Tauragės „Tauras“, Klaipėdos „Atlantas“, „Stade Rennais“ – tokia trajektorija į viršų šovė Edvino Gertmono karjera, kai jis dar mokėsi mokykloje.
Suraitęs parašą ant ketverių metų kontrakto 18-metis dar grįžo pažaisti Klaipėdoje, gavo mokyklos baigimo atestatą ir pradėjo krimsti legionieriaus duoną.
Startas buvo sunkus, tačiau patirtis – neįkainojama. E.Gertmonas taip ir nedebiutavo „Ligue 1“ pirmenybėse, tačiau beveik pusšimtį kartų stovėjo vartuose dublerių ekipoje.
Galiausiai, kontraktui pasibaigus, šilališkis atsidūrė Vilniaus „Žalgiryje“. Ten jam vėl reikėjo įrodinėti, ko yra vertas, tačiau galiausiai konkurencinė kova buvo laimėta.
2022-ieji buvo įsimintini. Vartininkas su „Žalgiriu“ ne tik tapo Lietuvos čempionu, laimėjo šalies taurę, bet ir iškopė į Konferencijų lygos grupių etapą.
Atrodė žvaigždėse parašyta, jog įsibėgėjęs ir piniginę UEFA premijomis prisikimšęs Vilniaus klubas dominuos Lietuvoje, bet šis sezonas tapo avarija – „Žalgiris“ anksti krito LFF taurėje, užleido čempionų sostą „Panevėžiui“, o pozityviai prasidėjusi europinė kelionė galiausiai virto košmaru.
Bendru dviejų rungtynių rezultatu 2:1 įveikta „Struga“, per plauką 2:3 nusileista Stambulo „Galatasaray“ – tai teikė vilčių šalies futbolo gerbėjams. Vis dėlto „Hacken“ klubo „Žalgiris“ buvo pervažiuotas 1:8, o Budapešto „Ferencvaroš“ – 0:7.
Lyg to būtų maža, E.Gertmonas, besibaigiant sezonui, ketverioms rungtynėms atsidūrė ant suolo „Žalgirio“ komandoje ir iš šalies žiūrėjo į iš rankų slystantį titulą.
Su E.Gertmonu pokalbiui prisėdome Kipre – Afroditės vardu pavadintame viešbutyje vartininkas prisiminė sunkią kelio pradžią, atvirai pasakojo apie nepavykusį „Žalgirio“ sezoną ir vertino rinktinės pasirodymą Europos čempionato atrankoje.
– Pakalbėkime apie etapą Prancūzijoje. Daug kam tapai ryškus žaisdamas „Žalgiryje“, tačiau apie ankstesnes patirtis esi pasakojęs mažai. Kaip apibūdintum tuos metus užsienyje?
– Taip, ketveri metai. Na, tai kad niekas ir neklausė. Tai sunkiausi ir geriausi metai gyvenime. Ten pamačiau, kiek man dar daug reikia iki to lygio, kiek ten dirbama, kokios sąlygos sudarytos. Tik noro turėk. Lietuvoje nėra supratimo apie tai, kiek reikia dirbti, kad tą lygį pasiektume. „Žalgiryje“ man ir ta pati Vilma sako, kad per daug treniruojuosi. Aš nė pusės tiek nesitreniruoju čia, kiek treniruodavausi ten.
Pirmi metai buvo kažkas baisaus. Vemdavau po treniruočių. Vartininkų treneris, man atvykus, iškart pasakė, kad tais metais į aikštę aš neisiu – net ir B komandoje. Sakė, kad reikia padirbėti. Tad po dvi treniruotes per dieną, į tarpus – prancūzų pamokos. Po dviejų mėnesių norėjau namo važiuoti, bet vėliau prisitaikiau.
Po metų, dvejų jau žiūriu, kad ir greičiais spėju, ir šuolis neatsilieka. Nepavyko užsikabinti pagrindinėje komandoje, bet ir padaryti tą labai nelengva, tuo metu Reno klubas žaidė Europos turnyruose, buvo puiki komanda – žaidė Europos turnyruose, laimėjo taurę.
Išnuomoti irgi niekur nesutiko. Taip susiklostė, kad visad buvau trečias, pusiau antras vartininkas komandoje, tačiau daug išmokau, įgavau patirties. Mane sustatė kaip žaidėją ten per ketverius metus, Lietuvoje per 10 nebūtų tas įvykę.
– Kalbėjai apie sąlygas. Gal yra koks nors pavyzdys, kuris iliustruotų, kaip yra ten ir kokia situacija Lietuvoje?
– Fizinio parengimo trenerio „Žalgiryje“, nors čempioniška komanda, neturime. Rinktinėje turime tokį specialistą, o ten buvo trys žmonės. Sporto salė buvo nemoku apsakyti kokio dydžio. Tik koją įkeli ir iškart klausia, ar kažkuo padėt. Jei tau mažiau nei 20 metų – net neklausia, nes tau reikia. Mityba, darbas – viskas vietoje.
Mes su vartininkais turėdavome ir bokso treniruotes, ir ant batutų šokinėdavome, kad mokėtume žaisti ore. Važiuodavome į lengvaatlečių bazę, šokinėdavome ant batutų į orą po tris metrus su kamuoliu, krisdavome ant nugaros, kad visi refleksai išsiugdytų. Čia pasakytum Lietuvoje apie tai, klaustų, kam tokių dalykų išvis reikia.
Jei bokso treniruotė, tai keturiems vartininkams atvykdavo trys treneriai. Aš nežinau, kokios išlaidos, bet tai niekam pernelyg nerūpi.
– O boksas kuo padėjo?
– Koordinacija, rankų, kojų judesiai. Ne užmušti kažką mokėmės, gerinome koordinaciją. Mūsų vartininkų treneris buvo jaunas, inovatyvus, tai prigalvodavo visko.
– Apie tavo perėjimą į Prancūziją buvo nemažai kalbų. „Tauras“ skundėsi negavęs kompensacijos, teisėsi su „Atlantu“, galiausiai teismas buvo parankus Tauragės klubui. Kaip ta istorija atrodė iš tavo pusės?
– Jei atvirai, aš nieko nežinau. Man viskas įvyko sklandžiai. Įtariu, kad Konstantinas Sarsanija (buvęs „Atlanto“ treneris, futbolo agentas – aut. past.) per savo pažintis viską padarė, aš išvažiavau, gavau, ką turėjau gauti. Turėjo „Atlantas“ su „Tauru“ sutartį, buvo procentas nuo kito pardavimo ir kažkas kažko neįvykdė. Kaip ir manęs tas neliečia. Atrodo, gale viską jie išsiaiškino.
Aš iš „Tauro“ išvažiavau į „Atlantą“ ir už dviejų mėnesių jau važiavau į Prancūzijos peržiūrą. Gavau sutartį, bet direktorė iš Šilalės liepė pasibaigti mokyklą. Pasirašiau su „Stade Rennais“, tada nuoma atgal į „Atlantą“, baigiau mokyklą ir išvažiavau.
– Kai Prancūzijos etapas jau buvo baigtas, kokie buvo lūkesčiai ir kaip viskas susidėliojo?
– Dar laukiau užsienyje pasiūlymų. Tikėjausi geriau iš tikrųjų, bet nežaidusiam vartininkui iš Lietuvos... Sunku. Jei atvirai, manau, kad, jei Sarsanija būtų gyvas, mano karjera būtų kitaip susiklosčiusi. Ir į gerąją pusę. Tačiau yra, kaip yra. Teko vykti į „Žalgirį“.
– O ten viskas prasidėjo ne nuo pagrindinio vartininko pozicijos.
– Taip. Man pažadėta buvo viskas kitaip. Ir dabar manau, kad jau tada buvau vertas būti pirmu vartininku. Čia mano nuomonė. Gal yra žmonių, kurie galvoja kitaip. Tie metai man buvo išmesti.
– Kaip galiausiai pavyko užsikabinti?
– Berkovecas (buvęs „Žalgirio“ vartininkas – aut. past.) pradėjo klysti. Tuo metu dar nebuvo lietuvių taisyklės, tai buvo, kaip buvo.
– Bet galiausiai tapai pirmu vartininku.
– Trumpam. Kiek? Pusę metų žaidžiau, paskui vėl pasodino.
– Kodėl?
– Tada jau buvo trenerio Čeburino sprendimas. Jo buvo pasakyta: „Tau reikia konkurencijos“. Tai prasėdėjau pusę sezono.
– Galiausiai ir Čeburiną įtikinti pavyko. Prisiminkim praėjusį sezoną, kuris tau buvo įspūdingas...
– „Žalgiriui“ buvo įspūdingas. Aš niekada neprisiėmiau ir neprisiimsiu visų nuopelnų. Turėjau šalia gynėjus, kurie puikiai vykdė susitarimus. Jie žinojo, kur gali duoti smūgiuoti, ten aš sudirbsiu, uždengdavo aklas zonas. Negaliu savęs visiškai nurašyti, bet ir sau laurų prisiimti negaliu. Tikrai gynėjai atliko sunkų ir puikų darbą.
– Galiausiai tapai ir geriausiu Lietuvos metų futbolininku. Jei būtų jaunajam Edvinui, esančiam trečiu vartininku Prancūzijos klube, kas nors pasakęs, kad po penkerių metų jis taps geriausiu futbolininku Lietuvoje, ką tokiam žmogui atsakytum?
– Nebūčiau patikėjęs tikrai. Nė per kur. Smagus įrašas, sezonas puikus. Gaila, kad šiemet to pakartoti nepavyko.
– Pačiam neteko atsiimti to prizo dėl treniruočių stovyklos Turkijoje. Nebuvo dėl to apmaudu?
– Man ta ceremonija... Svarbiausia buvo gauti tą prizą. Atsiėmė tėvas, mama – dar geriau. Dėl to neliūdėjau. Pripažinimą gauti buvo svarbiausia.
– Praėjęs sezonas buvo įsimintinas, prieš šį buvo sakoma, kad „Žalgiris“ tikrai bus pirmas Lietuvoje, o kiti dalinsis likusias pozicijas. Kada pačiam užgimė mintis, kad ne viskas gali būti taip, kaip planuota?
– Ankstokai... Birželio mėnesį gal, prieš pat Europą, kai pamačiau, kad nesusilipdė komanda ir greičiausiai bus sunku. Nenorėjau pesimistiškai žiūrėti, tačiau įtarimas buvo, kad gali būti liūdna.
– Kokios yra pagrindinės indikacijos, kad komanda nesiklijuoja?
– Tam tikri žaidėjai labai patinka treneriui, bet nesilipdo į komandą ir net nenori to bandyti.
– Nėra rūbinės – nėra komandos?
– Iš dalies galima sakyti ir taip.
– Europinės kelionės pradžia buvo gana nebloga. Praėjote pirmą etapą, tada kitas varžovas – Stambulo „Galatasaray“, ten sukovojote ir turėjote šansą kabintis.
– Pasakysiu, kodėl. Jie ką tik buvo susirinkę po atostogų ir Dubajų. Turėjome tikrai realų šansą. Kas būtų, jei būtume po dviejų savaičių su jais žaidę? Nemanau, kad būtų taip lengva ir kad būtume tiek šansų turėję.
– O pergalė prieš tokį varžovą galėjo būti lūžio momentas, pakeitęs „Žalgirio“ sezoną iš esmės?
– Nežinau. Ir nesužinosime jau. Būtų gal kažkiek į gerąją pusę pasikeitę. Gal būtų nuimtas nuo mūsų tas spaudimas iš viršaus, kuris yra nežmoniškas. Gal būtų kiti žaidėjai atsileidę.
– Kiti du etapai buvo labai prasti, patirti itin skaudūs pralaimėjimai. Kiek jie dar labiau tai smukdė komandą žemyn?
– Na, gulintį jau spardo... Liūdna tikrai. Nesinori niekada pralaimėti penkiais, keturiais. Va tada visiškai subirome. Kai žaidėme su „Panevėžiu“ namuose, pralaimėjome – tada buvo galutinis smūgis, po kurio nebeatsistojome.
– Kaip tik norėjau klausti, kada buvo sezono lūžis Lietuvos čempionate. Būtent tos pralaimėtos rungtynės su „Panevėžiu“ LFF stadione?
– Dvi progos, jas meistriškai išpildė. Mes savų neišpildėm, kaip ir visą sezoną. Nors po to dar kažkiek turėjau to optimizmo... Tačiau tada dar kažkas nutiko. Ai, mane ant suolo pasodino. Galvojau, kad jau nebežaisiu šitame sezone. Tada jį palaidojau.
– Čia sustokim. Buvai pagrindinis vartininkas, praėjusiais metais – geriausias šalies futbolininkas, o sezono pabaigoje atsiduri ant suolo. Kodėl?
– Taip niekas ir nepaaiškino. Po to ir aš užpykau, padariau, ko nereikėjo. Galvojau iki sezono galo sėsiu, bet grįžau dar porai rungtynių.
– Pavyko galiausiai išsiaiškinti?
– Nebenorėjau konfliktuoti, norėjau pabaigti sezoną ir eiti atostogų, išsivalyti galvą.
– Saulius Mikoliūnas sulig paskutinėmis rungtynėmis baigė karjerą. Kiek buvo apmaudu jį išlydėti tokio nesėkmingo sezono finiše?
– Labai apmaudu dėl to. Legenda. Manau, nelabai „Žalgiris“ vertino, kokį jis darbą darė rūbinėje, kaip jo truks nuo šiol. Kapitonas iš didžiosios raidės. Labai stipriai užsiimdavo komandos lipdymu. Geresnio kapitono niekur nerasi. Jis nebuvo tiesiog žaidėjas. Jis buvo tikras kapitonas.
– Kokia yra nuotaika komandos sezono uždaryme po tokių metų?
– Nebuvo net uždarymo. Tiesiog pabaigėme rungtynes ir išsiskirstė. Visi kas kur. Jei atvirai, net nenorėjau. Norėjosi kuo greičiau viską uždaryt be jokių ceremonijų.
– Kiek žinau, turi sutartį su „Žalgiriu“ kitam sezonui. Liksi komandoje ar norisi išbandyti save užsienyje?
– Žiūrėsime. Užsienyje visada norėčiau save išbandyti. Pagyvensim – pamatysim.
– Praėjusią žiemą buvo daug kalbų apie galimybę keltis į Izraelį. Kodėl tas perėjimas neįvyko ir likai „Žalgiryje“?
– Nesijaučiau gerai tuo metu. Medicininę patikrą būčiau praėjęs, bet, kaip ir buvo „Žalgiryje“, anksčiau ar vėliau būtų trauma davusi apie save žinoti. Ar aš ten būčiau žaidęs? Neaišku. „Žalgiryje“ žinojau, kad greičiausiai žaisiu. O ir pinigai nebuvo kosminiai, kad tik dėl to važiuočiau. Galiausiai nusprendžiau, kad dar reikia likti.
– Dabar esam rinktinės stovykloje, aplink komandą nuotaikos daug geresnės, sakoma, kad įvyko lūžis. Kaip tas rinktinės lūžis matosi iš vartininko pozicijos?
– Jis nesimato taip iš karto. Nepradėjau metų nuo pat pradžių, buvau traumuotas, praleidau graikus ir serbus. Vėliau atvažiavau į kitą langą. Nenoriu blogai minėti, bet dabar kitoks trenerių štabas – profesionalesnis, viskas aišku, viskas sudėliota nuo A iki Z, išreikalaujama iš žaidėjų maksimumas, tai matosi aikštėje ir švieslentėje.
– Nemažai tenka įžaisti kamuolį nuo vartų, konstruoti žaidimą. Pačiam priimtinesnis toks futbolas ar ramybė, išmušus kamuolį į varžovų aikštės pusę?
– Man priimtiniau žaisti. Išmušinėti kamuolį... Nežinau, aš ir „Žalgiryje“ įpratęs kamuolį įžaisti, nors ne visada tai treneriui patinka, bet matau daugiau naudos nei mušti į kitą aikštės pusę.
– Po rungtynių su Juodkalnija užsiminei, kad ciklas neblogas, bet galėjo būti geresnis. Kas turėjo įvykti, kad šiuos metus pavadintum puikiais?
– Puikūs būtų, jei bulgarai namie būtų įveikti, ten ne viskas pavyko, kaip norėjome. Su Juodkalnija 2:2 – dėsninga, bet prie sėkmės galėjome vengrus namuose pasigauti – jie išėjo viena koja pirmajame kėlinyje, galėjome bausti. Lygiosios, aišku, irgi neblogas rezultatas su tokia komanda. Na o prieš serbus galėjome geriau sukovoti – pirmajame kėlinyje daug kas nesigavo ir man, ir komandai.
