Apie 101 įvartį, A lygos sezono pradžią, kapitono atsakomybę ir artėjantį mačą su „Ekranu“ „Žalgirio“ puolėjas pasidalino mintimis su svetaine www.zalgiris–vilnius.lt.
– Igori, kaip vertini įsibėgėjantį sezoną?
– Kaip žaidėjas esu viskuo patenkintas. “Žalgirio” valdžia padarė viską, kad aš kaip futbolininkas galėčiau dirbti savo darbą: tik treniruotis ir rodyti rezultatus aikštėje. Tokiomis sąlygomis, kokios sudarytos dabar, nesiskundžia nei vienas futbolininkas.
Tiek komandos draugai, tiek treneriai, tiek, manau, komandos vadovai šiuo metu – geros nuotaikos, nes rodomi rezultatai tenkina visus. Stengsimės, kad geri rezultatai ir tokia pati nuotaika liktų ir ateityje.
– Esi vienas vyriausių ir pavojingiausių “Žalgirio” žaidėjų. Gali palyginti save prieš 10 metų ir dabar?
– Dabar esu labiau patyręs, todėl aikštėje daugiau galvoju ir mažiau be reikalo bėgioju. Visą gyvenimą futbolą žaidžiau kairiojo saugo pozicijoje, o dabar esu puolėjas. Pozicijos skirtingos, todėl ir lyginti sunku. Saugu žaidžiau, nes buvau pakankamai greitas ir ištvermingas, sugebėjau atakuoti ir gintis. Nenoriu sakyti, kad dabar jau nebesu toks greitas, koks buvau. Tiesiog greitį iškeičiau į mąstymą.
Kalbant apie mano charakterį, likau tokiu pačiu, kaip ir prieš dešimt ar net penkiolika metų: nešaukiu ant varžovų, nesiginčiju su teisėjais ar varžovų treneriais. Karštu nebuvau ir nebūsiu, aikštėje stengiuosi save kontroliuoti. Net dabar, kai esu komandos kapitonas ir šios pareigos leidžia daugiau kalbėti su teisėjais, stengiuosi to nedaryti, nepiktnaudžiauti.
– Ką tau reiškia „Žalgirio“ kapitono pareigos?
– „Žalgirio“ kapitono pareigos man – ir garbė, ir atsakomybė. Kapitonu buvau du kartus: „Žalgiryje“ prieš išeinant į „Kruoją“ ir dabar, sugrįžus, vėl „Žalgiryje“. Tad patirties nešioti kapitono raištį turiu ir žinau, ką tai reiškia.
Kai komandai sekasi, kai komanda žaidžia gerai, tuomet mikroklimatas geras ir kapitono vaidmuo būna simboliškas, nepastebimas. Tokiu laikmečiu kapitonas – praktiškai eilinis žaidėjas. Kur kas svarbesniu kapitonas tampa kritiniais momentais. Tiek aikštėje, tiek šalia jos. Kai sunku, kai nesiseka, kai „dega“, tuomet visų akys krypsta į kapitoną, kuris privalo pavyzdį rodyti ne žodžiais, o darbais, žaidimu, atsidavimu ir t.t.
Šiuo metu mūsų komandoje – viskas gerai. Kadangi esame jauna, naujai suburta komanda, kaip kapitonas daugiausia pasireiškiu rungtynėse, kuomet kontroliuoju žaidimą, jauniems žaidėjams patariu, padedu susivaldyti, nuraminu ar paskatinu.
– Kartu su R. Vilėniškiu, A. Nagumanovu ir P. Komolovu esate rezultatyviausi „Žalgirio“ futbolininkai (visi šiame sezone įmušė po 1 įvartį – aut. past.). Būti tarp rezultatyviausių tau – įprasta?
– Nesistengiu įmušti daugiau, nei komandos draugai. Norisi įmušti daugiau, nei tai padaro varžovai. Dabar, kai žaidžiu puolėju, mano pareiga – mušti įvarčius. Per ketverias rungtynes įmušiau vieną įvartį. Tai nėra pats geriausias rezultatas. Tačiau žaidėme su stipriais varžovais, kurie įvarčių lengvai nepraleidžia. Iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad įvarčius mūsų komandoje muša ne vienas, o keli žaidėjai.
– Neoficialiais duomenimis, pirmosiose šių metų oficialiose rungtynėse su „Tauru“ įmušei 101–ąjį įvartį A lygoje. Išduok paslaptį, ar geriausi futbolininkai skaičiuoja savo įvarčius?
– (Juokiasi) Specialiai neskaičiuoju, tačiau prieš porą–trejetą metų skaičiau knygą apie Lietuvos futbolą. Joje buvo suvesta visa Lietuvos futbolo statistika. Skiltyje, kuri skirta man, mačiau skaičiukus. Tad įtariau, kad įvartis paskutinėse praėjusio sezono rungtynėse į „Tauro“ vartus galėjo būti 100–asis, o šių metų įvartis į to paties „Tauro“ vartus – 101–asis.
– Kiek iš tų 101 įvarčių pameni? Gal kuris įsiminė labiau, nei kiti?
– Visų tikrai nepamenu. Tačiau vieną įvartį prisimenu geriau, nei kitus. Ir ne tik aš prisimenu, jį vis primena fanai, draugai. Žaidėme rungtynes su FBK „Kaunu“: iš dešiniojo gynėjo gavau perdavimą beveik per visą aikštę, smūgiavau į tolimąjį vartų kampą ir pataikiau tiesiai į „devyniukę“. Laimėjome 1:0. Šitą įvartį atsimenu geriausiai.
– Rungtyniaudamas Vokietijoje esi žaidęs rungtynes stebint ne vienam tūkstančiui žmonių. Ką reikia daryti, kad ir Lietuvoje stadionai pilnėtų?
– Taip, „Hannover“ rungtynes stebėdavo ir po 50 000 futbolo sirgalių. Ką reikia daryti, kad ir į „Žalgirio“ rungtynes susirinktų pilni stadionai, nežinau. Tai, ką daro „Žalgirio“ valdžia, man patinka. „Žalgiris“ atkurtas Vokietijos futbolo klubų pavyzdžiu, o tokia schema leidžia lengviau pritraukti rėmėjų, spaudos, žiūrovų susidomėjimą. Praėjusį savaitgalį Vilniaus derbį stebėjo 2000 žiūrovų. Tokio skaičiaus žiūrovų „Žalgiris“ seniai nematė. Reiškia, einama teisinga kryptimi.
– Tarp tų 2000 žiūrovų buvo tavo ištikimiausi fanai?
– Taip. Tėtis mane nuvedė į futbolo treniruotes ir nuo tada stebi kiekvienerias mano rungtynes. Kartu su juo į „Žalgirio“ rungtynes pradėjo vaikščioti ir mano sūnus. Kai gali, į stadioną pažiūrėti kaip žaidžiu atvyksta ir žmona.
– Esi profesionalus futbolininkas. Ar pats palaikai kitus futbolo klubus arba nacionalines rinktines?
– Gal dėl to, kad žaidžiau Vokietijoje, jaučiu simpatiją šios šalies komandoms. Labai džiaugiausi, kai Miuncheno „Bayern“ Čempionų lygos ketvirtfinalyje įveikė Mančesterio „United“.
– „Žalgirio“ fanai labai džiaugtųsi, jei sekmadienį įveiktumėte „Ekraną“. Tai įmanoma?
– Viskas įmanoma. Mes jau parodėme, kad galime gerai žaisti ir net laimėti prieš potencialius A lygos lyderius. Rimtai ruošiamės savaitgalio mačui, stengsimės pasirodyti garbingai. Lengva čempionų aikštėje nebus, tačiau jei žaisime maksimaliai susikoncentravę, drausmingai, nedarysime vaikiškų klaidų, pasieksime teigiamą rezultatą.