Nuo 2020-ųjų tris sezonus G.Paulauskas praleido Vilniaus „Riteriuose“, o vėliau traukė neįprasta Lietuvos futbolininkams kryptimi – į Albaniją, kur lietuvį pasikvietė „Egnatia“ komanda.
Pirmojo savo sezono metu lietuvis naujoje komandoje pasižymėjo vienu įvarčiu šalies lygoje, o šiame sezone iki išvykimo mušė 4 kartus per 18 susitikimų.
„Gal šalis pirmai legionieriaus stotelei atrodytų ne pati tinkamiausia, – 15min apie Albaniją pasakojo G.Paulauskas. – Iš žiniasklaidos, naujienų galima susidaryti įspūdį, kad, jei jau ten važiuoji, tai labai rizikuoji. Man irgi taip buvo. Prieš važiuojant vis tiek pasidomi. Domėjausi klubu, šalimi. Šalis atrodė bauginanti, klubas buvo jaunas, nelabai ką pasiekęs, turintis naują, pinigus investuojantį prezidentą. Pagalvojau, kad projektas tikrai įdomus, prisirinkau drąsos ir nusprendžiau keliauti.“
„Iš tikrųjų per tą laiką nieko nesaugaus nepajaučiau. Aš sportininkas, yra režimas, naktimis niekur nevaikštai, nesitrini. Dienos metu ramiai gali išeiti lauk, važiuoti į Tiraną ar kitus miestus, pavaikščioti. Niekas prie tavęs neprisikabinės, niekam nebūsi reikalingas, jei problemų nekeli. Kadangi naktimis niekur nesišlaisčiau, problemų nebuvo jokių“, – pasakojo futbolininkas.
Lygindamas Albanijos ir Lietuvos čempionatus G.Paulauskas neslėpė, jog mūsų šalies lyga, veikiausiai, yra pajėgesnė.
„Bet matomumas ten yra kitas. Komandos kažkiek kitaip į tave ima žiūrėti – jos mato ir tavo žaidimą, ir elgesį kitoje šalyje, gebėjimą prisitaikyti, adaptuotis. Atvyksti į užsienį, žaidi neblogą sezoną – požiūris tokiu atveju būna kitoks“, – įsitikinęs puolėjas.
G.Paulauskas pasakojo, kad pirmasis kontaktas su Ukrainos klubu įvyko dar 2023-ųjų vasarą.
„Nežinau, ar oficialų pasiūlymą tada „Egnatia“ gavo. Tada jau žinojau, kad kalbos vyksta, klubas domisi, su manimi irgi buvo kalbėta. Vasarą susitarimo nebuvo, bet jie ir toliau mane stebėjo. Gruodžio viduryje Ukrainos klubas vėl susisiekė, klausė, kaip aš žiūrėčiau į tokią galimybę, bijau ar nebijau važiuot. Iš pradžių mąsčiau, kad neramūs laikai, karas ir galvojau, jog būtų baisoka“, – prisiminė 24-erių žaidėjas.
„Tuomet ėmiau domėtis, kalbėtis su skirtingais žmonėmis, žaidėjais, rungtyniaujančiais Ukrainoje, žmonėmis, čia gyvenančiais, – pasakojo G.Paulauskas. – Susidariau įspūdį, kad žmonės prie to prisitaikę ir tokiomis sąlygomis gyvena gana visavertį gyvenimą. Aišku, negalima ignoruoti to, kad raketos skraido ar karo veiksmai vyksta, bet žmonės su tuo susigyveno.“
Prieš rizikingą ėjimą G.Paulauskui teko nemažai laiko praleisti įtikinant artimuosius, jog toks ėjimas – naudingas.
„Išgirsti tokią naujieną gal nėra malonus dalykas. Mama tikrai jautriai gana sureagavo, pirma reakcija buvo „ne, gal tikrai nereikia“, bet su ja daug kalbėjau, aiškinau, – kalbėjo futbolininkas. – Juk čia gali būti šansas, gerai susiklosčius aplinkybėms iš čia galiu kilti aukštai, gal ne veltui man tokia galimybė atėjo. Manau, kad viskas bus gerai, reikia šansu naudotis. Daug laiko kalbėjau, aiškinau, kad mama nusiramintų, o kiti žmonės, su kuo kalbėjau, visai palaikė mano tokį sprendimą.“
Apie sandorį ir prisijungimą prie komandos „Kolos“ klubas paskelbė antradienį. 15min žiniomis, už G.Paulauską Ukrainos klubas albanams sumokėjo apie 300 tūkst. eurų.
O ir pačiam futbolininkui persikėlimas į Ukrainą, kurios klubams prisivilioti legionierius nėra paprasta dėl vykstančio karo, yra labai solidus finansiškai.
Šiuo metu Ukrainos pirmenybėse – žiemos pertrauka, tad vos nuvykęs į Kovalivką G.Paulauskas pateko į pasirengimo etapą. Jame – po dvi treniruotes per dieną ir didžiuliai krūviai. Komandos laukia ir kelionė į treniruočių stovyklą Turkijoje.
Per kiek daugiau nei savaitę Ukrainoje G.Paulauskas teigia vykstančio brutalaus karo dar nepajautęs.
„Teko būti ne tik Kovalivkoje, vykau ir į Kyjivą keletą kartų treniruotis ir tvarkytis dokumentus. Pravažiavau nemažai vietų. Jei nežinočiau, kad vyksta karas, to net nepasakyčiau. Žmonės gyvena gyvenimus, net ėmus kaukti sirenoms jie toliau dirba darbus. Gal jau tiesiog yra pripratę prie to ir ne taip net kreipia dėmesį“, – svarstė žaidėjas.
Naujaisiais G.Paulausko namais tapsianti Kovalivka – vos 1500 gyventojų turintis miestelis, nutolęs per 80 km nuo sostinės Kyjivo.
„Vaikščiot čia nėra kur, – šyptelėjo lietuvis. – Gyvenamieji namai, stadionas, bazė, viešbutis komandos, sporto salės, aikštynai. Be futbolo aikštelių ir sporto salių aš čia nieko nematau.“
„Kolos“ komanda namų rungtynes žaidžia 2014-siais atidarytame stadione Kovalivkoje. Nors miestelyje gyvena vos pusantro tūkstančio gyventojų, o tribūnose telpa 5000 sirgalių, komandos palaikymas dar iki karo buvo solidus – fiksuotas apie 2000 aistruolių vidurkis.
„Atrodo, kaip čia taip? Bet vietiniai sakė, kad daug atvyksta žmonių iš kitų miestelių, didesnių miestų. Žmonės myli futbolą, rinkosi į rungtynes reguliariai, kai tą galėjo daryti“, – teigė G.Paulauskas. Karo metu Ukrainos čempionato rungtynės vyksta be žiūrovų.
„Kolos“ klubą 2012-siais įkūrė vietinis pasiturintis verslininkas Andrijus Zasucha, kurio šeima turtus susikrovė žemdirbystės srityje. Remiantis Ukrainos žiniasklaidos informacija, šeima 2019-siais valdė apie 60-80 tūkst. hektarų žemės. Abu klubo prezidento tėvai yra žymūs politikai, tačiau neišvengę tamsių dėmių savo praeityje.
Nuo ketvirtojo pagal pajėgumą diviziono savo kelią pradėjusi komanda vėliau išaugo į itin solidų klubą, kuris 2020-21 metų sezone finišavo ketvirtas aukščiausioje lygoje ir debiutavo UEFA turnyrų atrankoje.
O ir sąlygas Kovalivkoje 37-erių A.Zasucha sukūrė kone idealias.
„Jei lyginsime Lietuvą, Albaniją ir Ukrainą, tai atrodo, kad į kitą pasaulį atvažiavau, – juokėsi G.Paulauskas. – Kad klubas tiek visko turėtų... Ir viešbutis nemažas, gal virš 50 kambarių, stadionas, kur telpa 5000 žmonių. Lietuvoje tokiam stadione ir apie rinktinės rungtynes būtų galima galvoti. Turime didelę sporto salę, atskirą salę crossfit treniruotėms, aikščių visų dar nespėjau pamatyti, nes vieną bazę turime čia, kitą – Kyjive. Atsistatymui visos priemonės – ledo vonios, saunos, baseinai. Galėčiau daug vardinti, bet ir pats ne viską žinau, nes ne viską dar spėjau pamatyti.“
Lietuvos rinktinės puolėjas 15min pasakojo ilgai kalbėjęsis su naujuoju savo treneriu ukrainiečiu Jaroslavu Vyšnyaku.
„Susipažinome, papasakojom, kas kam priimtina, kas kaip mėgsta dirbti. Nėra taip, kad mane nupirko, atvažiavau, tai dabar tikrai jau leis į aikštę ir žaisiu. Treneris pasakė, kad yra sveika konkurencija ir ją reikia laimėti. Jis patenkintas, kad atvažiavau, nes klubas stebėjo mane ilgai, analizavo, patiko žaidimo stilius. Aišku, viskas priklauso nuo manęs, niekas ant lėkštės nieko neatneš“, – neabejoja G.Paulauskas.
„Treniruotės kol kas labai intensyvios, daugiau bėgimo, judėjimo, sprendimai greitesni, kamuolio priėmimas ir panašūs dalykai skiriasi. Matyti, kad kiekvienas žaidėjas yra labai motyvuotas. Konkurencija tikrai labai didelė, bus sunkus darbas, o su tuo ateis rezultatai. Darbo aš nebijau“, – pridūrė futbolininkas.
„Kolos“ klube G.Paulauskas žais 99-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais. 9, 19 ir 90 numeriai jau buvo užimti, kuomet žaidėjas prisijungė prie komandos.
Dėl sutarties, galiosiančios iki 2026-ųjų vasaros, rankomis su Kovalivkos komanda sukirtęs G.Paulauskas pasakojo, jog Ukrainos klubo dėmesį patraukė ne tik žaidimas „Egnatia“ ekipoje, bet ir solidūs pasirodymai Lietuvos rinktinėje.
„Žiūrėjo jie ir rinktinę, ir pasirodymus klube. Galvoju, kad didžiausią įspūdį susidarė iš rinktinės, nes sakė, kad šita komanda nori žaisti panašų futbolą, kokį mes žaidžiame rinktinėje. Manau, jie daug akcentavo būtent nacionalinės komandos rungtynes“, – teigė G.Paulauskas, praėjusiais metais rinktinėje Europos čempionato atrankoje per aštuonerias rungtynes mušęs du įvarčius.
Paklaustas, kas padarė didžiausią įtaką stabiliam kopimui aukštyn karjeros laiptais, futbolininkas prisiminė Vilniaus klube praleistus metus su dabartiniu rinktinės treneriu.
„Trečio sezono „Riteriuose“ metu turėjau galimybę dirbti su Edgaru Jankausku. Jis mane labai daug ko išmokė. Kai tik atėjau į „Riterius“, pirmas sezonas buvo geras: šuolis, rinktinė, matomumas. Antram sezone gal nesusitvarkiau su spaudimu, gal mažiau darbo įdėjau ir buvo nuosmukis.
Trečiais metais atėjo Edgaras Jankauskas. Jis išmokė mane to balanso, kaip susitvarkyti ir psichologiškai, jau nekalbu, kiek mes treniruočių kartu darydavom. Jis tikėjo manimi, stūmė į priekį, kartojo, kad per darbą galiu viską pasiekti, nes galva yra, duomenys – taip pat. Jo indėlis man labai daug padėjo.
Kai išvažiavau į Albaniją, buvo nelengvų momentų – kalba kita, maistas kitas, šalia draugų ar šeimos nėra. Dažnai klausdavau trenerio Edgaro, jis visad turėdavo ką pasakyti, visad pamotyvuodavo. Tada kitą dieną atsikeli ir galvoji: tiesą sako, reikia eiti ir dirbti.“
Devintoje vietoje Ukrainos čempionate žengianti „Kolos“ po žiemos pertraukos pirmąsias rungtynes šalies pirmenybėse sužais vasario 24-ąją.
