Atsvara sostinei
Didžiausią Prancūzijos ir Viduržemio jūros uostą ir futbolą jungia aistringa meilės istorija. Seniausią šalies miestą apie 600 metus pr. m. įkūrė graikai, o per savo istoriją jam teko atlaikyti ne vieną kataklizmą. Viens tokių nutiko XVIII amžiaus pradžioje, kai iš 90 tūkst. gyventojų net apie pusę pasiglemžė maras.
Tai ne kultūros ir rafinuoto gyvenimo sostinė Paryžius, o sunkiai dirbančių darbininkų ir jūrininkų miestas. Toks Marselis visada buvo, toks yra ir šiomis dienomis.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Sent Etjenas: ar anglams pavyks užkurti vietos „katilą“?
Lionas: Įtaką Prancūzijos futbole praradusi A.de Saint-Exupery gimtinė keiksnoja rinktinės trenerį
Paryžius: „Euro 2016“ kovos – ir buvusiuose Prancūzijos karalių medžioklės plotuose
Sen Deni: „Euro 2016“ pasitinkamas šiukšlinomis gatvėmis ir skurdoka apsauga
Lansas: už stadioną mažesnis miestas tapo laikinu albanų bastionu
Lilis: sidabru lietuviams nušvitusiame mieste planetos čempionų laukia nemaloni staigmena
Patys marseliečiai įsitikinę, kad didinga tūkstančius metų skaičiuojanti istorija suformavo ypatingą vietos žmonių identitetą. Marselį garsina ne tik unikali istorija, bet ir legendos. Vieną tokių savo plunksna išraižė Prancūzijos literatūros klasikas Alexandre'as Dumas.
Vieno žinomiausių jo romanų „Grafas Montekristas“ pagrindinis veikėjas Edmonas Dantesas buvo marselietis. Netoli šio miesto esančioje Ilfo saloje jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Vėliau kaip kalėjimas naudotas šis fortas dabar yra, ko gero, pati lankomiausia Marselio vieta.
Didžiausią Prancūzijos ir Viduržemio jūros uostą ir futbolą jungia aistringa meilės istorija.
Marselis – „gyvas“ miestas. Gyvenimas jame verda dieną naktį, tad futbolo mėgėjai gali būti ramūs, kad net ir pasibaigus vėliausioms rungtynėms čia tikrai ras ką veikti. Savo charakteriu šis didmiestis yra visiškai priešingas Prancūzijos šiaurėje esantiems Liliui ar Lansui.
Ypatingą šio miesto vaidmenį šalies futbole įvertino ir „Euro 2016“ organizatoriai. Apie 860 tūkst. gyventojų turinčiame mieste iš anksto buvo suplanuotos šešerios rungtynės, tarp jų – vienas ketvirtfinalis ir vienas pusfinalis.
Marselio futbolo stebuklas ir krachas
Marselis – kontrastų miestas. Ir futbolas šiame kontekste – ne išimtis. Ne tik todėl, kad jame gimė du ypač talentingi, bet ir, ko gero, ryškiausio charakterio Prancūzijos futbolininkai Z.Zidane'as ir Ericas Cantona.
Tai ne kultūros ir rafinuoto gyvenimo sostinė Paryžius, o sunkiai dirbančių darbininkų ir jūrininkų miestas.
Su šio miesto „Olympique“ klubu susijusi ir didžiausia visų laikų Prancūzijos futbolo pergalė, ir skandalas.
Abiejų jų architektas yra kontroversiškasis verslo magnatas Bernardas Tapie, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nulipdęs žvaigždėtą komandą, kuri 1993-aisiais metais užkopė į Čempionų lygos Olimpą. Nei anksčiau, nei po to jokiam Prancūzijos klubui šio pasiekimo pakartoti nepavyko.
Įdomu, jog tos komandos, kurioje žaidė tokios futbolo žvaigždės kaip Jeanas Pierre’as Papinas, Fabienas Barthezas, Jocelynas Angloma, Marcelis Desailly, Abedi Pele, Alenas Bokšičius ar Rudi Volleris, kapitonas buvo dabartinis Prancūzijos rinktinės strategas Didier Deschamps’as.
Vis dėlto praėjus vos dviems dienoms po triumfo Miunchene, į viešumą iškilo faktas, jog Marselio komandos vadovai įtariami varžovų žaidėjų papirkinėjimu ir bandymu nelegaliai paveikti varžybų rezultatus.
Rungtynės, patekusios į tyrėjų akiratį, buvo priešpaskutinio Prancūzijos čempionato turo mačas su „Valenciennes“ ekipa. Mačas vyko likus kelioms dienoms iki Čempionų lygos finalo, o pergalė būtų leidusi užsitikrinti penktąjį iš eilės šalies čempionų titulą. Taip ir įvyko – „Olympique“ laimėjo 1:0.
Bausmė buvo skausminga: komanda išmesta į antrąjį divizioną, prarado Prancūzijos čempionų titulą bei neteko teisės žaisti Europos turnyruose, o B.Tapie penkiems mėnesiams sėdo į kalėjimą. Tragiška gražiausios Marselio futbolo eros pabaiga, kuria vietos futbolo gerbėjai netiki net ir praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams.
Iki šiol tos „Olympique“ pergalės vietiniams kelia pasididžiavimą. Futbolo aikštė buvo ta vieta, kurioje Marselis galėjo pademonstruoti savo jėgą prieš sostinę. Kaip tai buvo padaryta, marseliečiams visiškai nesvarbu. Lygiai taip pat, kaip nesvarbu buvo ir B.Tapie.
Pikantišką detalę galima būtų rasti kalbant ir apie dabartinę klubo vadovybę. Jau beveik septynerius metus „Olympique“ priklauso iš Rusijos kilusiai Margaritai Louis-Dreyfus. Ji yra buvusio klubo prezidento Louiso Dreyfuso našlė.
Dviračiai – tik istorijoje ir pavadinime
Didžiausias klubo pergales matęs „Stade Velodrome“ stadionas – dar viena Marselio vieta su ypatinga aura. Šią areną 1937-ųjų birželį pastatė Marselio savivaldybė ir miestui jis priklauso iki šiol.
Antrojo pasaulinio karo metais sportas buvo atsidūręs antrame plane, tad čia savo techniką laikė Prancūzijos, vėliau Vokietijos, o dar vėliau Jungtinių Valstijų karinės pajėgos. Visgi padangei prasisklaidžius, stadionas vėl tapo vietos gyventojų didžiausių švenčių vieta.
Nors kitąmet jis minės 80 metų jubiliejų, šiuo metu tai yra bene pati moderniausia futbolo arena Prancūzijoje. Galbūt vienintelis Seni Deni „Stade de France“ gali lygintis su Marselio futbolo šventove, tačiau savo aura Viduržemio jūros pakrantėje esantis statinys savo „brolį“ sostinėje gerokai lenkia.
Atidarymo dieną čia vyko dviračių lenktynės, bėgimo varžybos bei vietos „Olympique“ ir „Torino“ klubo draugiškos rungtynės, kurias šeimininkai laimėjo 2:1. Laikai pasikeitė. Dabar praeityje populiarų šioje vietovėje dviračių sportą primena tik likęs stadiono pavadinimas.
Jau daugiau nei tris dešimtmečius „Stade Velodrome“ yra tik futbolui skirtas stadionas. Dviračių trekas buvo išmontuotas prieš 1984-ųjų metų Europos čempionatą, o jo vietoje sumontuotos papildomos tribūnos.
Marselio stadionas yra ta vieta, kurioje vyko visi svarbiausi Prancūzijai futbolo turnyrai. Čia buvo žaidžiami 1938 ir 1998 metų pasaulio čempionatai, 1960 ir 1984 metų Europos pirmenybės.
Per „Euro 2016“ stadionas jau spėjo įeiti į Senojo žemyno futbolo istoriją. Iki šių metų dar nė viename stadione nevyko trijų skirtingų Europos čempionatų varžybos (kitas toks stadionas – Paryžiaus „Parc des Princes“).
Tiesa, kartais kitų sporto šakų atstovus futbolininkai vis dėlto įsileidžia. Dažnai čia savo namų rungtynes žaidžia geriausioms pasaulio komandoms priskiriama Prancūzijos regbio nacionalinė rinktinė.
Tribūna – ir užsigrūdinusiam gerbėjui
Anksčiau dėl atvirumo garsėjęs stadionas dabar jau turi stogą. Dar prieš 1998-ųjų metų planetos pirmenybes trys iš keturių stadiono tribūnų nebuvo uždengtos specialiai, kad čia apsilankę aistruoliai galėtų pajusti nuo Viduržemio jūros pučiantį mistralį.
Jis iškilo po paskutinių renovacijos darbų, kurie tęsėsi nuo pat 2011-ųjų ir kainavo 267 mln. eurų.
Kadangi klubas iš pradžių nesutiko prisidėti prie renovacijos, miesto taryba padidino kasmetinę nuomos kainą beveik penkis kartus – iki 1,5 mln. eurų. Galiausiai kompromisas buvo surastas 2014-aisiais.
Šiaurinė stadiono tribūna – „Virage Nord Patrice de Peretti“ yra pavadinta turbūt garsiausio Marselio klubo ultros garbei. Draugų „Depe“ vadintas vyras garsėjo tuo, jog savo mėgstamos komandos rungtynes visuomet stebėdavo be marškinėlių. Jis netikėtai mirė 2000-ųjų liepą.
Kitos trys arenos tribūnos dedikuotos irgi garsiems marseliečiams – bėgikui Jeanui Bouinui, „Tour de France“ lenktynių metu žuvusiam dviratininkui Gustave‘ui Ganay bei istorinei asmenybei Chevalierui Roze, kuris išgelbėjo daug miestelėnų gyvybių per 1720-ųjų maro epidemiją.
Alkoholio draudimas – ne problema
Iki „Stade Velodrome“ stadiono nuo miesto centro tenka eiti nepilnus keturis kilometrus, tačiau futbolo gerbėjams šis atstumas tikrai neprailgsta. Visoje šioje atkarpoje nuo vidurdienio sustabdytas eismas, o šaligatvius okupavę mėsainius, dešrainius, kebabus bei kitus užkandžius ir gėrimus pardavinėjantys prekeiviai.
Po anglų futbolo gerbėjų siautulio alkoholis mieste rungtynių dieną vis dar nepardavinėjamas, o tai akivaizdžiai nepatinka antradienį čia paskutines C grupės rungtynes žaisiančių Lenkijos ir Ukrainos rinktinių gerbėjams.
Vis dėlto „atsargomis“ abi stovyklos pasirūpino iš anksto. Įvažiuojant į Marselį jokios patikros nėra, tad netolimose apylinkėse tiek alaus, tiek stipresnių gėrimų gali įsigyti be problemų.
Paklausti, ar šis organizatorių sprendimas nebuvo problema, lenkai tik šypsosi ir nebyliai praveria mikroautobuso duris, kurio viduje ant galinės sėdynės padėta dėžė vietinio alaus skardinių.
Vis dėlto savo tikslą „Euro 2016“ organizatoriai pasiekė – Marselio gatvėse rungtynių dieną tikrai kur kas mažiau lėbaujančių ir neadekvačiai besielgiančių futbolo sirgalių nei kituose pirmenybes priimančiuose miestuose.
