Pateikiame nepaprastai retai interviu duodančio 48 metų alytiškio mintis Rusijos žiniasklaidai.
– Igoris Akinfejevas sužaidė geriausią turnyrą savo karjeroje?
– Labai džiaugiuosi dėl Igorio. Čempionatas jam tikrai buvo sėkmingas.
– Jis pasaulinio lygio vartininkas?
– Taip, jis gero lygio vartininkas.
– Kas turi nutikti, kad Andrejus Lunevas ar Aleksandras Selichovas sugebėtų išstumti Igorį iš startinės sudėties?
– Kiekvienas vartininkas turi turėti savo užduotį. Jei nėra ambicijų ir tikslų, vartininkas nieko nepasieks. Jūsų paminėti vaikinai yra dar jauni, jie turi sunkiai dirbti ir žinoti, ko nori. Manau, rezultatų pasiekti galima tik su tinkamu požiūriu.
– Tai reiškia, kad Igoris šiuo metu – garantuotai pagrindinis vartininkas?
– Igoris jau seniai laiko iškėlęs kartelę. Likusiems mūsų vartininkams reikia stengtis ir mokytis, kad būtų tokie kaip Akinfejevas.
– Igoriui du kartus buvo plyšę raiščiai. Ar jo žaidime tai dar atsispindi?
– Jis treniruojasi lygiai su visais, be jokių išimčių. Bet, žinoma, trauma jaučiasi. Po didžiulių apkrovų Igorio kelyje prisikaupia skysčio, kurį reikia ištraukti. Tačiau jis į tai nekreipia dėmesio ir atsiduoda 100 proc. Nors situacija tikrai nėra iš lengvųjų.
– Kalbama, kad Igorio charakteris – ne iš lengvųjų. Ar lengva su juo rasti bendrą kalbą?
– Kodėl jo charakteris nelengvas? Su kiekvienu žmogumi reikia kalbėtis, tuomet viskas bus gerai. Jei imsies darbo galvodamas, kad kas nors tau nepatinka, nieko gero nebus. Mes siekiame vieno tikslo ir neturime jokių problemų. Tokį Igorio įvaizdį sukūrė žiniasklaida. Tačiau tai tik jūsų nuomonė. Igoris – profesionalas ir treniruotėse atsiduoda šimtu procentų. Savęs netaupo, gyvena futbolu. Daugelį metų jam pavyksta įrodyti, kokio aukšto lygio vartininkas jis yra.
– Visi kartu praleidote 52 dienas žiūrėdami į tuos pačius veidus. Vartininkai – dar kita kategorija. Kaip įmanoma nesusipykti?
– Vaikinai nuo pirmos dienos puikiai žinojo, ko ir kodėl susirinko. Niekas čia neturėjo jokių iliuzijų, visi siekia tik vieno rezultato. Šiltą mikroklimatą mums pavyko sukurti iš karto. Laisvu laiku vyko normalus bendravimas: kažkas žaidė biliardą, kažkas tenisą, kažkas kompiuterinius žaidimus. Taigi vaikinai tikrai turėjo kur išsikrauti, pravėdinti savo galvas. Svarbiausia, kad kiekvienas gyveno svajone ir psichologiškai nusiteikė teisingai. Iš čia ir rezultatas. Kai darai viską teisingai, ir Fortūna padeda.
– Pavyko užmiršti paskutinę baudinių seriją?
– Po rungtynių su kroatais viduje jautėsi tokia tuštuma... Sportiniu požiūriu mums tas pralaimėjimas buvo šokas. Trūko vos vieno žingsnio, kurio visi nepaprastai norėjo. Bet vyrai dirbo labai gerai. Ir tos 120 minučių buvo puikios. Liko tik vienas žingsnis, bet... Vis dėlto supranti, kad vaikinai atliko puikų darbą ir pasiekė labai gerą rezultatą. Gaila, kad nepavyko patekti į pusfinalį.
– Dvi baudinių serijos iš eilės – stresas vartininkų treneriui?
– Tai scenarijus, kuriam turi būti pasirengęs. Prieš kiekvienas atkrintamųjų rungtynes analizuojame baudinius. Peržiūrime ir įvertiname mušančiuosius, sudarome penkių smūgiuojančių sąrašą, visą informaciją pateikiame savo vartininkams.
– I.Akinfejevas atmušė Koke, Iago Aspaso ir Mateo Kovačičiaus smūgius. Pagal jūsų patarimus?
– Buvo patarimai, o kur šokti, galų gale sprendė pats I.Akinfejevas. Mes buvome pasiruošę, stebėjome. Bet Igoriui pasakiau: tu svarbiausias, tu pats nuspręsk.
– Varžovai smūgiavo ten, kur ir tikėjotės?
– Beveik visi. Tačiau kartais žaidėjai smūgiuoja taip, kad niekaip neatremsi. Ir tuomet tai yra visiška loterija.
– Ir visgi vartininkai spėlioja kampus, ar ne?
– Būkime sąžiningi – jei nespėsi, sureaguoti bus nepaprastai sunku. Vartininkui tai yra labai sunki užduotis. Visos komandos baudiniams ruošiasi iš anksto, bet vis tiek viską lemia smulkmenos. Vartininko užduotis – stovėti iki pabaigos, nepašokti anksčiau laiko, nepasimauti varžovui darant apgaulingą judesį. Bet kai mušantysis įsibėgėja ir jau pakelia koją, turi šokti ten, kur nusprendei.
– Baudinių serija. Ką ji reiškia jums?
– Tai nervų žaidimas. Kas psichologiškai tvirtesnis, tą ir aplanko sėkmė.
– Tvirtumo ir pritrūko rungtynėse su kroatais?
– Mes klausėme vyrų, kurie yra pasiruošę. Vaikinai pasakė ir ėjo mušti. Psichologija daug reiškia visur. Be jos niekur.
– Kas iš kitų vartininkų jus sužavėjo šiame turnyre?
– Kasperas Schmeichelis. Nemačiau daug rungtynių, nes analizavau priešininkus, bet danų rungtynes žiūrėjau. Šaunuolis! Man labai patiko. Puikiai pamenu jo tėvą ir net esu žaidęs prieš jį. Manau, jog sūnus neatsilieka.
– Kuri pasaulio čempionato akimirka jums įstrigs visam gyvenimui?
– Pirmosios rungtynės. Kai pagaliau išeini į aikštę po tokių ilgų treniruočių. O šiaip, visą turnyrą prisiminsiu. Organizacija, atmosfera, rungtynės. Man labai malonu, kad tos 52 dienos praskriejo kaip viena akimirka. Tokia atmosfera būna retai. Net tie, kurie žaidė nedaug, palaikė likusius. Visa tai ir lėmė tokį rezultatą.
– Rinktinės trenerių štabe – du buvę vartininkai. Kaip sutariate su S.Čerčesovu?
– Salamičius yra pagrindinis treneris ir taškas. Po to yra antrasis treneris, vartininkų treneris, fizinio rengimo treneris. Visi atsakingi už savo darbo barus. Čerčesovas atsakingas už šių grandžių visumą. Mes susitinkame, aptariame vieną ar kitą situaciją, o sprendimą priima vyriausiasis treneris.
– Kas dirbant su S.Čerčesovu yra sunkiausia?
– Sunkiausia? Žiniasklaidoje yra daug gandų apie jį, tačiau labai daug to, kas parašyta, neturi jokio pagrindo ir nėra tiesa. Tikiuosi, pasaulio čempionatas tai pakeis.
– Jūs žaidėte kartu su S.Čerčesovu. Koks jis buvo tuomet?
– Labai stiprus vartininkas. Kartu treniravomės, tad kartu ir mokiausi iš jo. Bet svarbiausia – kad jis didis profesionalas. Kaip tuomet, taip ir dabar. Atsiduodavo treniruotėse 150 proc. Gyveno futbolu ir buvo labai geras pavyzdys, kaip reikia atlikti savo darbą.
– Kaip jūs susiėjote?
– 2007 metais pradėjau dirbti Maskvos „Spartak“ vartininkų treneriu, o Salamičius buvo sporto direktorius, vadovavo komandai ir dirbo kartu. Galiausiai tapo treneriu ir pakvietė dirbti kartu.
– Kokia yra pagrindinė S.Čerčesovo taisyklė?
– Jei kas nors visiškai neatsiduoda savo darbui, negyvena futbolu, jiems ne pakeliui. Dėl profesionalumo treneriui neturi kilti jokių klausimų. Darbas turi tęstis 24 valandas per parą. Mums svarbiausias dalykas yra darbas. Tai yra ir gyvenimo prasmė.
– Jūs – Maskvos „Spartak“ veteranas. Ką raudona ir balta spalvos jums reiškia dabar?
– Visada žiūriu komandos rungtynes, seku naujienas, pokyčius sudėtyje. „Spartak“ – man ne svetimas klubas, jis buvo labai svarbus mano karjeroje. Žaidžiau jame, pradėjau trenerio karjerą. Bet pavadinti savęs sirgaliumi negaliu. Aš treneris, o treneris neturi teisės ko nors palaikyti. Tiesiog negalima.
– Tai dabar – tik už Rusijos rinktinę?
– Esu dėkingas visai komandai, trenerių štabui, personalui. Didelis ačiū tiems, kurie dirbo šioje komandoje, mes šią vasarą tapome viena šeima. Nenoriu nieko pamiršti – tai ir masažuotojai, administratoriai, gydytojai, net virtuvės vaikinai. Viskas buvo super. Tik tokiu būdu pasiekiamas rezultatas. Kai visi pasirengę darbui, rezultatas taip pat ateina.
