Antrosios 2018 metų pasaulio čempionato atrankos rungtynės susiklostė pagal kone identišką scenarijų. Po Egidijaus Vaitkūno pradėtos atakos ir puikaus Vykinto Slivkos perdavimo Fiodoras Černychas 59-ąją minutę pasiuntė Lietuvos sirgalių sektorių į euforiją.
Antrą psichologinį nokdauną atlaikę lietuviai neslepia apmaudo: „Galėjome turėti šešis taškus“
Kai atrodė, kad trys taškai jau ranka pasiekiami, viena klaida gynyboje išsklaidė dar vieną lietuviško futbolo svajonę.
89-ąją minutę Londono „Crystal Palace“ saugas Jamesas McArthuras pasinaudojo mūsiškių neapdairumu ir galva iš kelių metrų išgelbėjo šeimininkų prestižą.
„Žinau, jog Slovakija pralaimėjo, tad šis mūsų iškovotas taškas gali būti labai vertingas“, – po mačo pripažino ryškiausia Škotijos rinktinės žvaigždė Darrenas Fletcheris.
Ilgametis „Manchester United“ saugas ir Škotijos rinktinės kapitonas dvikovos nebaigė dėl traumos. Tačiau dar pertraukos spėjo apsižodžiauti ne tik su varžovais, tačiau ir Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu.
Kai pirmojo kėlinio pabaigoje Nerijus Valskis susiėmęs už skaudančios kojos gulėjo ant vejos, o škotai net nesiteikė išmušti kamuolio, E.Jankauskas gindamas savo komandą nepagailėjo karčių žodžių pastarojo dešimtmečio Škotijos futbolo simboliui, su kuriuo jam ir pačiam dar yra tekę susitikti aikštėje.
„Žinoma, apmaudu išleisti pergalę paskutinėmis minutėmis, tačiau rungtyniauti tokiam stadione, su tokiu puikiu palaikymu ir šeimininkus pastatyti į labai nepatogią padėtį, yra sveikintinas dalykas. Tai tikrai yra laimėjimas, iš kitos pusės labai gaila, nes labai norėjome laimėti, buvome verti, bet aikštę palikome liūdnoki. Jausmas toks pats neskanus kaip ir prieš mėnesį, bet noriu pasakyti, kad esu labai patenkintas vaikinų atsidavimu, nes puikiai žinau, kiek psichologinių ir fizinių jėgų kainuoja tokios rungtynės.
Rungtynių pabaigoje vėl pasijautė žaidybinės praktikos stygius. Būtų gerai, jei mūsų futbolininkai žaistų nuolat ir daug kiekvieną savaitgalį. Fizinių resursų rungtynių pabaigoje labai trūko, buvo sunku. Pagal šį komponentą visada nusileidžiame stipriosioms Europos komandoms, tačiau šiame mače labai ryškiai matėsi mūsų vienybė ir vyrai tikrai nusipelnė šio rezultato. Manau, jog futbolininkai savimi gali didžiuotis“, – po mačo kalbėjo E.Jankauskas.
– Kaip manote, tokiu kovingumu nustebinote škotus? – paklausėme trenerio.
– Neabejoju, kad jie liko nustebę, nes puikiai žinau, ką šiai šaliai reiškia futbolas ir ką reiškia nelaimėti prieš silpnesnėmis laikomas komandas. Sunku net palyginti su Lietuva, kadangi mūsų šalyje futbolas tikrai nesukelia tokio susidomėjimo. Tie 40 tūkst. žiūrovų, kurie buvo stadione, tikrai nesiskirstė labai patenkinti.
Noriu padėkoti komandą taip puikiai palaikiusiems gerbėjams, kurie surado noro, laiko, lėšų ir atvyko palaikyti mus. Mes tikrai tą užnugarį jautėm.
– O jus varžovai kuo nors nustebino, ar viskas vyko pagal iš anksto apgalvotą planą?
– Mes šioms rungtynėms buvome labai gerai pasiruošę. Žinojome varžovų stipriąsias ir silpnąsias puses, savo ir jų ginklus, kuriais kausimės. Mums tikrai puikiai pavyko, tačiau tai pareikalavo labai daug energijos. Vyrai puikiai vykdė užduotis negailėdami savęs. Ar škotai nustebino? Gerąja prasme, taip. To jų kovingumo galima pasimokyti visoms komandoms. Tačiau mane labiausiai džiugina, kad mes niekuo nenusileidome – nei kovoje, nei žaidimu. Žinoma, rungtynių pabaigoje „pasėdome“, tačiau puikiai žinome to priežastis.
– Lietuvos futbolo sirgaliai po rungtynių atsidėkojo griausmingais plojimais...
– Labai dėl to malonu. Labai noriu padėkoti komandą taip puikiai palaikiusiems gerbėjams, kurie surado noro, laiko, lėšų ir atvyko palaikyti mus. Mes tikrai tą užnugarį jautėm.
– Nerijus Valskis aikštę paliko šlubuodamas. Tai – nuovargis, ar trauma yra rimtesnė?
– Tiksliau viską pasakys daktarai. Patys matėte, kokios buvo rungtynės. Buvo daug kovos alkūnėmis, daug sutrankytų galvų, aikštėje futbolininkai negailėjo nei savęs, nei varžovų. Rungtynių pabaigoje buvome pavargę, vyrams traukė kojas. Manau, mums dabar bus labai rimtas iššūkis, kaip iki antradienio pavyks atsistatyti.
– Rungtynių pabaigoje šeimininkų sirgaliai švilpė nepatenkinti tuo, jog, jų nuomone, mūsiškiai vilkino laiką. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?
– Galiu užtikrinti, kad niekas čia jokio laiko tikrai netempė. Visi žaidėjai, kurie gulėjo ant vejos, tai tik dėl to, kad jiems traukė kojas iš nuovargio, buvo sudaužyti. Žmonės iš šono neįsivaizduoja, ką reiškia žaisti Lietuvos lygoje ir po to rungtyniauti prieš varžovus, kurie priklauso Anglijos „Premier“ lygos komandoms. Mums nepaprastai sunku išlaikyti tokį tempą.
Visi mūsų keitimai yra priverstiniai. Jau net neatsimenu, kada galėjau atlikti keitimą šiaip.
– Prieš dvikovą teigėte, kad šiame mače bus labai svarbus vyriškumo faktorius. Galima teigti, kad šį karą lietuviai atstovėjo puikiai?
– Manau, kad taip. Net statistika tą rodo. Galbūt šiek tiek pralaimėjome tuos „aukštus“ kamuolius, tačiau tai yra kiekvieno škoto kraujyje. Vyriškumu tikrai nenusileidome.
– Dėl ko labiau apmaudu: dėl praleisto įvarčio, ar tos neišnaudotos progos, kai rungtynių pabaigoje trys lietuviai atsidūrė prieš du priešininkus ir turėjo puikią progą įmušti antrą įvartį?
– Labiau norėčiau atkreipti dėmesį į teigiamus dalykus. Mūsų įvartis buvo įmuštas po puikios kombinacijos, buvo ir daugiau neblogų išėjimų į ataką. Puikiai suprantame, kad ne visi smūgiai kris į vartus. Turėjome tikrai daugiau progų nei vieną ir tai nuteikia pozityviai. Šiame mače galėjo laimėti tiek viena, tiek kita komanda. Ramiai viską apsvarsčius, rezultatas tikrai nėra blogas.
– Rungtynių pabaigoje svarstėte, kurį žaidėją geriau leisti į aikštę: Mindaugą Grigaravičių ar Liną Klimavičių. Jei galėtumėte dabar atsukti laiką atgal, priimtumėte kitokį sprendimą?
– (Giliai atsidūsta) Visada jei galėtum, atsuktum laiką atgal. Visi mūsų keitimai būna priverstiniai. Dėl traumų, dėl išsekimo.
Negalime nuleisti savo kartelės ir nesėkmingai sužaisti su Malta. Sugadintume savo reputaciją, nes šiose dvejose rungtynėse žaidėjai užsitarnavo pagarbą. Negalime pavesti nei savo sirgalių, nei savęs.
– Karolis Chvedukas antrojo kėlinio viduryje pakeitė ne geltoną kortelę turėjusį Mantą Kuklį, o Artūrą Žulpą. Ar Artūras irgi buvo susižeidęs?
– Visi mūsų keitimai yra priverstiniai. Jau net neatsimenu, kada galėjau atlikti keitimą šiaip. Visi jie yra priverstiniai. Žinau, kad paskutinėms penkios minutės mums būna pragariškos, tad visada reikia turėti bent vieną keitimą rungtynių pabaigoje.
– Treneri, nepaisant tų dviejų rungtynių pabaigose praleistų įvarčių, dvi lygiosios atrankos ciklo pradžioje yra geras rezultatas?
– Abi šios rungtynės mus nuteikia optimistiškai. Man tik skaudu dėl to, jog vaikinams reikia pergyventi šią jausmų gamą. Žinau, ką reiškia jausti, kad pergalė yra čia pat ir ji paskutinę akimirką išslysta. Per savo karjerą turėjau daug rungtynių, kai pralaimėdavome paskutinę sekundę. Žinau, kaip jaučiasi žaidėjas, atidavęs paskutines jėgas. Toks jausmas, kad kažkas iš tavęs „pavogė“ pergalę. Nepavydėtina ir nepatyrus to savo kailiu, nesuprasi.
Tačiau dabar svarbiausia tai pamiršti ir likti tik su pozityviais dalykais. Artėja kitos rungtynės, kurios bus dar svarbesnės nei šios. Negalime nuleisti savo kartelės ir nesėkmingai sužaisti su Malta. Sugadintume savo reputaciją, nes šiose dvejose rungtynėse žaidėjai užsitarnavo pagarbą. Negalime pavesti nei savo sirgalių, nei savęs.
