Šalies futbolo galvą rinks LFF narių: įvairių šakinių futbolo asociacijų, regioninių federacijų atstovai.
Oficialiai į prezidento postą pretenduoja trys kandidatai. Visi trys – šiuo metu aukščiausius postus LFF užimantys asmenys: federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius, viceprezidentas Gintautas Babravičius ir generalinis direktorius Julius Kvedaras.
Nors ilgą laiką ši trijulė buvo laikoma bendraminčiais, kiekvienas iš funkcionierių tvirtina, kad jis turįs savų idėjų, kaip vadovauti šalies futbolui ir visų nuomonės nebūtinai sutampa.
Kandidatų pristatymą pradedame nuo 56-erių politiko G. Babravičiaus.
G.Babravičius Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys, vienas iš jos vadovų. Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas – nuo 2000-ųjų. Prieš mėnesį viceprezidento pareigos, iki tol buvusios visuomeninėmis, tapo oficialiu G.Babravičiaus darbu.
G.Babravičius, kaip futbolo žaidėjas, niekada nebuvo iškovojęs didelių pasiekimų. Jis tenkinosi mėgėjišku futbolu. Buvo vienas iš Vilniaus „Prelegentų“, LiCS futbolo klubų kūrėjų.
– Ar kanditatas į LFF prezidentus G. Babravičius yra parengęs kokią kokią nors programą? – klausėme LFF viceprezidento.
– G. Babravičius turi programą. Ją išsiųsiu federacijos subjektams. Jos konceptualūs štrichai būtų tokie: futbolo federacija turi dėti daugiau pastangų, kad futbolo šeimos vienybė būtų ne žodžiai, o gyvenimo praktika. Nes išsiskaidymas kenkia aktyviai judėti į priekį. Kitas klausimas – futbolui turi būti gražintas geras vardas arba renome net tik visuomenėje, bet ir valdžios institucijų kontekste. Nes dabar jo vertinimas yra neadekvatus futbolo reikšmei ir svoriui. O trečias dalykas yra tai, kad reikalinga daugiau dėmėsio skirti bendradarbiauti su vietos institucijomis – savivalda, skatinant investicijas į jaunimo futbolą ir į futbolo infrastruktūrą.
– Organizacijos vadovas turi rasti jai pinigų. Ar turite idėjų, planų šiuo klausimu?
– Šitai yra vienas pagrindinių mano pliusų. Pinigai ateina į vardą, prekės ženklą, jie limpa prie pozityvaus, gero, ryškaus, matomo daikto. Tad svarbiausias darbas – gražinti Lietuvos futbolui gerą vardą. Ne tik rinktinės atskiri rezultatai, bet strategiškai, konceptualiai. Vienas iš darbų turėtų būti – siekti, kad būtų priimta ilgalaikė vyriausybinė programa. Patiekta ilgalaikė vizija 10-15 metų, pagal kurią vyriausybė skirtų dėmėsį šitai sporto sričiai: investicijomis infrastruktūra ir visu paketu kitų galimų priemonių. Jeigu aš vadovausiu LFF, ji turės didesnį lobistinį potencialą ir kalbantis su valstybės institucijomis ir kalbantis su miestų merais.O kai būtų didesnis valstybės ir savivaldos dėmesys, tai padidėtų galimybės ir privatų kapitalą pritraukti investuoti į futbolo klubus.
– Vis dėl to – esate politikas. Juk žadate dalyvauti rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose? Kaip derintumėt pareigas, jei pavyktų laimėti ir ten, ir ten?
– Atsakymas – labai paprastas. Jei būčiau išrinktas į LFF prezidentus, aš privalėčiau be jokių išlygų sustabdyti savo politinę veiklą. Buvimas partijoje trukdytų futbolui. Nes vienas meras – vienos, kitas – kitos partijos narys. Ir pas juos aš turėčiau važiuoti, tik kaip futbolo federacijos prezidentas, o ne kaip priedo dar ir politinių ambicijų turintis asmuo.
