Po truputį rimsta aistros dėl Lietuvos futbolo situacijos, sirgaliai vis labiau pamiršta skaudulius ir pasineria į Čempionų lygos ar nacionalinių čempionatų batalijas, kritikuojantys žurnalistų straipsniai nugula į archyvą, o juos pakeičia optimistiški rašiniai, svarstantys, kuris treneris išgelbės šalies futbolą.
O aš siūlau dar kartą sugrįžti prie skaudulių ir dalinuosi savo nuomone.
Pirmiausia atsakas tiems, kurie sako, kad verkšlenimas jau nusibodo. Nenumaldomai artėja Lietuvos futbolo federacijos prezidento rinkimai, o organizacijos vairą vis dar valdo (ir jei tylėsim, tikrai ir toliau valdys) nusikaltėlių pasaulyje net savo pravardę „užsitarnavęs“ veikėjas, subūręs aplink save panašaus lygio, vienas kitą dengiančius kolegas. O mes nebūkim kaip tas šuo iš lietuviško posakio, kuris ir kariamas pripranta – netoleruokim LFF vadų ne kompetencijos, tragiško visų Lietuvos futbolo rinktinių rezultatų, lažybų skandaluose besimaudančios A lygos ir vos ne kasmet vidury sezono iš jos pasitraukiančių klubų.
Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename beveik 26 metus, o toleruojame sovietine smarve persismelkusius veikėjus aukščiausiuose šalies futbolo struktūrų postuose. Taip, rašinėliais LFF prezidento nenuversim, bet aiškiai parodykim, kad ši situacija mums nėra priimtina.
Galbūt pabus ir vienbalsiai už Julių Kvedarą balsuojančių asmenų sąžinė, gal jie pajus ir asmeninę atsakomybę už tai kur mūsų futbolas atsidūrė? Artėja ir Seimo rinkimai, gal ir politikai įsijungs į šį procesą, tad netylėkim. Nes naujas rinktinės treneris, kad ir koks sumanus ir tvirtas bebūtų, mūsų futbolo neišgelbės, tai gali padaryti tik naujos sudėties LFF, su protingais, mąstančiais, futbolą ir Lietuvą mylinčiais žmonėmis priešakyje.
Galbūt pabus ir vienbalsiai už Julių Kvedarą balsuojančių asmenų sąžinė?
Atsikirsiu ir tiems, kurie sako, kad Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus futbolo. Nesutinku ir siūlau prisiminti istoriją. Atrankoje į 1996 metų Europos čempionatą, grupėje užėmėm 3-ią vietą ir aplenkėm Ukrainą bei Slovėniją.
1998 metų atrankoje į Pasaulio čempionatą surinkome 17 taškų ir tik dėl apmaudaus pralaimėjimo 1:2 namie prieš Airiją grupėje neužėmėme antrosios vietos. Vėlesniuose cikluose irgi nebūdavome „patrankų mėsa“, ir užsitarnavome varžovų pagarbą, o kai kuriuos iš jų net skaudžiai nuskalpavome – prisiminkime pergales prieš Čekiją, Rumuniją, Austriją, Škotiją, Ukrainą, Serbiją ir Juodkalniją; lygiąsias su Ispanija, Italija ir Vokietija.
Taigi visada buvome neblogi vidutiniokai, kurių viena koja neapžaisi. Atrodė, kad patekimas į Europos ar Pasaulio čempionatą nėra taip ir toli, tereikia kryptingai dirbti. Beje, tarpe tarp įsimintinų rezultatų, visu „gražumu“ suspindo ir didžiausia Lietuvos futbolo votis – J.Kvedaro ir Stasio Stankaus duetas, kurių treniruojama rinktinė 2002 metų atrankoje į Pasaulio čempionatą namuose 0:4 nusileido Gruzijai ir 1:6 Vengrijai. Jau tada tapo aišku, kad šį duetą nuo Lietuvos futbolo reikia laikyti kuo toliau, bet, deja…
Nesijaučiu dideliu ekspertu, bet pridėsiu dar kelias mintis apie nesuprantamus LFF veikimo principus ir savo idėjas, kaip galima tai pakeisti: Liūdna matyti, kad LFF ir rinktinėje neatsiranda vietos tokioms futbolo asmenybėms kaip Edgarui Jankauskui, Aurelijui Skarbaliui, Tomui Danilevičiui ir būreliui kitų. Šie žmonės čiupinėjo aukščiausio lygio futbolą, iš arti matė, kaip dirba aukščiausio lygio futbolo organizacijos, kaip ugdomas jaunimas, kokios technologijos naudojamos ir t.t.
Specialistai kalba, kad futbolas nuolat keičiasi, viskas modernėja, o LFF vis dar remiasi jau seniai išsikvėpusiais, bet, svarbiausia, tik jiems lojaliais „specialistais“. LFF skundžiasi, kad neturime gerų žaidėjų, bet į rinktinę nekviečia savo nuomonę nebijančių pasakyti ar kitaip nenaudingų – Mariaus Stankevičiaus, Deivido Šembero, Žydrūno Karčemarsko, Sauliaus Mikoliūno ar Darvydo Šerno.
LFF skundžiasi, kad neturime gerų žaidėjų, bet į rinktinę nekviečia savo nuomonę nebijančių pasakyti ar kitaip nenaudingų.
Manau, yra mažai abejojančių, ar šie futbolininkai būtų naudingi rinktinei. Labai džiaugiausi, kai Kaune duris atvėrė Nacionalinė futbolo akademija, o kai po kelių metų pirmieji auklėtiniai išvyko į Italijos, Anglijos ir Izraelio klubus, buvau išvis ekstazėje.
Bet kur jie dabar? Gal pritrūko talento, gal charakterio savybių, o gal pati NFA visgi dirba blogai? Manau, tobulinant akademijos veiklą labai praverstų A.Skarbaliaus patirtis, bet LFF „ekspertai“ mano, kad ir taip viskas puikiai veikia…
Iki šiol nesuvokiu LFF požiūrio, kad kartą per pusmetį draugiškose rinktinės rungtynėse prieš kokią Moldovą 20 minučių pažaidęs jaunas futbolininkas tobulėja. Akivaizdu, kad futbolininkai „auga“ savo klubuose, kur kasdien „šlifuoja“ techninius žaidimo elementus, semiasi patirties iš vyresnių kolegų ir individualiai su jais dirbančių trenerių.
Sutinku, kad treniruotės ir rungtynės kartu su geriausiais šalies futbolininkais prideda patirties, bet ar tikrai daug išmoksti, kai į tą rinktinę nekviečiami geriausi ir daugiausiai patirties sukaupę futbolininkai?
Po to skundžiamės, kad priešininkų rinktinė labiau susižaidusi, bet patys neišnaudojame galimybių sustyguoti savojo žaidimo. Manau, kad šiuo atveju rinktinė yra tik įrankis keliant žaidėjų kainą, nes juk kuo daugiau rungtynių sužaidi už rinktinę, tuo tavo vertė didesnė. Gaila, kad tai daroma dirbtinai. LFF skundžiasi pinigų trūkumu, bet koks sveiko proto verslininkas gali juos remti?
Juk niekas nenori bendradarbiauti su „bachūrų“ lygio veikėjais, kurie nuolat patenka ne tik į skandalus, bet ir į teisėsaugos akiratį. Net neabejoju, kad nepriekaištingos reputacijos ir reprezentatyvūs LFF vadovai pritrauktų gerokai daugiau rėmėjų. Apibendrinant pasakysiu, kad ne vienas futbolą mylintis mano aplinkos žmogus protestuodamas prieš J.Kvedaro ir S.Stankaus dueto vykdomą veiklą nebeina į stadioną.
Savo ruožtu prie jų prisijungiu ir aš – kol LFF nepasikeis iš esmės, tol rinktinės rungtynių metu manęs nebus ne tik stadione, bet ir prie televizoriaus ekrano. Geriau tą laiką išnaudosiu tokiems rašinėliams, kritikuojantiems LFF veiklą, arba nuvažiavęs į Kauną uždegsiu žvakelę prie paminklo Lietuvos futbolininkui.
Giedrius Zeziulevičius, Lietuvos futbolo rinktinės sirgalius nuo 1994 metų
