„Bayern“ laimėjo 5:0. Kitą dieną, kai su „Viktoria“ nežaidę ar mažiau rungtyniavę UEFA čempionų lygos laimėtojų komandos futbolininkai liejo prakaitą vienoje iš aštuonių klubo treniruočių bazės aikščių, trisdešimtmetis F.Ribery bendravo su keliomis dešimtimis žurnalistų iš įvairių Europos šalių – nuo Škotijos iki Portugalijos, nuo Islandijos iki Azerbaidžano.
„Po to, kai šiemet laimėjome UEFA čempionų lygą, Franckas miegojo su taure – jo žmonai teko susirasti kitą vietą nakvynei“, – pajuokavo „Bayern“ žiniasklaidos direktorius Markusas Horwickas. Netrukus paaiškėjo, kad tai – beveik tiesa.
Titulai 2013-ųjų UEFA čempionų lygos laimėtojui, 2006 metų pasaulio vicečempionui ir geriausiam praėjusio sezono Europos žaidėjui pagal UEFA versiją – svarbūs. Bet atsakinėdamas į klausimus F.Ribery labiau akcentuoja kitas vertybes – darbą, norą mokytis, šeimą.
– Franckai, šį sezoną pradėjote itin rezultatyviai (6 įvarčiai per 11 pirmųjų UEFA čempionų lygos ir Vokietijos bundeslygos rungtynių – 15 min.lt).
– Treneris Pepas Guardiola vos atvykęs paprašė žaisti agresyviai ir nuolat atakuoti vartus. Jis pasitiki manimi, dėl to galiu tik džiaugtis.
– Ką pasakytumėte apie P.Guardiolą?
– Geras treneris. Įdomios treniruotės, lengva suprasti, ko jis iš mūsų nori. Manau, kad tai yra treneris, su kuriuo laimėsime daug didžių dalykų.
– Rungtynėse su „Viktoria“ netikėtai mušėte 11 metrų baudinį. Kodėl jūs, o ne Arjenas Robbenas?
– Treneris prieš rungtynes sakė, kad mušti turėtų Arjenas. To norėjo ir sirgaliai. To norėjo visi, išskyrus patį Arjeną. Jis pasakė, kad nėra pasirengęs. Tuo metu kamuolys buvo mano rankose, todėl įmušiau aš.
– Atstovaudamas Prancūzijos rinktinei bandysite prasiskinti kelią į pasaulio čempionatą Brazilijoje atkrintamosiose dvikovose su Ukraina. Jau buvote išrinktas geriausiu UEFA sezono žaidėju. Ar manote, kad bilietas į Braziliją būtų didelis žingsnis dar vieno titulo link – „France Football“ tradiciškai teikiamo „Aukso kamuolio“ prizo geriausiam Europoje rungtyniaujančiam metų futbolininkui?
– Laimėti prieš Ukrainą – svarbu. Gal ir galėčiau svajoti apie tai, kad sėkmė padės man iškovoti „Aukso kamuolį“, bet svarbiausia – aš noriu į Braziliją.
– Prancūzijos rinktinėje – ne viskas gerai. Puolėjas Karimas Benzema dar visai neseniai kritikavo trenerių sprendimus.
– Turi būti kantrus. Pats esu ne kartą atsidūręs panašiose situacijose, kai būna tikrai sunku. Bet pastarosiose rungtynėse Karimas įmušė du įvarčius, todėl manau, kad šiuo atveju viskas turėtų būti gerai. Juolab kad ir jis pats mums labai svarbus.
Geriausias Europoje žaidžiantis futbolininkas Franckas Ribery |
– Jūs irgi esate turėjęs sudėtingų santykių su Prancūzijos rinktinės gerbėjais.
– Taip, bet po Europos čempionato Ukrainoje ir Lenkijoje jie vėl mane palaiko. Suvokiau, kad sirgaliams patinki, jei gerai žaidi.
– Vis dėlto ar neapmaudu, kad Vokietijoje esate populiaresnis nei tėvynėje?
– Įsižeisčiau, jei man būtų 24-eri. Dabar – ne. Man pernelyg dažnai spjaudė į veidą, kad negalėčiau to atlaikyti.
– Laimėjote Čempionų lygą, bet dar yra ir pasaulio čempionatas. Jei galėtumėte iškovoti tik vieną titulą iš dviejų – kurį pasirinktumėte?
– 2006-aisiais žaidžiau pasaulio pirmenybėse, kurių finale pralaimėjome Italijai po baudinių serijos. Buvome labai arti tikslo. Aš buvau jaunas, todėl nelabai atsimenu to meto emocijų.
Norėčiau Miunchene baigti karjerą ir likti šiame mieste gyventi po to
Bet puikiai atsimenu, kaip po pergalės Čempionų lygos finale prieš Dortmundo „Borussia“ nusinešiau taurę į savo viešbučio kambarį visai nakčiai. Pergalė pasaulio čempionate kol kas lieka svajonė.
– Praėjusį sezoną su „Bayern“ laimėjote viską – Čempionų lygą, Vokietijos pirmenybes bei taurę. Kas įkvėpė komandą tokiai sėkmei?
– 2010-aisiais pralaimėjome Čempionų lygos finalą Milano „Inter“ futbolininkams. Aš tada nežaidžiau (dėl diskvalifikacijos – „15 min.“). Bet po to finalo suvokėme, kad galime labai daug. Pernai apmaudžiai pralaimėjome finalą Londono „Chelsea“, buvo neįtikėtinai sunku. Bet kitais metais iškovojome visus įmanomus titulus. Esame didis klubas, kuriame visi solidarūs – žaidėjai, sirgaliai, net miesto žiniasklaida. Svarbu dar ir tai, kad klube nėra jokių pavydo apraiškų.
– Kas padeda išlikti motyvuotiems ir toliau?
– Kiekvienos rungtynės – tarsi spąstai. Daugeliu atvejų mes žinome, kad esame stipresni už varžovus. Jie irgi tai žino, todėl ginasi iš visų jėgų. Privalai išlikti maksimaliai susikaupęs. Žaisdami su ta pačia „Viktoria“ ilgai vargome, kol įmušėme. Visi žino, kad rungtynės – iki pirmo mūsų įvarčio, bet tą įvartį reikia įmušti.
– Jūsų kelias į didįjį futbolą buvo sudėtingas.
– Taip, augau Bulonėje, vietoje, kurioje reikėjo kovoti dėl visko. Mano tėvas – kelininkas, visą gyvenimą sunkiai dirbęs tam, kad šeimai būtų kuo geriau. Tačiau nuo vaikystės išmokau kelių dalykų: kojos turi tvirtai stovėti ant žemės, galva būti aukštai pakelta. Ir visada turi daug reikalauti iš savęs.
– Nebuvote pavyzdingas paauglys. Kurias gyvenimo atkarpas laikote sunkiausiomis?
– Būdamas dvylikos patekau į Lilio futbolo akademiją. Per trejus metus komandoje susidraugavome, mums ėmė atrodyti, kad futbolas svarbesnis už išsilavinimą. Kai buvau atleistas, turėjau grįžti į Bulonę. Pinigų trūko, mane treniravo tėvas. Buvo peržiūra, į kurią keliavau dešimt valandų, o treniruotis turėjau jau kitą rytą. Bet tai – ne pasiteisinimas. Tiesiog tikrai buvo sunku. Iškentėjau, kol mane pakvietė „Brest“, po to – „Metz“.
Franckas Ribery |
– Kaip pavyko atsilaikyti?
– Visada buvo mažų, iš pirmo žvilgsnio sunkiai matomų dalykų, kurie man leido tikėti savimi. Išsikapsčiau iš ketvirto Prancūzijos futbolo diviziono iki viršūnės, kaip išsikapsto ir kiti talentingi Prancūzijos žaidėjai, nes yra trenerių, kurie juos stebi.
– Ar galima sakyti, kad jūsų jaunystės problemas išsprendė futbolas?
– Futbolas davė viską, ką turiu gyvenime. Tai, iš ko gyvena mano šeima. Bet vis dar esu alkanas – ir rungtynėse, ir treniruotėse.
– Po to buvo Stambulo „Galatasaray“ Turkijoje.
– Tuomet – labai geras pasirinkimas. Stambulas – puikus miestas, aistringi sirgaliai. Žaidžiau su tokiomis žvaigždėmis kaip Hakanas Sukuras, mieste mane visi pažinojo ir mėgo. Buvau jaunas ir tuos šešis mėnesius jaučiausi kaip karalius.
– Esate religingas musulmonas. Ar tikėjimas jums padeda futbolo aikštėje?
Po pergalės Čempionų lygos finale prieš Dortmundo „Borussia“ nusinešiau taurę į savo viešbučio kambarį visai nakčiai.
– Nežinau, ar religija pavertė mane geresniu futbolininku. Tai asmeniniai dalykai – gyvenimo būdas, pagarba savo šeimai.
– Kokie jūsų santykiai su Miuncheno sirgaliais?
– Girdžiu, kai jie skanduoja mano pavardę, kai keliu kampinį ar įmušu įvartį. Suprantu, ką jie nori man pasakyti. Kartais net šiurpas krečia. Po pralaimėto UEFA čempionų lygos finalo „Chelsea“ lipau į tribūną pas savus sirgalius. Tai įrodo, kad „Bayern“ – šeima.
– O jei kas nors jus užkalbina už stadiono ribų?
– Visada sustoju pasikalbėti su žmogumi, net jei šeima manęs laukia. Žinau, kad jei nusisuksiu, žmogus liks nusivylęs, o vėliau nepatenkintas būsiu ir aš – todėl, kad jį nuvyliau.
– Jums – trisdešimt, bet esate puikios fizinės formos. Ar manote, kad žaidžiate geriausią futbolą gyvenime ir ar nebijote, kad jėgos netrukus ims sekti?
– Esu pasiekęs aukščiausią savo karjeros lygį. Žaisdamas futbolą nuolat mokaisi. Žinau, kad dabar jau turiu elgtis itin profesionaliai – teisingai ilsėtis, teisingai maitintis, suteikti kūnui pertrauką tada, kai jam jos reikia. Nuo to, kaip laikysiuosi taisyklių, priklausys, kiek metų dar atlaikysiu.
– Kokią ateitį matote Miunchene?
– Žaidžiu čia su išskirtinio talento komandos draugais, mus palaiko nuostabūs sirgaliai. Mano šeima čia turi viską, ko jai reikia. Norėčiau Miunchene baigti karjerą ir likti šiame mieste gyventi po to.
– Buvote išrinktas geriausiu praėjusio sezono Europos futbolininku. Suprantama, kad to nusipelnė „Bayern“ žaidėjas. Kaip manote, kodėl jūs, o ne, tarkime, A. Robbenas ar T.Mulleris?
– Mes laimėjome viską, ką įmanoma laimėti. Retai praleisdavau rungtynes, žaidžiau stabiliai. Manęs nebuvo aikštėje, kai bundeslygoje nusileidome Lėverkuzeno „Bayer“. Tai reiškia, kad atstovaudamas klubui nepralamėjau nė vienų rungtynių. Bet tai yra ne vien mano sėkmė. Titulas priklauso visai mūsų komandai.
– O „Aukso kamuolys“?
– Norėčiau jo. Dar kartą pabrėšiu, kad tai būtų ne tik mano, bet ir komandos prizas. O taip pat ir prizas, kurį skirčiau šeimai – žmonai, tėvui.