fkekranas.lt kviečia iš arčiau susipažinti su šiuo futbolininku ir sužinoti ne tik apie legionieriaus karjerą, ankstesnius klubus ir pasiekimus, bet ir apie asmeninį gyvenimą, nuomonę apie Lietuvą ir „Ekrano“ komandą.
– Tu turi dvi pilietybes. Kurioje šalyje tu gimei ir kaip gavai antrą pilietybę?
– Aš gimiau Brazilijoje 1984-aisiais. Mano mama yra brazilė, o tėvas kilęs iš Portugalijos, todėl aš turiu ir Portugalijos pilietybę. Prieš daug metų mano tėvas persikėlė į Braziliją ir šiuo metu ten gyvena.
– Papasakok apie savo šeimą. Ar turi brolių, seserų? Gal jie irgi žaidžia futbolą?
– Ne, niekas daugiau nežaidžia futbolo. Aš turiu seserį. Ji – dirbanti studentė, o tėvai Brazilijoje turi restoraną. Jie ten ir dirba.
– Kur ir kada pradėjai futbolininko karjerą?
– Kai pradėjau savo, kaip jauno futbolininko karjerą, penkerius metus žaidžiau San Paule. Po to persikėliau į Portugaliją, ten žaidžiau vienerius metus„Porto“ jaunimo komandoje. Vėliau pusę metų praleidau Italijoje, Torine.
Profesionalo karjerą pradėjau, kai prisijungiau prie Santandero „Racing“ B komandos. Ten rungtyniavau ketverius metus. Po to gavau pasiūlymą iš Madrido „Atletico“. Vėliau keliavau daug – Slovėnija, Kipras, Suomija, paskutinį sezoną žaidžiau Malaizijoje, o dabar aš esu čia.
– Kuriame iš buvusių klubų įgavai daugiausia patirties?
– Aš manau, kad Ispanijoje. Ten gavau tikrai daug patirties, žaidžiau su garsiais futbolininkais. Bet, žinote, kiekvienoje šalyje, kiekviename klube, kiekvienoje lygoje tu gauni vis daugiau ir daugiau patirties. Tu gali pamatyti daugybę skirtingų kultūrų, žaidėjų, trenerių. Iš visų gali gauti po mažą dalį patirties.
– Koks tavo įsimintiniausias mačas ar pergalė?
– Įsimintiniausi mačai buvo du. 2007-aisiais, kai žaidžiau „La Ligoje“, Santandero „Racing“ komandoje. Tuomet žaidėme prieš „Real Betis“. Taip pat rungtynės, kai žaisdamas Madrido „Atletico“ klube pelniau įvartį.
– Žaidei kartu su Diego Forlanu. Ką prisimeni iš šio laikotarpio?
– Madride praleidau dvejus metus. Nors kartu su juo aikštėje sužaidžiau tik vienerias rungtynes, tačiau nuolat kartu treniruodavomės. Jis – nuostabus žaidėjas ir mums po to dar yra tekę susitikti Suomijoje. Tuometinio mano klubo rėmėjai buvo ir Madrido „Atletico“ rėmėjai. Diego – labai draugiškas vaikinas ir kai tuomet su juo treniruodavausi, atrodė, kad tai – visiškai normalu. Tik tada, kai perėjau į kitą klubą, pagalvojau – kaip nuostabu! Aš kalbėdavau, žaidžiau ir treniravausi su tokio lygio žaidėju! O tuomet tai atrodė įprasta ir normalu.
– Ar turi savo mėgstamiausią žaidėją ar idealą?
– Man asmeniškai geriausias mano pozicijos žaidėjas yra Sergio Ramos. Kai buvau jaunas, žaidžiau Brazilijoje, turėjau keletą idealų, pavyzdžiui Rai, Kafu. Jie mane žavėjo ne tik žaidimu, bet ir savo veikla už aikštės ribų. Jie padėdavo sunkiau gyvenantiems žmonėms, aktyviai užsiiminėjo socialine veikla. Tai buvo puikus pavyzdys.
– Klubus tu keiti gana dažnai, ar ir tavo šeima keliauja kartu?
– Prieš septynerius metus aš vedžiau. Su savo žmona susipažinau prieš trylika metų ir dabar ji visur keliauja kartu su manimi. Taip pat aš turiu ir mažą šunį, jo vardas Samuelis Eto, mes visur kartu. Į Lietuvą žmona su šunimi irgi planuoja atvykti.
– Kaip atvykai į „Ekraną“?
– Aš tuo metu buvau namuose Ispanijoje, sulaukiau keleto skambučių. Turėjau keletą pasiūlymų, bet paskambino agentas ir pakvietė atvykti čia. Pagalvojau, kodėl gi ne. Vertinu „Ekraną“ už tai, kad klubas penkis kartus iš eilės tapo šalies čempionais, žaidžia UEFA kvalifikaciniuose etapuose. Pagalvojau, kad tai puiki galimybė parodyti ką galiu ir, galbūt, po kelerių metų iš „Ekrano“ persikelsiu į dar garsesnį Europos klubą.
– Ko tikiesi pasiekti su „Ekranu“?
– Negaliu meluoti, aš noriu būti čempionu. Aš buvau tokiu, kai buvau jaunas, bet kaip profesionalui tuo didžiuotis dar neteko. Noriu gerai pasirodyti UEFA Čempionų lygos atrankoje. Mano tikslas – sunkiai dirbti, gerai žaisti ir padėti komandai pasiekti aukščiausių rezultatų.
– Ar gali palyginti „Ekraną“ su kai kuriomis buvusiomis komandomis?
– Sunku lyginti, kai visos šalys skirtingos, jų ir futbolo stilius skiriasi. „Ekrano“ komanda žaidžia technišką futbolą ir man tai patinka.
– Ar visada žaidi centro gynėjo pozicijoje?
– Dažniausiai aš žaidžiu centre, aišku galiu žaisti ir kairėje bei dešinėje. Kai praeitą sezoną žaidžiau Malaizijoje, tai gal 10 rungtynių teko žaisti saugo pozicijoje.
– Koks žaidimo stilius tau imponuoja?
– Esu agresyvus, stengiuosi būti greitas ir stiprus. Kai turiu kamuolį, stengiuosi atiduoti paprastus, kartais tolimus perdavimus. Trumpai tariant, kai turiu kamuolį – žaidžiu, kai neturiu – bandau būti agresyvus ir susigrąžinti kamuolį kaip galima greičiau.
– Ką žinai apie Lietuvą ir kaip čia jautiesi?
– Jaučiuosi gerai, bet kai atvykau čia, buvau nustebintas temperatūros. Buvo labai šalta. Aišku, kai žaidžiau Suomijoje irgi buvo šalta, bet mes žaisdavome uždaruose stadionuose. Sunku žaisti, kai lauke -10 ar -15 šalčio. Manau, kad bus įdomiau Lietuvoje, kai oras bus geresnis.
– Su kuriais „Ekrano“ žaidėjais daugiausiai bendrauji?
– Kadangi neseniai atvykau, daugiau bendrauju su Oscar Reyes, nes jis ispanas, galime kalbėt ispaniškai. Su Uche gerai sutariame. Taip pat su Edvinu, nes šis jaunuolis kalba itališkai, kaip ir aš. Manau, kad ilgiau čia pabuvęs, daugiau bendrausiu ir su kitais žaidėjais. Tai draugiška komanda ir, manau, sutarsiu su visais. O dabar labiausiai bendrauju su tais, su kuriais lengvai susišneku.
– Ką veiki laisvalaikiu Panevėžyje?
– Dabar daugiau laiko praleidžiu viešbutyje. Kartais išeinu į centrą pasivaikščioti, bet vėsoka man dar. Manau, kai oras sušils ir čia atvažiuos žmona, surasime daugiau veiklos, nueisime į kiną ar dar kažkur praleisti laiko.
