Antradienio vidurdienį A.Čeferinas pravers Lietuvos Vyriausybės rūmų duris ir susitikime su Sauliumi Skverneliu taps liudininku sutarties, kuria ministras pirmininkas įtvirtins bendradarbiavimą su Lietuvos futbolo federacija ir jos vadovu Tomu Danilevičiumi.
Galbūt oficialūs parašai taps postūmiu kabinetuose įstrigusiuose stadionų Vilniuje ir Kaune reikaluose.
„Pasikeitimai turėtų vykti ne tik futbole, bet ir visame mūsų šalies sporte. Tokių asmenų dėmesys visada yra gerai, – dar 2017 metų gegužę A.Čeferiną į Lietuvą atvykti kvietęs sakė buvęs Lietuvos futbolo federacijos vadovas Edvinas Eimontas, dabar save vadinantis sporto praktiku ir teoretiku. – Tačiau pats vizitas nepadarys pokyčių. Viskas priklausys nuo mūsų federacijos veiksmų. UEFA prezidentas gali tik palaikyti pokyčius, bet ne juos nulemti.“
Nors Lietuvai sunku išjudinti futbolo ledus ne vieną dešimtmetį, šiandien lietuviai prieš akis matys pavyzdį, kad ir mažos šalies žmonės gali iškilti ir veikti drąsiai didžiųjų žaidime.
Pakeitė susitepusią Prancūzijos futbolo legendą
A.Čeferinas atsirado tarsi iš niekur, kai buvo išrinktas UEFA prezidentu, pažadėjęs atstatyti pusiausvyrą tarp raumenis demonstruojančių turtingųjų klubų ir mažesnių šalių komandų.
Per rinkimus prieš dvejus metus jis 42:13 balsais įveikė Michaelį van Praagą iš Nyderlandų ir tapo septintuoju UEFA vadovu. Poste jis pakeitė prancūzą Michelį Platini – šis turėjo palikti pareigas dėl neoficialaus 1,3 mln. eurų atlygio, kurį jam sumokėjo tuometinis FIFA prezidentas Seppas Blatteris.
Trečio dano juodasis karate diržas juosia A.Čeferiną, kuris yra aktyvus įvairiose gyvenimo srityse. Jis yra keturis kartus pervažiavęs Sacharos dykumą automobiliu ir sykį motociklu.
A.Čeferinas gimė Liublianoje, kai Slovėnija dar buvo Jugoslavijos dalis, jis pats palaikė Kroatijos klubą Splito „Hajduk“, o mėgstamiausiu žaidėju įvardino bosnį Zlatko Vujovičių.
„Viskas, ką turėjome – tai sportas“, – apie jaunystę yra sakęs A.Čeferinas, pats tą laikotarpį pavadinęs „socialistiniu režimu“.
Režimas sugriuvo 1991 metais, kai prasidėjo Jugoslavijos skilimas ir karai.
Turbūt viskas būtų kitaip, jei man būtų reikėję nušauti žmogų.
„Mane sunku išmušti iš pusiausvyros po to, ką matėme buvusioje Jugoslavijoje“, – pabrėžė A.Čeferinas.
Jis buvo tarp rekrūtų vadinamajame Dešimties dienų kare – būtent tiek truko Slovėnijos mūšis dėl laisvės, kai šiai mažai Alpių valstybei pavyko išsivaduoti daug lengviau nei kaimynėms. Karas baigėsi be aukų, vos prasidėjęs, o A.Čeferinui neteko ginti šalies ginklu: „Turbūt viskas būtų kitaip, jei man būtų reikėję nušauti žmogų.“
Jo tėvas yra garsus teisininkas, tad ir A.Čeferinas pasuko į šeimos verslą. Futbole jo karjera prasidėjo nuo Slovėnijos salės futbolo komandos „Litija“, o nuo 2006 jis įsiliejo į Liublianos „Olimpija“ klubo struktūrą. 2011 metais jis išrinktas Slovėnijos futbolo asociacijos prezidentu, kai 2 mln. gyventojų šalies futbolą buvo ištikusi krizė.
Nors jam vadovaujant Slovėnijos futbolui šalies rinktinė reitinge iš 26 vietos nusmuko iki 59-os pozicijos, ženkliai pagerėjo sąlygos žaisti futbolą. Slovėnijoje atsirado naujas nacionalinis futbolo centras, su trimis aikštėmis ir kitomis įvairiomis priemonėmis pratyboms per 30 km nuo Liublianos.
Sėkmingi darbai Slovėnijoje tapo tramplinu į didžiąją pasaulio futbolo organizaciją.
„Tuo metu po skandalų UEFA ir FIFA atsitiko taip, kad G.Infantino perėjo į FIFA prezidento postą, o didžiausia Europos sporto organizacija liko be vadovybės, – prisiminė tuomet Lietuvos futbolo federacijai vadovavęs ir savo balsą rinkimuose už A.Čeferiną skyręs E.Eimontas. – Procesas užtruko ir buvo dairomasi žmogaus, kuris nebūtinai atstovautų didžiosioms šalims, bet galėtų suvienyti futbolą.
Vidurio Europos šalys, Balkanų valstybės, taip pat ir skandinavai palaikė jį, nes norėjosi šviežio oro gūsio UEFA vykdomajame komitete. Jo varžovas rinkimuose – M.van Praagas pats anksčiau priklausė tam komitetui.“
Patekęs į UEFA koridorius A.Čeferinas buvo laikomas Rytų Europos atstovu, nors pats mano, kad būti slovėnu gerai ir todėl, kad gerai jaučia Vakarų šalis – greta yra ir Austrija, ir Italija. A.Čeferinas šneka keturiomis kalbomis.
Prieš pat rinkimus Norvegijos žurnalas „Josimar“ buvo pažėręs įtarimų, kad A.Čeferinas yra „Rusijos kandidatas“, bet vienas pirmųjų UEFA prezidento veiksmų buvo patvirtinti 2018 metų Čempionų lygos finalo miestu Kijevą.
Prieš kelerius metus stipriausi Europos klubai aktyviai stūmė idėją pakeisti Čempionų lygos formatą ir sukurti savotišką uždarą lygą, kurioje nuolat žaistų tie patys superklubai, bet A.Čeferinas iškart prabilo apie tokios Superlygos grėsmę mažoms šalims ir klubams bei pažadėjo, kad dabartinis varžybų modelis liks nepakitęs.
A.Čeferinas pasiūlė nubrėžti futbolo valdančių organizacijų vadovams ribą, kad šie nesėdėtų savo postuose po 20-30 metų: „Tai buvo tarsi džentelmenų klubas, kurio nariai neįsileidžia kitų. Aš galiu suprasti, kodėl jie nenorėjo matyti vaikino iš vadinamosios mažos šalies kaip Slovėnija.“
Jis kalbėjo apie permainas, ir kažkas pradėjo keistis UEFA, kurioje anksčiau nesigirdėjo mažų valstybių.
Nors A.Čeferinas tapo jauniausiu visų laikų UEFA prezidentu, trijų vaikų tėvas iškart pareiškė, kad nesirengia būti tampomas už siūlų kaip lėlė pasaulio futbolą valdančios FIFA prezidento Gianni Infantino.
Santykius su G.Infantino jis yra apibūdinęs taip: „Nėra taip, kad mes visada sutartume. Bet jei nesutariame, atvirai vienas kitam tai pasakome.“
A.Čeferinas yra užmynęs ant kojos žodžiais Donaldui Trumpui. Kai JAV prezidentas prakalbo apie sienų su Meksika įtvirtinimą ir užsieniečių laisvių suvaržymą, slovėnas iškart šovė, kad tokie pareiškimai gali sugadinti JAV galimybes gauti teisę rengti 2026 metų pasaulio futbolo čempionatą.
Pernai A.Čeferinas tapo pirmuoju futbolo valdininku, kuris prisijungė prie Ispanijos futbolininko Juano Mattos sugalvotos akcijos – skirti po vieną procentą savo atlygio labdarai.
„Jis prisidėjo prie įstatų keitimo, gerosios valdymo praktikos idėjų. Kadangi yra vadovavęs Slovėnijos futbolo federacijai (ir buvęs Lietuvoje kaip jos vadovas), A.Čeferinas gerai išmano mažųjų šalių futbolo problemas. Nors revoliucinių pokyčių nevykdė, jo žingsniai buvo svarbūs, – kalbėjo E.Eimontas. – Jis įrodė, kad tikrai propaguoja tas vertybes, ne tik apie jas kalba.“
Nors kalba drąsiai, kaip tikras lyderis, A.Čeferinas pats nesureikšmina savo vaidmens.
„Nemanau, kad futbole ar kitame sporte politikai ir administratoriai turėtų būti didžiausios žvaigždės. Nes jie nėra jomis, – pabrėžė A.Čeferinas. – Aš visada sakiau, kad nereikia šaukti kasdien, jog „esu lyderis“, kad būtum lyderis. Jei esi lyderis, vadinasi, esi lyderis, net jei būni kažkiek tylesnis.“
Nemanau, kad futbole ar kitame sporte politikai ar administratoriai turėtų būti didžiausios žvaigždės.
