Tiek suomiai, tiek lietuviai praėjusiais metais pralaimėjo visus šešis savo mačus Tautų lygoje, tad šioje atrankoje iš paskutiniųjų siekia reabilituotis.
Mūsiškiams prieš tris dienas Lenkijoje nepavyko (0:1), o štai suomiai ciklo pradžioje 1:0 pranoko Maltos komandą.
Baisi pradžia
Ilgai atrodė, kad suomiai iškovos ir antrąją pergalę, nes pirmojo kėlinio viduryje turėjo net dviejų įvarčių pranašumą, tačiau charakterį pradėję rodyti šeimininkai sugebėjo pabusti ir neliko tuščiomis.
„Jei 25-ąją minutę kas nors būtų paklausęs, ar imate tašką, manau, kad visas stadionas būtų sakęs „Taip“. Dabar, kai išlyginome, viltis ruseno, turėjome galimybių... Visgi ir suomiai turėjo savo šansų. Nuo 30-osios minutės buvo lygi vyriška kova, o mačo pradžią mes jiems padovanojome...“ – po mačo kalbėjo E.Jankauskas.
Lyginant su maču prieš tris dienas Varšuvoje E.Jankauskas atliko tris keitimus – Artemijų Tutyškiną, Domantą Antanavičių ir Paulių Golubicką pakeitė Edvinas Girdvainis, Giedrius Matulevičius, Titas Milašius.
Visgi akivaizdu, kad dabartinė Lietuvos rinktinė dar nėra pajėgi per tokį trumpą laiką greitai prisitaikyti prie pasikeitusios taktinės schemos, turbulencijų sudėtyje ir E.Jankausko naujų sumanymų.
Tiksėjo vos 4 minutė, o lietuviai jau klūpėjo ant kelių ir buvo plakami odiniu diržu. Danielis Hakanas baudos aikštelėje išmaudė Edgarą Utkų, atliko perdavimą į priešvartį ir iš jo Kaanas Kairinenas įmušė pirmąjį įvartį.
Nesužaidus ir pusės kėlinio viskas tapo dar tamsiau. Edvinas Girdvainis numetė kamuolį komandos draugui tarsi šuniui kaulą ir tuo pasinaudojęs D.Hakanas nuskuodė link lietuvių vartų. Edvinas Gertmonas sužaidė fantastiškai ir suomio smūgį atrėmė, tačiau tas pats E.Girdvainis tarsi dalgiu dar spėjo nupjauti varžovą baudos aikštelėje ir į mūsiškių vartus buvo skirtas baudinys. Jį užtikrintai realizavo Joelis Pohjanpalo.
Aikštėje tvyrojo neskiedžiama niūruma, gausiai tribūnas užpildę žiūrovai nuščiuvo.
Nuostabūs įvarčiai
Viltis mūsiškiams sužibo 39-ąją minutę, kai po Artūro Dolžnikovo perdavimo nuo galinės linijos neatremiamai iš kelių metrų šovė Armandas Kučys. Jam tai buvo penktasis įvartis vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius.
69-ąją minutę jau kitas Lietuvos futbolo talentas Gvidas Gineitis, po gero Pauliaus Golubicko perdavimo, paleido fantastišką tolimą bombą savo ypatinga kaire koja ir Suomijos rinktinės ryškiausia žvaigždė Lukas Hradecky vartuose liko bejėgis – 2:2.
Per likusį laiką lietuviai neatrodė prasčiau, bet pergalės iškovoti nepavyko. Belgui Erikui Lambrechtui sušvilpus rungtynių pabaigą Gvidas Gineitis čiupo kamuolį ir ne ką silpnesniu smūgiu nei kiek prieš daugiau nei 20 minučių pasiuntė jį į tribūnas.
Tai aiškiai signalizavo, kad du dvejetai švieslentėje nebuvo tai, ko lietuviai pirmadienio vakarą tikėjosi.
„Pradžia buvo ne nesmagi, o labai nesmagi ir bloga. Mes pralošėme vyrišką fizinę kovą, nors žinojome, kad tai yra labai tvirta komanda. Tai buvo liūdniausia šių rungtynių dalis. Mes žinojome tai, bet pralaimėjome labai daug dvikovų tiek ore, tiek ant žemės, buvome per mažai agresyvūs, per lėtai vaikščiojo kamuolys.
Padarėme lemtingas klaidas, kai priešininkams nereikėjo daug kurti. Nuo 30-osios minutės grįžome į savo vėžes, rodėme savo veidą, formą. Tokių rungtynių būna. Žinojome, kad tai gali nutikti, bet žinau ir tai, kad tai tikrai neįvyko mums neįvertinus priešininko. Juk žaidėme prieš komandą, kuri prieš ketverius metus dalyvavo Europos čempionate, yra vyresnė ir turi daugiau patirties aukšto lygio turnyruose. Pradžioje jie buvo geresni ir rezultato, ir turinio atžvilgiu. Iš pradžių atrodė, kad tai yra visai kitos kategorijos komandos.
Varžovams neleidome nieko susikurti, bet padėjome įmušti įvarčius.
Visgi mes grįžome į rungtynes ir dėl to esu labai laimingas. Už tai jiems po rungtynių ir plojo stadionas. Buvo lengva atsiklaupti, sulūžti ir viską užbaigti neoriu rezultatu. Bet įvyko taip, kaip jau įvyksta kuris laikas – mes sugebam rasti jėgų ir pademonstruoti charakterio savybes bei duoti kovą, žaisti su kamuoliu, konstruoti ir mušti įvarčius.
Scenarijus su laiminga pabaiga. Turime padaryti išvadas, kodėl taip viskas įvyko, norėtųsi, kad tokie juodi fragmentai nesikartotų, nes jie niekada mums neleis pasiekti ryškesnių pergalių. Varžovams neleidome nieko susikurti, bet padėjome įmušti įvarčius“, – mačą apibendrino E.Jankauskas.
Visgi iš septynių pralaimėjimų akligatvio dramatiškai ištrūkę lietuviai išvengė ir juodžiausio scenarijaus.
Po nepriklausomybės atkūrimo didžiausiame nevilties labirinte rinktinė blaškėsi nuo 2021-ųjų kovo iki rugsėjo, kai Valdo Urbono, o vėliau ir Valdo Ivanausko treniruojama komanda pralaimėjo devynis mačus iš eilės.
Visų laikų juodžiausia pralaimėjimų atkarpa fiksuota tarpukaryje. Nuo 1936-ųjų rugpjūčio iki 1938-ųjų rugsėjo rinktinė prapylė net vienuolika dvikovų iš eilės.
A.Kučio trauma
Išplėštas taškas turėjo savo kainą. Sužaidus apie valandą E.Jankauskas turėjo atlikti priverstinį keitimą, mat ant aikštės prisėdo ir mačo tęsti negalėjo puolimo lyderis A.Kučys. Jis susižeidė kietai pakovojęs dėl kamuolio su varžovu.
„Atrodo, visai bereikalingoje situacijoje jo netekome. Tinsta kelis, pats Armandas pasakė, kad negali tęsti rungtynių. Belieka tikėtis, kad tai – sumušimas ar nedidelis patempimas. Meldžiu Dievulį, kad trauma nebūtų rimta“, – kalbėjo E.Jankauskas.
Priminsime, kad A.Kučys visai neseniai išsigydė to paties kelio traumą, dėl kurios negalėjo žaisti kelis mėnesius.
Suomių rezultatas netenkina
Suomijos rinktinės naujasis treneris Jacobas Friisas prarado pirmuosius taškus. 48-erių danas šių metų sausį sudarė trejų metų sutartį, kai suomiai po aštuonerių metų bendradarbiavimo nusprendė išsiskirti su Markku Kanerva – specialistu, kuris vienintelis yra išvedęs Huuhkajat į didžiojo turnyro finalinį etapą – „Euro 2020“.
Suomiai Maltoje nutraukė juodą atkarpą, bet nuo to netapo lengviau. Negali sau meluoti, jog pirmosios rungtynės „pelėdoms“, kaip vadinama šios šalies rinktinė, buvo geros. Prieš rungtynes žaidėjai kalbėjo apie išlaisvintą atmosferą, kurią sukūrė trenerių reformos, tačiau aikštėje to nesimatė. Iliustratyvus pavyzdys – Malta ilgiau kontroliavo kamuolį (58 proc.), į varžovų vartus smūgiavo 19 kartų, suomiai – tik 10.
Pirmadienį suomiai turėjo geresnę tikėtino įvarčio (xG) statistiką (2.00 prieš 0.49), ilgiau kontroliavo kamuolį (56 proc.) ir atliko daugiau smūgių (13 prieš 11), bet vaizdas nebuvo toks, koks naująjį rinktinės trenerį džiugintų.
„Nėra ką slėpti, rezultatas mūsų netenkina. Atvažiavome čia galvodami apie tris taškus“, – po mačo kalbėjo J.Friisas.
Paprašius įvertinti, ar 2:2 rezultatas yra teisingas, specialistas trūkčiojo pečiais.
„Niekada nekalbu apie tai, ar rezultatas yra teisingas. Futbolas yra smulkių detalių visuma. Jei lietuviai atsilikdami įmuša du įvarčius, vadinasi, jie nusipelnė to. Lietuva turi tikrai gerų žaidėjų. Iš kitos pusės, jei mes tikėjomės ir norėjome daugiau, turėjome visas galimybes laimėti ir išsivežti iš čia pergalę“, – kalbėjo danas.
Paklaustas apie įspūdingą G.Gineičio išlyginamąjį įvartį, J.Friisas tikino, kad „Torino“ saugas jo nė kiek nenustebino.
„Puikiai žinojome, kad jis gali puikiai mušti iš toli. Visgi viena yra žinoti, o visai kas kita tai įgyvendinti aikštėje ir apsiginti“, – šyptelėjo specialistas.
Jam išvyka į Lietuvą taip pat kėlė nemažai sentimentų. 2022-aisiais treniruodamas „Viborg“ klubą jis UEFA Konferencijų lygos atrankoje pranoko Marijampolės „Sūduvą“, o prieš dešimtmetį būdamas „Aalborg“ vyriausiojo trenerio asistentu „čiupinėjo“ ir du mūsų šalies atstovus Luką Spalvį ir Domantą Šimkų.
