Po svaiginančio klubinio sezono M.Salah laukia dar vienas įspūdingas karjeros žingsnis – kelionę į Rusiją, kurioje „Liverpool“ puolėjo atstovaujama Egipto rinktinė grumiasi su turnyro šeimininkais bei Urugvajumi ir Saudo Arabija. Egiptui pavyko išvengti tokių pasaulio futbolo milžinų kaip Ispanija ir Vokietija, todėl jų šansai grupėje yra vertinami itin palankiai.
Egipto rinktinė dar prieš gerus metus futbolo žemėlapyje buvo mažai kam žinomas taškas, tačiau kas lėmė, kad tris dešimtmečius planetos pirmenybėse nesivaržiusi Afrikos valstybė šią vasarą išvyko būdama tautos herojė?
Viena sėkmės priežasčių – 62-ejų metų treneris iš Argentinos Hectoras Cuperis. Nepaisant to, kad ne vienam futbolo sirgaliui tai yra juoką su savo akiniais keliantis strategas, argentinietis yra tikras savo srities profesionalas, pasižymintis išskirtine disciplina. Jis savo vardą pasauliui garsiai ištarė praėjusiame dešimtmetyje, kai vadovaudamas Ispanijos „Valencia“ komandai du kartus iš eilės – 2000 ir 2001 metais – kovojo UEFA Čempionų lygos finale.
2003-iais metais to paties stratego vadovaujama Milano „Inter“ žaidė minėto turnyro pusfinalyje. Šiuos praeities pasiekimus gali užgožti tolimesnė stratego karjera – darbas Gruzijoje, Graikijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tačiau tik atvykus į Egipto nacionalinę šalies futbolo rinktinę, šio stratego ranka iškart prisidėjo prie jo pirmtakų problemų sprendimo.
Nors argentinietis garsėja gynybinio stiliaus futbolu, tačiau jis, panašiai kaip ir charizmatiškasis Jose Mourinho, sugeba išspausti maksimumą. Išvyka į Rusiją bus didžiausias šio trenerio iššūkis su dabartine Egipto rinktine. Šios šalies futbolo gerbėjams jau patekimas į planetos pirmenybes buvo didžiulis pasiekimas, tačiau turint komandoje vieną geriausių planetos futbolininkų, apetitas augs bevalgant.
25-erių metų futbolininko žaidimas nacionalinėje komandoje yra didžiulis faktorius. Egiptietis yra pačiame karjeros pike – šį sezoną rungtyniaudamas „Liverpool“ klubo gretose per 52 rungtynes sugebėjo pelnyti net 44 įvarčius. Daugelis specialistų jau dabar puolėją stato į vieną lentyną su Lioneliu Messi ir Cristiano Ronaldo, bet Čempionų lygos finalas ir jame patirta peties trauma gerokai sumaišė visas „faraonų“ kortas.
Iki to nelemto epizodo M.Salah sportinė forma „Liverpool“ tikrai nebuvo tik atsitiktinumas – jis stabiliai gerą žaidimą eilę metų demonstravo ir nacionalinėje komandoje. Puolėjas savo talentu pavergė visą šalies futbolo bendruomenę. Futbolininkas supranta, kokią didžiulę atsakomybę neša ant savo pečių – egiptiečiai iš jo tikisi įvarčių ir pergalių.
Tačiau su šiuo psichologiniu spaudimus jis tvarkėsi išties puikiai. Galima prisiminti, 11 metrų baudinys prieš Kongą paskutinę rungtynių akimirką, atvėrusį Egiptui kelią į 2018-ųjų metų pasaulio čempionatą.
„Liverpool“ žvaigždės nauda Egipto rinktinėje yra nepamatuojama, tačiau prie Egipto futbolo atgimimo prisidėjo ir šiek tiek sėkmės. Šis futbolo faktorius dažnai lieka nepastebėtas, nes į akis krenta tik žaidimo taktika, komandos talentas, sportinis kovingumas ir statistiniai duomenys. Bet sėkmė šioje istorijoje taip pat suvaidino nemenką vaidmenį. Egiptas vieną akimirką buvo per žingsnį nuo skaudžios nesėkmės, o kitą – triumfuojančių sirgalių apsuptyje.
Pačioje šalyje ne visi sutinka, kad tai yra geriausia Egipto rinktinė per visą istoriją. 2006–2010 metų laikotarpiu Egiptas dominavo Afrikoje – trys žemyno čempionų titulai iš eilės, o komandoje žaidė tokios šalies žvaigždės kaip Ahmadas Hassanas, Mohamedas Aboutrika, Waelas Gomaa ir Essamas El-Hadary. Galbūt tai nebuvo auksinė Egipto rinktinės karta, tačiau šios komandos sėkmė svarbiausiame žemyno turnyre sukėlė didžiulę emocinę bangą.
Egipto rinktinės kelias iki dabartinių rezultatų nebuvo lengvas, o istorija, kuri sudrebino visą šalį, prasidėjo 2012-ųjų metų vasarį „kruvinuoju“ stadionu vadiname Port Saide. Po įtemptų rungtynių tarp „Al Ahly“ ir „Al-Masry“ klubų stadione buvo užfiksuotas didžiausias kada nors šioje šalyje buvęs smurto proveržis.
Į svečius atvykę „Al Ahly“ futbolininkai pajuto šeimininkų sirgalių žiaurumą – jie žaidėjus apmėtė įvairiais daiktais, tačiau didžiausias smurto proveržis buvo prieš šios komandos sirgalius. „Al-Masry“ fanai peiliais ir kitais šaltais ginklais puolė varžovų tribūną, po kurių pradėjo masines muštynes. Svečių komandos aistruoliams nepadėjo net policininkai – jie nebandė apsaugoti sirgalių ir net atsisakė atrakinti vartus, pro kuriuos norėjo pabėgti dėl savo gyvybės kovoję sirgaliai. Šio įvykio metu žuvo 74 futbolo aistruoliai, dar 500 sužeista.
Didžiausia katastrofa Egipto futbolo istorijoje vėliau nulėmė kai kurių žinomų „Al Ahly“ klubo žaidėjų karjeros pabaigas ir suspenduotas šalies pirmenybes. Egipto futbolo asociacija bandė spręsti problemą ir su šveicarų „Basel“ klubu suorganizavo draugiškas rungtynes, kuriose žaidė Egipto iki 23-ejų metų vaikinų rinktinė.
Būtent nuo šių rungtynių ir prasidėjo didžiojo M.Salah kelionę po Europos futbolą – jis tame pačiame susitikime buvo pastebėtas „Basel“ atstovų ir galiausiai išvyko rungtyniauti į Šveicariją.
Savo šanso pasireikšti Europoje po šių rungtynių sulaukė ne tik jis – karjerą Senajame žemyne pradėjo Mohamedas Elneny, Ahmedas Fathy, Marwanas Mohsenas ir Kahraba. Dar prieš Porst Saido tragediją keletas žaidėjų – Ahmedas Hegazi, Ahmadas Elmonhamady ir Ahmadas Hassanas – skynėsi savo kelią Europos futbole, tačiau tokio didelio skaičiaus egiptiečių Senajame žemyne ši šalis neturėjo. Tragedija pakeitė visos Egipto futbolo bendruomenės požiūrį į futbolininkų žaidimą Europoje, o sėkmingai M.Salah ir M.Elneny pavyzdžiai galiausiai pavergė net ir skeptiškų futbolo gerbėjų širdis.
Itin Egipto rinktinei sėkmingu laikotarpiu, kai komanda tris kartus iš eilės triumfavo savo žemyne, beveik visi futbolininkai žaidė savo šalyje ir vengė viešnagių į Europą. Kitokį karjeros kelią pasirinkę žaidėjai – Mohamedas Zidanas Mido, Amras Zaki ir Hossamas Ghaly – buvo nepalankiai vertinami visuomenėje ir sunkiai pritapo rinktinėje.
Itin sėkminga patirtis Europoje buvo legendiniam Ahmedui Hassanui. Jis vis dar yra daugiausiai rungtynių už savo nacionalinę komandą sužaidęs futbolininkas visame pasaulyje – 184. Egipto futbolo legenda sėkmingai rungtyniavo įvairiose Turkijos klubuose – „Kocaelispor“, „Denizlispor“, „Genclebirligi“ ir „Bešiktaš“, taip pat saugas atstovavo Briuselio „Anderlecht“.
Prieš daugybės žmonių mirtimi paženklinta Port Saido tragedija futbolininkai nesirinko kelio į Europą ne tik dėl ambicijų neturėjimo, bet ir dėl to, kad žmonės juos laikydavo išdavikais. Tragedija davė savotiškos naudos Egipto futbolo vystymuisi. Žinoma, faktas, kad egiptiečiai norėjo matyti savo šalyje rungtyniaujančius futbolininkus nereiškia, kad jie tikėjo, jog jų lyga yra tokio pačio pajėgumo kaip Ispanijoje ir Anglijoje. Po šio įvykio požiūris pradėjo keistis.
Egiptas turi plačią savo šalies futbolo istoriją – „Al-Ahly“ klubas iki šiol yra vienas sėkmingiausių visame pasaulyje, o derbis tarp šios komandos ir „Zamalek“ yra vienas karščiausių visoje planetoje. Didžioji dauguma egiptiečių savo ambicijas išpildo noru rungtyniauti vienoje iš šių komandų, laimėti lygos titulą ir sulaukti kvietimo į nacionalinę komandą. Daugelis įsivaizdavo, kad tai – kur kas geriau nei žaisti Europos autsaiderių komandoje.
Žaidėjai nenorėjo išeiti iš savo komforto zonos, o didžiausias jų iššūkis buvo atstovauti savo šaliai ir pasiekti svarbiausius Afrikos nacijų taurės etapus.
„Siauro“ požiūrio į užsienį išvykstančius žaidėjus apraiškų Egipte vis dar yra likę nemažai, tačiau po tragedijos jis gerokai pasikeitė. Geriausias viso to pavyzdys – Ramadanas Sobhi, kuris dar būdamas 19-os metų paliko „Al Ahly“ ir išvyko į Anglijos „Premier“ lygos pirmenybėse rungtyniavusį „Stoke City“. Žinoma, šis klubas nėra visų egiptiečių svajonė, tačiau nuo kažko reikia atsispirti.
Egiptiečiai gali ir toliau kritikuoti šį futbolininkų požiūrį, tačiau noras išvykti į užsienį ir mokytis yra toks pat senas, kaip ir šiuolaikinio Egipto istorija. Vienas žinomiausių visų laikų Egipto vadovų Muhammadas Ali, šias pareigas ėjęs nuo 1805 iki 1848 metų, iki šiol yra laikomas vienu modernaus Egipto pradininkų, siuntęs savo studentus mokytis į Europą.
Rifa al-Tahawi, Ali Mubarakas ir Hammadas Abd al-Ati – tie vyrai, kurie kūrė dabartinį Egiptą, tačiau prieš savo žygdarbius visi jie baigė mokyklas Europoje ir tik tada grįžo į gimtinę. Ši tendenciją tęsėsi iki pat 1960-ųjų – per tą laikotarpį buvo išugdyta daug gabių Egipto mokslininkų ir visuomenininkų. Tik vėliau, kai Egiptui pradėjo vadovauti Gamalis Abdelas Nasseras, skleidęs panarabizmo idėjas, apie į užsienį išvykstantys egiptiečiai pradėti vertinti skeptiškai. Šis požiūris neabejotinai turėjo didžiulės įtakos ir Egipto futbolo istorijoje.
M.Salah ir M.Elneny pavyzdžiai rodo, kad šių žaidėjų sportinės ambicijos nėra Egipto tapatybės krizė, atvirkščiai – tai svarbi modernaus Egipto istorijos dalis. Šalies futbolas, neabejotinai, vaidino ir politinį vaidmenį, išprovokavusį tragiškus 2012-ųjų metų tragediją, tačiau šie įvykiai buvo viena iš priežasčių, kodėl Egiptas šią vasarą po beveik 30-ies metų žaidžia pasaulio čempionate, o M.Salah – realus kandidatas šiemet tapti geriausiu planetos futbolininku.
