– Jūs į čempionatą? – matydamas akreditaciją ant mano kaklo klausia viešbučio Miunchene administratorius.
– Taip, – trumpai atsakau.
– Jūs nepatekote, – matydamas, jog turi reikalą su svečiu iš Lietuvos, pastabumą demonstruoja senjoriško amžiaus vyras.
– Tikrai ne, – nusišypsau. – Niekada nesame patekę ir nežinau kada pateksime.
– Bet jūs turėjote gerą komandą, aš prisimenu, kad laimėjote net prieš mus.
– Nelaimėjome, buvo lygiosios Niurnberge, – šypsausi.
– Čia prieš kokia dvidešimt metų, – toliau savo žinias demonstruoja vokietis.
Iš tiesų tai buvo 2003-iųjų kovą. Atrankoje į „Euro 2004“ Niurnbergo „Frankstadion“ lietuviai netikėtai sugebėjo 1:1 sužaisti su tuometiniais pasaulio vicečempionais.
Rezultatą 73-iąją minutę išlygino vieną įsimintiniausių Lietuvos futbolo istorijos įvarčių pelnęs Tomas Ražanauskas.
Die Mannschaft buvo pakeliui į krizę. Po metų Portugalijoje vykusiame Europos čempionate patyrė fiasko, neišėjo iš grupės, pralenkę tik Latviją, ir galiausiai buvo priversti paspausti perkrovimo mygtuką.
Galiausiai nuo nulio atsispyrusi ir visą savo futbolininkų rengimo sistemą iš pagrindų atnaujinusi DFB 2014-aisiais pasiekė zenitą ir Brazilijoje ketvirtą kartą tapo pasaulio čempione.
Dabar vokiečiai vėl bando rasti atramos tašką. Po didžiuliais nusivylimais pasibaigusių pastarųjų dviejų pasaulio čempionatų bei neguodžiančio „Euro 2020“ aštuntfinalio didžiausiai pagal gyventojų skaičių Europos šaliai reikia naujo impulso.
Ir ne tik futbolo aikštėje.
Miuncheno centrinė Marienplatz aikštė, kurioje Miuncheno „Bayern“ švenčia čempionų titulus, įprastai turistus traukia didžiule gotikinio stiliaus katedra su dviem bokštais bei triskart per dieną vykstančiu žaismingu varpų „Glockenspiel“ pasirodymu.
Šią savaitę viskas yra kitaip. Bavarijos širdį okupavo storais languotais tartano sijonais mūvintys atvykėliai, kurie turi įžūlumo dar ir triukšmauti savo atsivežtais instrumentais – dūdmaišiais.
Įkaitę škotų veidai blizga nuo alkoholio ir saulės, skamba dainos šūksniai ir linksmybės, o tuo tarpu viską iš šalies stebinti šiuolaikinė Vokietija susiduria su daugybe iššūkių ir problemų.
Pabėgėlių antplūdis padidino kultūrinę atskirtį, tradicinėmis partijomis tikėjimas traukiasi ir vis stipriau linkstama į kraštutinumus, ekonomika sulėtėjo, visuomenė sensta, infrastruktūra prastėja...
Kai prieš dešimt metų Joachimo Lowo vadovaujami vaikinai Rio de Žaneire kėlė FIFA pasaulio čempionų taurę, Vokietija tiek ekonomine, tiek politine prasme buvo pasiekusi brandą, kurios pavydėjo daugelis.
Atgailos aktas, trukęs ilgiau nei pusšimtį metų ir dominavęs kone visose gyvenimo srityse, galiausiai katapultavo šalį į patį olimpą.
Vokietijoje apie šios sėkmės priežastis kalbama tyliai. O Miunchene ypač. Net „Hofbräukeller“ – tradiciniame vietos alaus bare Haidhauzene ant Izaro upės kranto. Alaus sode su primityviais mediniais stalais pateikiami tradiciniai bavarų virtuvės patiekalai – vietiniai šią vietą mėgsta kur kas labiau nei turistai.
Visgi dėl vienos priežasties ši iš pirmo žvilgsnio gana kukli vieta yra ypatinga – 1919 m. spalio 16 d. pirmajame jos aukšte esančioje alaus salėje Adolfas Hitleris pasakė savo pirmąją politinę kalbą kaip Vokietijos darbininkų partijos narys.
Būtent čia viskas prasidėjo.
Visa kita istorija ir skauduliai, kurių šiuolaikinė Vokietija prisiminti nenori. Tie, kurie turi ilgesnę atmintį, puikiai supranta, kad sunku savo šalį priimti kaip moralinio ir politinio švyturio sampratą. Pasižvalgykite po vietinį knygyną bet kurioje šalyje ir pasakykite, kiek rasite knygų apie Vokietiją, kuriose būtų rašoma ne apie du pasaulinius karus?
Tai ir yra atsakymas. Į savo praeitį vokiečiai, ypač dabartinio karo Ukrainoje kontekste, žvelgia ypač nenoriai ir tai yra visiškai suprantama. Nes viskas yra labai arti ir nereikia toli dairytis, kad susidurtum su baisia istorija – Miunchene nuo S-Bahn centrinės stoties iki galutinės stotelės Dachau galima nuvažiuoti per 20 minučių...
O dar pastarieji Europos Parlamento rinkimai... Juose kraštutiniai dešinieji arba „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pasiekė didžiulę pergalę, užimdami antrą vietą ir pasiųsdami į nokdauną kanclerio Olafo Scholzo koaliciją.
Tauta stipriai poliarizuota, trispalvių gatvėse nedaug ir vargu ar vienybę, kurios paskutinėje spaudos konferencijoje prieš mačą su Škotija prašė Vokietijos rinktinės treneris Julianas Nagelsmannas, matysime tribūnose.
Kita vertus, net ir draskoma vidinių prieštaravimų, didžiausia Europos ekonomika vis dar gali pasiūlyti tai, ko nesugebėtų daugelis.
Tai yra ketvirtasis kartas, kai Vokietija organizuoja didelį futbolo turnyrą ir pirmas po labai ilgos pertraukos, kai šeimininkui nereikėjo naujai statyti nė vieno stadiono.
Futbolas šioje valstybėje vis dar užima ypatingą vietą, turi savo kultūrą ir kiekvieno miesto klubui garbės reikalas turėti kokybišką stadioną, kuris galėtų sutraukti tūkstantinę vietos bendruomenę ir miesto svečius.
Miestas | 1974 PČ | 1988 EČ | 2006 PČ | 2024 EČ |
---|---|---|---|---|
Berlynas | x | x | x | |
Hamburgas | x | x | x | x |
Miunchenas | x | x | x | x |
Dortmundas | x | x | x | |
Štutgartas | x | x | x | x |
Frankfurtas | x | x | x | x |
Gelzenkirchenas | x | x | x | x |
Diuseldorfas | x | x | x | |
Hanoveris | x | x | x | |
Leipcigas | x | x | ||
Kelnas | x | x | x | |
Niurnbergas | x | |||
Kaizerslauternas | x |
Dėl to ir „Euro 2024“ organizatoriams teko ne statyti, o sukti galvas, kurių stadionų atsisakyti.
UEFA reikalaujamas futbolo arenas su minimaliu 30 tūkst. kėdžių skaičiumi turi daugelis, tad pasirinkus galutinį dešimtuką didžiausiais nelaimėliai buvo įvardinti Brėmenas, Menchengladbachas bei 2006-aisiais metais pasaulio čempionatą priėmę Hanoveris, Niurnbergas ir Kaizerslauternas.
Tas planetos pirmenybes, kuriose Jurgeno Klinsmanno vadovaujama komanda pasiekė pusfinalį, vokiečiai iki šiol prisimena su didžiule nostalgija ir vadina „Sommermärchen“, arba vasaros pasaka.
Prieš šias pirmenybes Vokietijos futbolo sąjungos (DFB) prezidentas Berndas Neuendorfas rinktinei irgi iškėlė tikslą pasiekti pusfinalį.
Uždavinys – logiškas. Iki 2000 metų Europos čempionatuose nebuvo atvejo, kad turnyrą priimanti šalis nužingsniuotų mažiau nei iki pusfinalio. Tik vėliau, turnyrus pradėjus rengti mažesnėms šalims, ši tradicija nutrūko.
Vis dėlto Vokietija – ne vidutiniokė, o Europos futbolo milžinė, o tokios padedamos savų sienų „nesudegdavo“.
„Visada reikia kelti aukščiausius tikslus, bet man visada už bet kokį nuobodų rezultatą buvo svarbiau tai, kaip mano komanda žaidžia. Jau daug metų esame dugne ir pastaruoju metu tikrai neturėjome daug akimirkų, kurios įpūstų mums optimizmo, bet jei gerai sužaisime kelis mačus, manau, kad atkrintamosiose galime būti labai konkurencingi bet kuriai futbolo grandei. Tikiu, kad Vokietijai tai gali būtų geras čempionatas“, – savo filosofiją dėstė Die Manschaft strategas Julianas Nagelsmannas.
Ultralengvojo orlaivio piloto licenciją išsilaikęs treneris, atrodo, puikiai suvokia, kur yra žemė, o kur dangus. Kai gruodį Hamburge buvo ištraukti šio čempionato burtai, jis nesislėpė ir nemaskavo realybės gražesnėmis spalvomis.
„Tai nėra mirtininkų grupė“, – įžvalgiai pastebėjo J.Nagelsmannas, į A grupę gavęs Škotiją, Vengriją ir Šveicariją. Iš kitos pusės, galima prisiminti, jog, trenerio nuomone, būtent prieš tokius varžovus vokiečiai turi daugiau vargo nei prieš elitines komandas.
Bet specialistas supranta, kad tai mažai kam rūpi, o jo tikslas padaryti taip, kad vokiečių meistriškumas būtų pranašesnis už bet kokį vidutiniokų entuziazmą.
J.Nagelsmanno pirmtakas tiek „Bayern“ klube, tiek nacionalinėje rinktinėje Hansi Flickas niekada neslėpdavo, kad mentalitetas jo futbolo filosofijoje yra svarbiau už talentą.
Naujasis Vokietijos rinktinės vedlys pasiryžęs bandyti naujus kelius.
„Pasaulio čempionate Katare stipriai strigome, reikėjo permainų, tad ir sudėtyje nėra kai kurių žaidėjų, kuriuos buvome įpratę matyti“, – aiškino J.Nagelsmannas.
Įdomu tai, kad iš šiemet UEFA Čempionų lygos finalą pasiekusios Dortmundo „Borussia“ komandos į rinktinę buvo pakviesti vos du žaidėjai – Nico Schlotterbeckas ir Niklas Fullkrugas.
Trečias – Emre Canas – buvo prijungtas prie komandos tik likus kelioms dienoms iki čempionato, kai reikėjo pakeisti traumą patyrusį Aleksandarą Pavlovičių.
Daug ryškių vardų kaip Matsas Hummelsas, Leonas Goretzka, Julianas Brandtas, Robinas Gossensas ir Kevinas Trappas liko už borto, nepaimtas ir Čempionų lygos finale žibėjęs Karimas Adeyemi, o Serge‘as Gnabry patyrė traumą.
Šiame namų „Euro 2024“ J.Nagelsmannui ir jo kariaunai tenka ypatinga misija – atgaivinti Vokietijos futbolo prestižą, kuris stipriai pašlijo pastaraisiais metais ir buvo liūdnas užkratas.
Dusyk planetos čempionė Vokietijos moterų rinktinė pasekė vyrų pavydžiu ir iš pernai Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje vykusio planetos čempionato sugrįžo jau po grupės varžybų – taip pat pirmą sykį istorijoje.
Šiame fone stipriai kontrastuoja praėjusiais metais Vokietijos septyniolikmečių rinktinės nuostabus pasirodymas Indonezijoje, kur ji pirmą kartą istorijoje tapo šios amžiaus grupės pasaulio čempione.
Kol talentų paieška užtruko, o Z karta įvardijama kaip darbo privengiančios snieguolės, į priekį staiga išsiveržė talentingas ir tvirtas Christiano Wucko berniukų ansamblis.
„Vokietijos futbolas mirė tik perpus mažiau, nei manėme“, – septyniolikmečių netikėtą triumfą tuomet apibendrino konservatyvusis „Welt“, matydamas, kaip tuo metu stipriai strigo Vokietijos rinktinė, kai per visus 2023-iuosius buvo patirti šeši pralaimėjimai, iškovotos trys pergalės ir kartą sužaista lygiosiomis.
J.Nagelmannas sureagavo – artimiausiomis savaitėmis Vokietijos rinktinės žaidimas labiausiai priklausys būtent nuo jaunųjų komandos talentų Jamalo Musialos ir Floriano Wirtzo. Bet jų užnugarį ir toliau saugos šilto ir šalto matę veteranai. Tie, kurių traukinys jau artėja link galutinės stoties ir kuriems šis čempionatas bus viena paskutinių galimybių palikti pėdsaką turtingoje Vokietijos futbolo istorijoje.