Laidotuvių motyvas
Prieš savaitę lėktuvas su „Malaga“ žaidėjais suko ratus audros debesyse. Į jį trenkė vienas žaibas. Kitas. Trečias. Įtampa ir vos ne panika. Perskrodęs tamsius nepermatomus debesis lėktuvas pagaliau leidžiasi. Ne San Sebastiane, kur turėjo vykti rungtynės, o Bilbao. Iki rungtynių – dvi valandos ir 100 kilometrų. Autobusas, nuovargis, trumpas apšilimas ir rungtynės su tiesioginiais konkurentais dėl vietos Ispanijos ketvertuke. Pralaimėjimas 0:3..
Skaudu? Nelabai. UEFA ponai jau prieš pusmetį atėmė viltis 4 metus žaisti Europoje. Lyg nėra labiau įsiskolinusių klubų. Bet tie klubai perka žvaigždes, kurios neša pelną ir klubams, ir televizijai, ir pačiai UEFA. Jų bausti nevalia. O „Ančiuvius“? O juos – galima.
Kam jie reikalingi? Tegul miršta…
Bet kodėl visada liūdnas ir ironiškas trenerio Manuelio Pellegrini veidas po šių rungtynių dar tamsesnis? Nejaugi skauda dėl pralaimėjimo? Ne. Pasirodo, dar prieš rungtynes treneris gavo žinią apie tėvo mirtį. Žaidėjams jis nieko nesakė. Juk mačas svarbiau. Palaukė, kol baigsis rungtynės, ir tik tada savo vyrų atsiprašė, kad negalės jiems padėti ruošiantis istorinei dvikovai su „Borussia“ – reikia skristi į Čilę, į tėvo laidotuves.
„Inžinieriaus“ vyrai liko dirbti ir ruoštis rungtynėms be trenerio. Jiems nesvarbu, kad lažybininkai, sirgaliai ir specialistai „Malaga“ jau seniai nurašė. Jiems nesvarbu, kad beveik metus negauna atlyginimų. Jiems nesvarbu, kad daug turtingų klubų net išsižioję laukia perėjimų lango su jau paruoštomis sutartimis. Jie nebijo ir varžovų siaubo – 80 su viršum tūkstančių išprotėjusių sirgalių talpinančio „Westfalenstadion“. „Ančiuviai“ ruošiasi mūšiui.
Jie žino, kad yra pasmerkti. Netgi laimėję jie neturės ateities. Kas iš jų liks gražiojoje kurortinėje Malagoje? Gali kiek nori mylėti mėlynai-baltus marškinėlius, tačiau šeimą maitinti reikia. O pinigų šeichas (kad jį kur arabas) mokėti neketina. Juk jo verslo planas žlugo. Šeichas, įsigijęs klubą ir investavęs dešimtis milijonų, norėjo, kad jie sugrįžtų šimtais milijonų. Tačiau Malagos valdžia nesutiko šeichui perleisti uosto, neatidavė jam žemės sklypų jūros pakrantėje viešbučių ir kazino statyboms. Ir šeichas spjovė į savo žaisliuką.
 |
| Manuelis Pellegrini |
Inžinierius
Vos prieš metus futbolo pasaulis, matydamas Ispanijoje „Valencia“ ir „Sevilla“ krytį bei netikėdamas „Atletico“ galimybėmis, laukė „Malaga“ iškilimo. Tikėjosi trečiosios jėgos, galinčios įsiterpti į dviejų amžinų grandų tarpusavio čempionatą. Šalia „Barcos“ ir „Real“, atrodė, kuriasi nauja jėga. Ruudas Van Nistelrooy, Santi Cazorla, Jeremy Toulalanas, Julio Baptista, Nacho Monrealis, Isco, Diego Buananotte, Joaquinas, Joris Mathijsenasas. Ir svarbiausia – Manu Pellegrini.
Nepelnytai išvytas iš „Real“ „Inžinierius“, klausydamasis pasipūtėlio Jose Mourinho kalbų („Aš ne tokio lygio specialistas, kad palikęs „Realą“ dirbčiau kažkokioj Malagoj“) ėmė kurti naują komandą.
Kelintą? Tik Wikipedija pasakys.
Be pinigų jis Čilėje sukūrė „Universidad Catolica“, laimėjusį šalies taurę ir Amerikos taurę. Po to popiežiaus mylimiausias klubas „San Lorenzo“ ir laimėta „clausura“. Vėl paaukštinimas, ir vėl pergalės su legendiniu „River Plate“. O tada jau ir Europa susigundė „Inžinieriumi“, kuris mokėdavo už Lionelio Messi metinę algą suburti komandas, sugebančias laimėti čempionatus ir taures.
Kaimo (na gerai – miesteliūkščio) komandai „Villareal“ toks specialistas buvo kaip tik. Neskubėdamas, kaip įpratęs, jis per ketvertą metų subūrė komandą, kuri, vos pakilusi iš „Segundos“ su menkučiu biudžetu netrukus ėmė gąsdinti „Barcą“ ir „Real“, jau nekalbant apie „valensijas“, „sevilijas“ ir kitokius „atletikus“.
Laimėję trečią vietą ir patekę į Čempionų lygą M.Pellegrini vyrai nustebino ir Europą. „Geltonasis povandeninis laivas“ torpeduoja „Everton“, „Lille“, „Benfica“ ir netgi milžinai „Manchester United“ neatsilaikė. Aštuntfinalyje įveikti „Rangers“, po to – „Inter“. „Villareal“ pakyla į svaiginantį pusfinalio aukštį ir tik per plauką neįveikė „Arsenal“ (finale Paryžiuje „kanonieriams“ atkeršijo „Barca”).
Po tokių aukštumų ramus ir amžinai liūdno veido, su spauda nemėgstantis bendrauti „Inžinierius“ buvo paviliotas į Madridą. Bet kvailiai iš „Realo“ nesuprato, kad M.Pellegrini, net ir turėdamas cristianus ronaldus su kakom visada kuria SAVO komandas. Ramiai, be garsių pareiškimų, be varžovų niekinimo ir be sensacijų. Madrido aristokratams toks „kaimietis“ nepatiko. Kažkada išėdę Vicente Del Bosque, jie be didelio vargo srutomis apipylė ir per pusmetį sudorojo M.Pelegrini.
Ančiuviai
Manuelis Pellegrini nesiskundė. Jis nekaltino klubo ar spaudos. Tik priremtas prie sienos žurnalistų, jis lyg tarp kitko prasitarė, kad „Real” prezidentas su juo, komandos vyriausiuoju treneriu, taip ir nebendravo. Florentino Perezas nė neklausdamas trenerio nuomonės pardavinėjo ir pirkdavo žaidėjus.
M.Pellegrini ramiai išvažiavo į Malagą kurti dar vienos komandos. „Inžinieriui“ nereikėjo gausiai byrančių šimtų milijonų eurų. Jam užteko 50 – 80 milijonų kad surinktų gerus, kovoti norinčius žaidėjus. Jis mokėjo atpažinti vyrus, kurie, kaip parodė ateitis, žaidžia ne dėl pinigų, o dėl garbės. Tai ir išgelbėjo „Malaga“, kai baigėsi trumputė „arabiška pasaka“. Pardavus komandos lyderius Santi Cazorla ir Rondoną, užteko pinigų iki žiemos. Žiemą pardavė Nacho Monrealį ir pratęsė egzistavimą.
 |
| Willy Cabalero |
Ne, šios kovos su nelaimingu likimu, priešpriešos visam pasauliui negalima pavadinti egzistavimu. Tai buvo kova. Čempionų Lygoje, kur be lyderių per vasarą likę „Ančiuviai“ buvo iš anksto nurašyti, senąją išlepusią Europą jie privertė stebėtis: 3:0 suspardyti „Zenit“ ir „Anderlecht“, 1:0 įveiktas „AC Milan“, taip pasiunčiant jį aštunfinalyje į „Camp Nou“ mėsmalę.
O pati „Malaga“, jau iš anksto įrašyta į autsaiderius, gauna Čempionų lygos senbuvę „Porto“. Po pralaimėjimo išvykoje jie įveikia portugalus namuose 2:0. O tada jau laukia dar vienas varžovas, dar vienas trenerio kūrinys – Jurgeno Kloppo suburta jaunų talentų komanda iš Dortmundo.
Taip, tai ta pati komanda, kuri „mirties grupėje įveikė „Ajax“ ir „Real“ ir kurių pastangomis dar vienas šeichų žaisliukas iš Mančesterio (tik laimingesnis) pasirodymą Europoje užbaigė jau lapkričio mėnesį.
„Malaga“ ir vėl iš anksto nurašyta, bet ji atsilaikė prieš vokišką „Sturm und Drang“. „Nieko, atvažiuos į Dortmundą – bus suspardyta“, – kalbėjo visi. Atvažiavo.
Atvažiavo prieš metus tik didžiausiems Ispanijos futbolo sirgaliams žinotas Isco. Naujom spalvom sužibę daugelio jau nurašyti J.Toulalanas, L.Baptista, Joaquinas, Roque Santa Cruzas, Eliseu ir Javieras Saviola. Atvažiavo ir iš antros lygos „Elche“ už saldanių pakelį nupirktas vartininkas Willy Caballero, kurio didžioji karjera baigėsi dar 2004 metais kartu su laimėta „Libertadores“.
 |
| Rungtynės Dortmunde |
Dvi minutės
„Inžinierius“ kažkokiu stebuklu spėjo parskristi iš tėvo laidotuvių ir per apšilimą pasirodė komandai. Jo vyrai neišsigando pragaro Dortmunde. Jie tiesiog ėmė ir užčiaupė „Westfalenstadion“.
Joaquinas, kuris prieš dešimt metų buvo žinomas kaip vienas iš geriausių Ispanijos žaidėjų ir jau seniai visų palaidotas, 25 minutę kala vinį į „Borussia“ karstą. Lenkas ilga pavarde išlygino? Na ir kas? „Malaga“ atsilaikė!
Kai labiausiai reikėjo, kai vokiečiai, genami 80 tūkstančių gerklingų geltonai-juodų sirgalių puolė lyg patrakę, dar vienas nurašytas, traumų suėstas ir M.Pellegrini atgaivintas žaidėjas – Julio Baptista – kala antrą vinį. (Taip taip, Baptista, nes po keitimo pasirodęs Eliseu yra tiesiog kvailys, pavogęs iš Baptistos įvartį ir dar ne laiku pasimaišęs nuošalėje ir galėjęs apskritai palikti komandą be pergalingo įvarčio).
 |
| Jeremy Toulalanas |
– Joaquin iš paskutiniųjų spurtuoja per visą aikštę mušti trečio įvarčio, bet jo jėgos baigiasi baudos aikštelėje. Jis palieka aikštę. J.Baptista jau taip pat vos pastovi ant kojų ir jį keičia R.Santa Cruzas. Veteranas Duda jėgas iššvaistė dar anksčiau.
… Keitimų jau nėra, o Sanchezas žaidžia ant vienos kojos. Bet jis ir su viena koja – kaip uola. Į jį su M.Demicheliu atsimuša visos atakos.
– Žinau, kad ir tu, Jeremmy, traumuotas ir galbūt negalėsi žaisti gerą mėnesį. Bet laikykis. Tavęs mums, prancūze, reikia. Teisėjas jau skaičiuoja pridėtą laiką.
– Willy, mes laimėsim! Mes įrodysime, kad ne pinigai ir ne kontraktai svarbiausia! Mes juk žinome, kad šis sezonas mums Malagoje paskutinis. Galbūt, ir „Malaga“ šis sezonas paskutinis. Tad laikykimės!
– Kiek liko, Willy?
– Dvi minutės…
– Iki dangaus?
– Aha. Ir iki istorijos… Mes juk į ją įeisime, ar ne?
Zebediejaus futbolo tinklaraštis.
 |
| Čempionų lyga |
