Šiuo maču veikiausiai baigėsi E.Jankausko era prie Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vairo. 43-ejų trenerio sutartis su Lietuvos futbolo federacija (LFF) galioja iki 2019 metų lapkričio, bet futbolo kuluaruose jau kuris puse lūpų buvo kalbama, kad Vykdomasis komitetas yra nepatenkintas rinktinės rezultatais ir planuoja išsiskirti su treneriu iki šių metų pabaigos.
15min šaltinių žiniomis, abiem pusėms beliko tik suderinti išeitinės kompensacijos detales.
Po mačo Serbijoje E.Jankauskas apie savo ateitį dar kalbėjo nenoriai.
„Dabar nėra tinkamas laikas apie tai kalbėti. Tas laikas ateis, tuomet ir pakalbėsime“, – apie perspektyvas kalbėjo nuo 2016-ųjų komandai vadovavaujantis strategas.
– Pavasarį prasidės atranka į 2020 metų Europos čempionatą. Norėtumėte likti poste ir formuoti komandą šioms kovoms?
– Laikas parodys, kur mes būsime pavasarį.
– Pirmą kartą šiame turnyre Lietuvos rinktinė nepralaimėjo pirmojo kėlinio, bet galiausiai vis tiek subyrėjo. Kas nutiko po pertraukos?
– Tai buvo, ko gero, geriausias mūsų kėlinys Tautų lygoje. Vyrai vykdė visus mūsų išankstinius susitarimus, rikiavosi labai disciplinuotai. Neleido jų kraštiniams saugams ir gynėjams perdavinėti kamuolių, agresyviai juos atakavo. Savo ruožtu mes patys susikūrėme dvi puikias progas ir galėjome išsiveržti į priekį. Pirmasis kėlinys mums tikrai labai pavyko.
Gaila, bet po pertraukos jau viskas nesiklostė taip gerai. Pradėjo stigti jėgų, tuomet ir atsirado spragos. Tuomet atsitiko ta nelaimė, kai po kampinio nukreipėme kamuolį į savo vartus. Tai mums sudavė moralinį smūgį. Tada jau tapo gerokai sunkiau.
Antras įvartis – keistas. Puolėjas mūsų gynėjui uždėjo abi rankas ant nugaros, užlipo ir įmušė. Bet net ir po šio epizodo grįžome į rungtynes, įmušėme labai gražų įvartį.
Bet jėgų vis mažėjo. Atsiradę didesnės erdvės serbams leido pasiekti tokį rezultatą, kokį jie pasiekė. Keli perdavimai iš kraštų, kai nesugebėjome išeiti ant perdavimą atliekančio žmogaus, milimetriniai perdavimai tiesiai ant galvų – tokiose situacijose nieko negalima padaryti.
– Rungtynių pabaigoje nustebinote netikėtu keitimu, kai į aikštę išleisdamas gynėją Algį Jankauską. Ar Artūras Žulpa pasiprašė keitimo, ar tai buvo duoklė karjerą rinktinėje baigiančiam veteranui?
– (Šypsosi) Ne, jokių duoklių mes neatiduodam, žaidžiame pagal rezultatą. Algio keitimas buvo priverstinis. Artūras patyrė traumą ir pasiprašė keitimo.
Donatas Kazlauskas visiškai išsitaškė per pirmą kėlinį ir vietoj jo įleidome Darvydą Šerną, Fiodorą Černychą atitraukdami į kraštą.
Giedrių Matulevičių taip pat leidome todėl, kad Modestą Vorobjovą jėgos irgi buvo apleidę.
Keitimai buvo priverstiniai, bet sakyčiau, kad ir pasiteisino.
– Šiame mače komandai negalėjo padėti du jos lyderiai Vykintas Slivka ir Arvydas Novikovas. Ar labai pasigedote jų aikštėje?
– Rungtynes pradėjome su šešiais A lygos žaidėjais. Žinoma, daugiau meistriškumo aikštėje tikrai būtų nepamaišę. Individualaus meistriškumo skirtumas yra didelis, čia su jais kovoti lygiaverčiai mes negalime. Visgi savo atsidavimu, disciplina, aistra pirmą kėlinį mes tvarkėmės labai gerai.
Bet pasikartosiu – spragos gynyboje ir jėgų stygius neleido atsilaikyti prieš tokią stiprią komandą tiek fiziškai, tiek emociškai. Vienaip ar kitaip, ji yra pasaulio čempionato dalyvė.
– Tautų lyga C divizione Lietuvai baigėsi. Ką šios šešerios rungtynės atskleidė ir kokias išvadas galima būtų padaryti?
– Nieko naujo šios varžybos neatskleidė, bet gerai parodė, ko mums ir mūsų futbolui trūksta, kiek reikia laiko ir lėšų investuoti. Čia nėra A lyga. Čia kiekvienas kamuolio praradimas gali kainuoti įvartį ir tą puikiai šiose rungtynėse pamatėme. Nuo labai geros situacijos iki pralaimėjimo skiria vos trys klaidos. Trys klaidos, kurios gali virsti trimis įvarčiais.
– Atranka į Europos čempionatą prasideda jau pavasarį. Ar per tokį trumpą laiką galima rasti vaistų, kurie padėtų pagerinti rinktinės žaidimą?
– Noriu, kad suprastumėte, jog pirmiausia mums reikia gerinti individualų meistriškumą. Kai gerės individualus žaidimas, kuris yra tobulinamas ir šlifuojamas kasdien ar net du kartus per dieną, tuomet pagerės ir rinktinės žaidimas.
– Kokio reikėtų pirmo žingsnio link to?
– Vėlgi – rinktinės situacija gerės su gerėjančia futbolininkų situacija. Čia mes negalime statyti vežimo prieš arklį. Žaidėjai ugdomi nuo mažų dienų ir jeigu spragos padaromos jau ten, tai galiausiai jų jauni žaidėjai išvažiuoja į Italiją ar Vokietiją, o mūsų žaidžia savoje šaly.
Reikėtų pradėti nuo sąlygų, nuo struktūros, nuo trenerių motyvavimo. Norėtųsi, kad jie atiduotų meilę ir energiją vaikams ir už tai būtų tinkamai atlyginta. Tie visi, šiomis dienomis populiarūs, pavyzdžiai su Islandija ar kitomis šiaurinėmis šalimis taip pat neatsirado iš niekur. Kai tyliai ir kantriai investuojama, tai rezultatai atsiranda savaime. Negalima tikėtis, kad staiga imame, padarome ir tos komandos galės konkuruoti su grandais. Reikia kantrybės, noro ir daug aistros. Reikia ir meilės futbolui. Reikia jiems padėti. Šiandien visi žaidėjai išsikrovę – jie visi išbėgiojo virš savo galimybių. Bet vis tiek mums pritrūko...
– Užsiminėte, kad Belgrade žaidė net šeši A lygoje rungtyniaujantys futbolininkai. Ar stipriai jie ūgtelėjo per šias šešerias Tautų lygos rungtynes?
– Be jokios abejonės. Visa ši patirtis eina į taupyklę ir mums reikia kuo daugiau tokių rungtynių. Ir mums reikia, kad ta taupyklė pilnėtų, kad turėtume iš ko paimti, kai prieš mus atsistos toks priešininkas. Dabar tokių rungtynių mes turime per retai. Neturime laiko prie jų priprasti. Mūsų čempionatas žaidėjams nepasiūlo to intensyvumo, nusiteikimo, motyvacijos. Rinktinės susibūrimai kas mėnesį ar kas du yra momentinis šokas žaidėjams. Ir tada jie grįžta į savo klubus. Norėtųsi, kad jie išvyktų į užsienio klubus, patektų į konkurencingą aplinką ir pamatytų, kad futbolas gali būti gyvenimas. Orus gyvenimas. Tada visa futbolo situacija gerės.
– Tautų lygos turnyre išbandėte ne vieną jauną futbolininką. Ar tikite, kad artimoje ateityje kuris nors iš jų gali būti svarbiu rinktinės nariu ar net lyderiu?
– Labai noriu tuo tikėti. Mes į kiekvieną futbolininką dedame savo meilę, viltis, atiduodame savo žinias, savo laiką ir energiją. Tikiu, kad tas grįžtamasis ryšys Lietuvos futbolui anksčiau ar vėliau ateis. Stebuklų čia nebus, nes nėra pagrindo jų laukti. Bet norisi tikėti, norisi tikėti.
Rinktinę E.Jankauskas treniruoti pradėjo 2016-ųjų pradžioje, pakeitęs Igorį Pankratjevą. Buvęs vienas geriausių šalies futbolininkų stovėdamas prie nacionalinės komandos vairo laimėjo 3 mačus, 5 rungtynes baigė lygiosiomis ir 20 kartų pralaimėjo.
Oficialiose varžybose pasiekta tik viena pergalė – prieš Maltą Europos čempionato atrankoje. Dar laimėta prieš Estiją (Baltijos taurė) ir Armėniją (kontrolinis mačas).
Dar laimėta egzotiškoje Šri Lankoje, bet ten žaista ne su pagrindine, o rezervine komanda.
E.Jankauskas labiau gali didžiuotis keliais mačais, kurie baigėsi lygiosiomis: su Slovėnija ir Škotija Europos čempionato atrankoje ir Lenkija kontrolinėse rungtynėse.
Tačiau lygiosios buvo jo darbo su rinktine etapo pradžioje, o dabar Lietuvos futbolininkai keliauja po pralaimėjimų seriją. Jei neskaičiuotume egzotinės išvykos į Šri Lanką rezultatų, Lietuvos rinktinė pralaimėjo pastaruosius aštuonis mačus ir per juos įmušė du įvarčius.
Daugiau pralaimėjimų, stovėdami prie rinktinės vairo, per mūsų šalies futbolo istoriją yra patyrę tik Algimantas Liubinskas ir Benjaminas Zelkevičius, bet pirmasis komandai vadovavo net 79 mačuose, o antrasis – 59.
Išvykose mūsiškiai oficialių rungtynių nelaimi jau ketverius metus. Pastarąjį kartą nugalėti pavyko 2014-aisias, 2:0 įveikus San Mariną, kai komandai dar vadovavo I.Pankratjevas.
Nuo to laiko išvykose patirti 9 pralaimėjimai, 3 dvikovos baigėsi lygiosiomis.
