Jurijui (Kendyšui), (Joeliui) Bopesu. Jie, iš tikrųjų, laikė šitą rūbinę. Visomis prasmėmis. Aišku, ir Liviu (Antalis), savo autoritetu.
Giedriumi irgi labai džiaugiamės. Priminiau jam, ką kalbėjome prieš pasirašant sutartį. Sakėme jam, kad jis grįžta pas savo trenerį (V.Čeburinas G.Matulevičių prieš tai treniravo Marijampolės „Sūduvoje“, – past.), kuris tave pažįsta, tave augino. Kad čia galės atsiskleisti taip, kad net pats nesupras, kiek daug gali padaryti.
Kalbėjomės dabar po paskutinių rungtynių ir jis pats pasakė, kad „labai svarbu turėti savo trenerį ir savo komandą“, „trenerį, kuris tavim tiki“.
Tokia ir buvo V.Čeburino vizija! Tas pats su Pauliumi (Golubicku). Treneris žaidimą kuria treniruotėse. Vienus stato į griežtesnius rėmus, kitiems duoda pasireikšti. Tiek Paulius, tiek Giedrius turėjo trenerio pasitikėjimą. Laisvę kurti. Sunku, bet – tikras malonumas.
– Suprantu, kad titulas laimėtas ką tik ir taurė dar netgi nepačiupinėta, bet jau užsiminėte, kad du trečdaliai žaidėjų yra susaistyti sutartimis. Likęs trečdalis keisis?
– Mažiausiai trečdalis. Mažiausiai. Bet tiksliai dabar pasakyti negaliu.
– Tapti čempionu Lietuvoje itin svarbu finansiškai. Ypač dabar, kai UEFA išmokos dar ūgtelėjo. Koks tas piniginis skirtumas?
– Labai didelis (šypteli). Bijau sumeluoti, bet pagal naująją UEFA programą, pirmo etapo įveikimas duoda papildomą milijoną.
Anksčiau čempiono titulas Lietuvoje būdavo vertas apie 700 tūkst. eurų, dabar – apie 1,1 mln. Išmokos beveik dvigubėjo. Jeigu pirmo etapo įveikimas (Čempionų lygos atrankoje, – past.) sugeneruodavo 1,4 mln. eurų, dabar – 2,5 mln. Suvokiate, koks didžiulis skirtumas?
– Vadinasi, plėsis ir klubo piniginė? Didesnę paramą – nebe 1,05 mln., o 1,43 mln. eurų kasmet – kitus trejus metus skirs ir Vilniaus miestas.
– Šį sezoną komunikavome, kad mūsų biudžetas – apie 3,5 mln. eurų. Iš šios sumos buvo milijonas į minusą. Mano minėta rizika.
Turėjome mažiausią biudžetą per paskutinius 5-erius klubo metus.
Nenoriu kalbėti apie kitas šalis, nes Škotijoje nedirbu jau 20 metų, bet ten biudžetai formuojami kitaip nei Lietuvoje. Yra įplaukos iš bilietų, transliacijų. O čia – tavo rizika. Spaudi save į kampą, kad išeitum iš to.
Vien mūsų komandos aptarnavimo išlaidos – su visais atstatymais, kriokameromis, baseinais ir pan. – siekia apie 800 tūkst. eurų sezonui. Tuomet – stadiono nuoma, kelionės, maitinimai... Mes daug investuojame į žaidėjus. Ypač į jų sveikatą, atstatymo priemones. Vien magnetinio rezonanso tyrimai mums kainuoja virš 20 tūkst. eurų sezonui. Todėl, kad mes nelaukiame – tikriname iš karto.
– Bet, susigrąžinus čempionų titulą, biudžetas augs?
– Ne. Jūs manęs neišgirdote (juokiasi). Niekas neauga. Mes tiesiog išbalansuosime šių metų minusą kitų metų sąskaita. Tą bandžiau papasakoti jau sezono eigoje, dalyvaudama jūsų laidoje.
Reikėtų dar palyginti, kieno biudžetas žaidėjų algoms buvo didesnis – mūsų ar kitų klubų? Aš manau, mes nesame didžiausio biudžeto komanda šiemet. Mes negalime pasiūlyti 10 tūkst. atlyginimo, o kiti – gali. Aišku, kiti to neatskleidžia ir, ko gero, neatskleis. Tik nežinau, kodėl.
Kito sezono biudžetą mes projektuosime lygiai taip pat – su tam tikru rizikos fonu. Turėdami omenyje ir norą pirkti (LFF) stadioną. Turbūt suprantate, kad jis ne 100 tūkst. kainuoja? (Šypteli).
– Anksčiau LFF minėta suma buvo 5 mln. eurų. Gal atpigo?
– Negaliu kalbėti skaičiais, nes dabar dar ne ta stadija. Susitarimus turime, bet yra komerciniai dalykai.
– Bet, kaip suprantu, LFF stadiono pirkimo procesai – jau prasidėję. Klausimas dabar, kada jie baigsis? Kada būsite tikrieji stadiono šeimininkai, nebe nuomininkai?
– Pirmiausia, noriu padėkoti tiems, kurie pirko bilietus į mūsų jaunimo komandos rungtynes su „Manchester United“. Jūs tiesiogiai prisidėjote prie stadiono sugrąžinimo „Žalgiriui“. Stadionas, visų pirma, yra priemonė vaikų, jaunimo futbolui. A komanda ten praleidžia 2 val. per dieną. Tai būtų namai „Žalgirio“ vaikams, jaunimui ir ateičiai.
Užpildėme beveik visą stadioną. Tiesa, pusantro tūkstančio bilietų išdalinome mūsų bendruomenei – akademijai, tėvams, rėmėjams. Tiek daug žiūrovų jaunimo varžybose, ko gero, nėra buvę. Gal 2013 metais, kai Lietuvoje vyko Europos U19 čempionatas. Bet klubų varžybose mes vėl esame pirmieji.
Taip pat noriu padėkoti verslui, kuris prisijungė prie šitos akcijos – „Gelsvai“, „Ollex“, kalbame dar su keletu įmonių. Teisinės kontoros prisideda, padeda. Juos visus užkabino ši idėja. Vadinasi, mes augame, einame teisingu keliu. Aišku, turbūt reikėtų padėkoti visiems už tą neigiamą nuomonę apie klubą, nes nėra geresnės reklamos už negatyvią. Geri dalykai nieko nedomina (juokiasi). Tos reklamos, kurią gavome prieš šį sezoną, už jokius pinigus nebūtume nusipirkę. Neigiamus dalykus konvertuojame į pozityvą (šypsosi).
Atsakant į klausimą – taip. Judame ta linkme, skaičiuojamės pinigus. Reikia sulaukti... Klubas stovi ant kelių finansavimo šaltinių – savivaldybės sutarties, vietos turnyrinėje lentelėje ir rėmėjų. Po šių metų matome vėl atsibudusią rėmėjų rinką. Patys ateina, klausia, siūlosi bendradarbiauti. Mato ir jaunimo rezultatus, kas rėmėjus labai domina, nes jie taip auginasi sau klientą. Labai smagu ir svarbu.
Aspektų yra daug, bet įsigijus akademiją, matome labai rimtą proveržį. Kalbu ir apie bendradarbiavimą su savivaldybe. Lygiai taip pat dėkoju metui, Tarybai, administracijai už tai, kad mato mūsų tikslus, juos remia. Tiki mūsų plėtra vaikų, mergaičių futbole. Elementariai suskaičiavome, kad vien mergaičių komanda A lygos kainuos apie 150 tūkst. eurų. Vienos komandos viena treniruotė tuo pačiu laiku visus metus kainuoja 50–70 tūkst. eurų. Vienos. Jūs įsivaizduojate?
– Jei kitąmet patenkate į grupių etapą Europoje, gautą premiją išleidžiate stadionui?
– Taip.
– O kaip jis pasikeistų, atsidūręs „Žalgirio“ rankose? Esame girdėję įvairiausių vizijų – nuo parduotuvių, biurų po tribūnomis, iki dengto stogo ir įdarbinamo administracinio pastato. Ką darytumėte jūs?
– Viskas, ką išvardinote, yra įmanoma. Tiesiog aš esu kitokia – ne visai populiari – neauginu tų emocijų, nes suprantu, kad visos svajonės prasideda ir baigiasi pinigų kiekiu. Pirmas etapas yra išsimokėti.
Jeigu dar neišsimokėjęs pradėsi grandiozinius pokyčius, tai nepadarysi nieko. Dėl to ir esame tokie stabilūs. Mes nieko nežadame, ko nematome galimybių padaryti. Tyliai, ramiai einame į priekį. Taupome, dėliojame.
Žodžiu, pirmiausia – išsimokėti. Kai tai jau taps klubo, akademijos nuosavybe, tuomet galima kreiptis į fondus. Jų yra daug. Galima daryti bendrus projektus su verslu, pritraukinėti investicijas. Ką šiandien galime pasiūlyti verslui? Nueiti kažkur kažką paveikti? Ne. Kai turėsime savo turtą, kuriuo galėsime disponuoti, tada galėsime projektuoti kitus dalykus.
Vilnius tiesiog privalo turėti Nacionalinį stadioną. Priešingu atveju, miestas praras konkurencingumą. Jis taps periferija. O Vilnius negali tokiu tapti, būdamas turtingiausiu miestu Lietuvoje ir jungiančiu aplink save pusę Lietuvos gyventojų, teisingai? Stadionas yra statomas žmonėms, gyventojams, o ne klubui. Mes žaisti galime ir Vingio parke, bet kas iš to? Šis žaidimas yra žiūrovams. A komanda turi žaisti Nacionaliniame stadione, o čia bus bazė vaikams. Su klasėmis mokytis futbolo, su atskiromis patalpomis kiekvienai amžiaus grupei.
Šiuo metu ten (dabartiniame LFF stadione, – past.) yra puikūs federacijos kabinetai, kurie virs klasėmis. Su televizoriais, žaidimo lentomis, vietomis atsisėsti, pabendrauti. Ten bus mokoma futbolo. Žiūrint dar toliau – LFF stadiono VIP'as yra ideali vieta akademijos bendrabučiui įrengti. Mokyklų senamiestyje – pilna, galima bendradarbiauti, steigti klases, daryti liberalesnius tvarkaraščius, kad vaikai turėtų po dvi treniruotes. Dabar mūsų minusas tas, kad negalime turėti antros treniruotės per dieną, nes kertasi su pamokomis.
Aišku, stogas. Anksčiau, ar vėliau – jis turi būti. Tačiau pradėti reikia nuo tribūnų sutvarkymo. Kol kas jų techninis stovis dar normalus, leidimai yra, renginius organizuoti galima, bet po trejų metų, kai, tikiuosi, atsiras Nacionalinis stadionas – jas reikės sutvarkyti.
Dar noriu pabrėžti, kad net ir atsiradus Nacionaliniam stadionui, stadionas (Liepkalnio gatvėje) mūsų A komandai irgi yra būtinas, privalomas ir niekaip kitaip. Niekas nesitreniruoja Nacionaliniuose stadionuose. Kažkas pasakė, kad galėsime sportuoti šalia, tose aikštelėse, kurios bus prie Nacionalinio stadiono.
Puiku, kad jos bus, bet A komanda – ne cirkas. Ji negali treniruotis viešai. Ten šlifuojama daug slaptų dalykų, taktikų, idėjų. Tie patys turnyrai Europoje. „Ludogorec“ žinojo visus mūsų standartus, nes visą savaitę stebėjo mūsų treniruotes už tvorų. Jūs suprantate, kad tai yra rimti dalykai? Labai brangiai kainuoti galinčios komercinės paslaptys.
– LFF stadione žaidžia ir „Riteriai“, pirmaujantys Pirmoje lygoje ir greičiausiai kilsiantys į aukščiausią divizioną. Įsileisite juos į stadioną?
– Visus įsileisime. Aišku, derinat ir teikiant prioritetą mūsų poreikiams. Manau, kad sutilps visi, kurie tik norės naudotis šiuo stadionu.
– Mėgstate viską suskaičiuoti, pasverti ir įvertinti. Neabejoju, kad ir dabar turite planą, kada už LFF stadioną pilnai atsiskaitysite. Tiesa?
– Yra planas A, bet yra ir planas Ž (juokiasi). Mūsų investicijos yra tiesiogiai susietos su mūsų pagrindinės komandos rezultatais.
Priminsiu 2010 metus, kai mus plakė, kad turime tik A komandą ir nesame klubas. Bet nuo ko mums reikėjo pradėti? Tik nuo komandos ir gali pradėti, nes ji yra visos piramidės galva. Ji generuoja pinigus. Tuos jackpotus (stambiausius laimėjimus, – past.). Kai juos laimi, gali investuoti ir plėstis. Stabilizuotis, grąžinti skolas.
Tai nėra paprasti dalykai. Mes neturime gamybos linijos, kuri gamintų kažką, ko kiekvieną dieną reikėtų vartotojui, o mes tuo prekiautume ir turėtume stabilias pajamas. Mes viską uždirbame iš sportinio rezultato. Nepasiekėme pernai (rezultato) ir... bėda. Turime minusą šiemet, kurį dengsime iš kitų metų jau numatomo rezultato.
– Sirgaliai išsikėlė ambicingą tikslą – su akcija „Sugrąžinkime namus „Žalgiriui“ per mėnesį surinkti milijoną. Ar tai įmanoma? Prabėgo jau beveik trys savaitės.
– Įmanoma, bet ne per mėnesį. Labai geras impulsas, jau minėjau, kad verslas atsiliepė, bet laikotarpis dabar itin nedėkingas – vyksta rinkimai. Manau, kad kitąmet, jeigu miestas tęs šią programą (nekilnojamo turto ar žemės mokesčius verslui leidžiama skirti kaip paramą, – past.), yra tikrai realu pritraukti gerokai daugiau. Nėra paprasta prieiti prie įmonių savininkų. Tam reikia laiko. Kviestume mums padėti tuos verslininkus, politikus, kuriuos pažįstame, bet negalime, nes visi dabar užsiėmę kitais reikalais – rinkimais. Pinigėlius renkame ir dabar, kažkokia sumą surinksime ir tai bus puikus impulsas.
– Kitą sezoną Europoje žengsite jau čempionų keliu. Atsiveria kitos galimybės laimėti maišą UEFA pinigų. Tikslas – padaryti tai, kas pavyko užpernai, kai žaidėte Konferencijų lygos grupės etape?
– Vienareikšmiai. Kai matysime, kokius žaidėjus turime, projekciją galėsime aiškiau išsakyti, bet mūsų tikslas – papulti į grupių etapą. Perėjimų rinka demonstruos šitas galimybes, bet tikslą turime. Kaip ir svajonę – žaisti Čempionų lygos grupių etape. Tai svajonė, apie kurią mes nuolat sau primename. Kada nors mes ten papulsime (juokiasi).
Mėgstu užaštrinti, todėl sakau, kad turime papulti jau kitąmet. Ir kuomet sau nuolat kartoji tokį kodą, pradedi kitaip galvoti. Ar mums pavyks – bus matyti. Svarbiausias yra žiemos perėjimų langas. Vienais metais jis būna tobulas, kitais – toks tuščias, kad galva sukasi iš baimės.
– UEFA jaunimo Čempionų lygoje sutikote legendinį Anglijos klubą „Manchester United“. Ką jums tai reiškia?
– Labai smagu, kad taip nutiko jaunimo varžybose. Jūs įsivaizduojate, kokia dabar tai yra motyvacija vaikams ateiti į „Žalgirio“ akademiją? Faktai sako, kad ji dažniausiai turi tokį šansą – iš keturių kartų, kuomet Lietuva dalyvavo šiame turnyre, tris kartus žaidė žalgiriečiai.
Tai yra atlygis vaikams, treneriams už darbą, pastangas. Svajonė sutikti tokį klubą Lietuvoje. Tie 18-mečiai ar 19-mečiai, kurie žaidžia „Manchester United“ klube, jau dabar yra labai artima pamaina pagrindinei vyrų komandai. Jų klubo biudžetas – 680 mln. eurų. Tai – pusė Vilniaus miesto biudžeto (šypteli). Mums sunkiai suvokiami skaičiai, bet tokie yra faktai.
– Apibendrinant, klausydamas jūsų susidariau nuomonę, kad kertinis momentas bus V.Čeburino sprendimas. Pabrėžėte, kad jis traukia žaidėjus, užtikrina stabilumą klubo rezultatams ir finansams. Jeigu jis pasakytų „ne“ – žemė slystų iš po kojų? Tektų atšaukti planus?
– Visur tas pats būtų. Ar klube, ar kurioje nors kitoje organizacijoje, kurioje vieno žmogaus indėlis yra tiek daug lemiantis.
„Žalgiris“ yra, buvo ir bus, bet jo plėtra būtų greitesnė, lengvesnė, jeigu V.Čeburinas liktų. Mes suprantame, kad trenerį rastume, bet tai kainuotų laiko, vyktų turbulencijos, visi kiti dalykai. Tai galėtų turėti įtakos rezultatui, taigi – ir tai plėtrai, apie kurią čia taip gražiai ir šviesiai kalbame, jau projektuodami stadiono rekonstrukciją...
Apie tai kalbėjome ir klubo valdyboje, dalininkų susirinkime. Sakiau, jeigu aš ryžtuosi šiems dalykams (stadiono pirkimui, – past.), tai vienas iš esminių faktorių turi būti stabilumas. Bent jau trenerių štabe. Jeigu ne, tuomet aš labai rimtai galvočiau, ar galima imtis tokių rizikų.
Jei man vis dar būtų 35-eri, kiek man buvo, kai aš atvažiavau į Vilnių – gal aš ir dar labiau rizikuočiau. Pirmi penkeri metai buvo absoliuti rizika. Dabar aš jau pasenau (juokiasi). Nebenoriu tiek rizikuoti.
Iš tikrųjų, taip – tai yra lemiantis veiksnys futbolo plėtroje. Tai yra faktas, tiesa. Nereikia šito kažkaip gludinti. Bet, kaip pasakyti, šitas klubas – ne tik ant trenerio pastatytas. Kol kas ir aš dar čia esu (juokiasi).
– Jus priimame kaip duotybę.
– Bet nereikia.
– Planus, tikslus, vizijas girdime – suprantame, kad liekate?
– Kol kas taip. Pripažįstu, kad sergu savo ambicijų liga. Man tai yra svarbu. Aš turiu savo viziją. Viziją, ką norėčiau palikti šiame klube, kuriam atidaviau beveik visą gražiausią savo gyvenimo dalį.
Aš trofėjų neskaičiuoju, bet Vaidotas (Januška, klubo komunikacijos vadovas, – past.) šią savaitę kaip tik paklausė, ar žinau, kiek jų turiu? Atsakiau, kad ne. Sako, 24-is. Įspūdingas skaičius. Čia – aštuntas mano čempionų titulas ir ketvirtas dirbant vienai.
O kiek dar oficialių rungtynių – jų jau virš 600. Dar ir draugiškų. Pagal šitą statistiką manęs jau niekas Lietuvoje nepralenks. Niekada, jeigu aš čia dar trejus metus užsiliksiu. Reikia suvokti to įdirbio mąstą ir per tuos 15 metų mes tik sykį buvome treti. 2010 metais.
-
A lygos auksą „Žalgiriui“ nukalęs P.Golubickas: „Šis sezonas – geriausias karjeroje“
-
„Žalgirį“ į viršūnę sugrąžinęs V.Čeburinas: „Didžiuojuosi vyrais“
-
Futbolo šventė Vilniuje: pilname stadione – jaunųjų „Man Utd“ žvaigždžių pamokos žalgiriečiams
-
Į „Manchester United“ vartus mušęs R.Jansonas: „Viduje kažkas sprogo“
Reikia pabrėžti, kad rezultatą lemia žaidėjai. Čia nėra vieno žmogaus pergalių. Treneris gali išsipjauti širdį, ją sumalti, sulipdyti kotletus ir sumaitinti žaidėjams, bet jeigu jie sakys „fu, neskanu“, mes nieko nepasieksime. Rūbinė, žaidėjai ir teisingi žmonės šalia – tai svarbiausia. „Žalgiris“ yra, buvo ir bus. Vienoks, ar kitoks, su didesne turbulencija, ar mažesne – bet jis bus.
Kol kas į tas derybas (su V.Čeburinu, – past.) aš dar nelendu, bet, manau, kad turiu vieną kozirį – Čempionų lygą. Šitas treneris turi svajonę, o Čempionų lygos kitur jis neturės. Labai tikiuosi, kad jis liks.
