Į Eibarą savaitgalį užklydusius svečius išgąsdina netikėtai didžiuliu garsu ,suriaumojanti sirena girdima visame mieste.
Prieš kelis dešimtmečius ši sirena buvo naudojama rytais miesto gyventojams priminti, jog laikas į darbą didžiausioje to meto miesto gamykloje.
Šiandien ši sirena naudojama valandą prieš Eibaro futbolo klubo rungtynes, taip pranešant visiems miesto gyventojams, jog metas keliauti į Ispanijos mastais miniatiūrinį – vos šešių tūkstančių vietų stadioną.
Nedideliame Utenos dydžio mieste (Eibare gyvena tik 27 tūkstančiai gyventojų), kiekvieno žmogaus gyvenimas verda futbolo ritmu. Didžiulių kalnų apsuptas Baskų regione įsikūręs miestas yra viena labiausiai pramoninių Ispanijos vietovių. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Ispanijos pramonė buvo didelėje krizėje, o tai itin skaudžiai atsiliepė Eibaro gyventojams, daugelis iš jų liko be darbo, drastiškai sumažėjo atlyginimai.
Galbūt todėl tuo metu viso miesto žmonės atsisuko į futbolą. Savaitgaliais ketvirtoje pagal pajėgumą Ispanijos lygoje žaidęs mažytis miesto futbolo klubas tapo vienintele atgaiva gyvenimo išvargintiems žmonėms. Futbolas surišo visus į vientisą darinį.
Savaitgaliais ketvirtoje pagal pajėgumą Ispanijos lygoje žaidęs mažytis miesto futbolo klubas tapo vienintele atgaiva gyvenimo išvargintiems žmonėms.
Šiandien Eibare, kad ir kur pasisuksi, visur matai futbolą, žmonių balkonuose iškabinta klubo atributika, vaikai kiemuose žaidžia pasipuošę ekipos marškinėliais, pilna barų skirtų išskirtinai futbolo sirgaliams, gatvėse plazda klubo spalvomis išmargintos vėliavos. Miesto gyventojai jaučiasi istorinio įvykio dalimi, jų palaikomas klubas jau trečią sezoną laikosi aukščiausiame šalies futbolo divizione.
Kelias iki ,,La Liga” pirmenybių.
„Eibar“ futbolininkų žygis į Ispanijos futbolo elitinę lygą primena filmo scenarijų ir puikiai iliustruoja begalinį baskų krašto žmonių ryžtą. Vis dėl to ši ekipa ne visada buvo tokia sėkminga – ji net aštuoniolika sezonų (nuo 1989 m. iki 2006 m.) praleido antrame pagal pajėgumą Ispanijos divizione ir išsiskyrė nebent tik itin atsakinga finansine kontrole.
Situacija kardinaliai pasikeitė tik 2012-aisias metais, kai klubo treneriu tapo buvęs klubo žaidėjas Gaizkas Garitanas. Iki tol jokios tokio tipo darbo patirties neturėjęs strategas netruko pradėti rodyti stebuklus ir jau savo pirmajame sezone iškovojo kelialapį į antrąją pagal stiprumą Ispanijos divizioną. Tačiau skambiausias to sezono akcentas buvo padėtas Ispanijos Karaliaus taurės varžybose, kuriose jie sugebėjo nukauti garsiuosius kaimynus iš Bilbao, aukščiausioje Ispanijos lygoje žaidžiančius „Athletic“ futbolininkus.
2013-2014 metų sezone „Eibar“ pasaka tęsėsi ir toliau. Antrame pagal pajėgumą Ispanijos divizione startavę baskai buvo mažiausiai žaidėjų algoms išleidžianti ekipa visoje lygoje. Tačiau tai jiems nesutrukdė viso sezono metu laikytis viename peletone su lygos lyderiais. Kova dėl kelialapio į aukščiausiąją lygą užsitęsė iki pat paskutinio turo, kur jiems buvo būtina pergalė. Namie žaidęs Eibaro klubas tampė saviems sirgaliams nervus iki pat paskutinio rungtynių minučių, kol ekipos saugas J.Peletario iš 35 metrų atstumo įmušė reto grožio įvartį, taip atverdamas Eibarui kelią į aukščiausiąjį Ispanijos divizioną.
Eibaro klubo nuotykiai elite
Didžiausia kova dėl kelialapio į elitines ,,La Liga” pirmenybes dar tik laukė baskų. Maždaug savaitės Leonelio Messio atlyginimo dydžio kapitalą valdančiam klubui buvo liepta iki sezono pradžios padidinti jį 1.7 milijonų eurų suma, kad klubas atitiktų lygos reikalavimus bei būtų užtikrintas finansinis stabilumas.
Laiko buvo mažai, tad realiausias būdas įvykdyti reikalavimus, buvo skolinimaisi arba klubo valdymo perdavimas kam nors iš šalies. Abu variantai iš esmės prieštaravo ilgalaikei klubo filosofijai, kurios kertinės nuostatos buvo nepriklausomybė bei gyvenimas išskirtinai iš savo generuojamų lėšų. Protestuodami prieš šį reikalavimą baskai pradėjo pardavinėti savo klubo akcijas žmonėms, prašydami futbolo sirgalių iš viso pasaulio tapti jų klubo dalimi bei taip padėti unikaliam klubui tęsti savo ypatingą kelionę. Prie šios Eibaro akcijos prisidėjo per 10 tūkstančių žmonių iš 60 skirtingų pasaulio valstybių. Pinigai buvo surinkti ir klubas oficialiai tapo mažiausias visų laikų ,,La Liga” dalyvis.
Tarpsezoniniu labai atsargiai į naujus žaidėjus investavęs klubas daugiausiai rėmėsi žaidėjų nuomomis ar laisvų agentų įsigijimu. Klubo debiutas aukščiausioje lygoje buvo iš ties svaiginantis – po 19 turų klubas užėmė aštuntą vietą lygoje. Tiesa, antroje sezono dalyje Eibaro futbolininkams teko sugrįžti į realybę – klubas per likusias rungtynės laimėjo vos dukart ir užėmė 18-ąją vietą, kuri įprastai reiškia ekipos iškritimą iš lygos.
Tačiau laimės kūdikiams baskams vėl nusišypsojo sėkmė, nes to sezono metu dėl finansinių įsipareigojimų nesilaikymo vietoj „Eibar“ į antrąjį divizioną buvo pasiųstas „Elche“ klubas. Taupusis Eibaras gavo antrą šansą.
Antro šanso negavo juos į ,,La Liga” atvedęs treneris, kurį pakeitė labiau patyręs Jose Luisas Mendilibaras. Su labai ribotais ištekliais šis strategas per dvejus metus iš komandos, kovojančios dėl išlikimo lygoje, nulipdė pretendentus į Europinį futbolą. Šiemet, likus vos keliems turams iki sezono finišo, Eibaro klubas vis dar turi šansus iškovoti kelialapį į kitų metų Europos lygos varžybas, nes rikiuojasi aštuntas tarp 20 komandų.
Eibaro klubo modelis
„Eibar“ pavyzdys rodo, jog futbolo klubai gali sėkmingai dirbti valdomi labai įvairiais metodais. Šio baskų klubo esmė slypi ryšyje su jį supančia bendruomene, klubo valdyba savo principus kelia aukščiau už ambicijas. Užuot siekę maksimalaus pelno ir rezultato, jie išlaikė žemas bilietų kainas, tam, jog visi norintys kaip ir anksčiau galėtų sau leisti dažnai stebėti rungtynes. Klubas neišsižadėjo savo nuostatų, tikslas liko tas pats – pilnos tribūnos ekipos spalvomis pasipuošusių sirgalių. Tuo jis išsiskiria iš absoliučios daugumos šiuolaikinių profesionalaus futbolo komandų, kurios pavirto tiesiog verslo subjektais.
Socialiai atsakingas ir vienijantis savo miesto žmones klubas ir toliau mažais žingsneliai juda pirmyn. Mažytis, jau dabar gerokai virš savo galimybių esantis Eibaras, supranta, jog niekad finansine prasme negalės lygiai konkuruoti su natūraliai didesnėmis ekipomis. Todėl jiems būtina efektyviau už varžovus išnaudoti kiekvieną turimą centą.
Šiuo metu klubo kapitalas išaugo jau iki 43 milijonų eurų.
Klubas pasižymi puikia vadyba, aukščiausio lygio specialistais atsakingais už reikiamų žaidėjų paiešką. Viskas klube paremta devynis kartus pamatuotomis atsargiomis investicijomis, vadovybė sąmoningai nori augti lėtai, užtikrinant maksimalų stabilumą. Jokių skolų, naudojami tik uždirbti pinigai, bet šiuo metu klubo kapitalas išaugo jau iki 43 milijonų eurų. Neseniai pradėti stadiono modernizavimo darbai, taip pat bus nuosaikiai didinama jo talpa.
Pačių klubo sirgalių iš esmės valdoma ekipa pasauliui rodo kitokį futbolą, šio eksperimento rezultatai bent jau kol kas – maloniai šokiruoja. Todėl ne tik „Eibar“ sirgaliai, bet ir kiti futbolo mėgėjai seka, kokia bus šios baskų pasakos kulminacija.
