„Sirgalių labai daug. Tuščių vietų praktiškai nėra. Skanduojantieji stovi apačioje ant laiptų – rinktinės nariai juos tikrai girdės. Aplink tik geros emocijos. Lietuviai nuoširdžiai palaiko savo komandą.
Mieste sutikau vaikinus iš Alytaus. Vienas pasakojo ketvirtadienį žaisdamas futbolą susilaužęs koją. Tačiau į Londoną vis tiek atskrido. „Kitaip negalėjau!“, – tikino sirgalius“, – pasakojo K.Stažytė.
Anot jos, jokių susistumdymų – tiek baruose, tiek prie stadiono – nebuvo. „Anglai ramūs. Nebuvo net grūsčių. Visi gražiai suėjo ir laukia pradžios“, – pasakojo mergina.
Po trečio praleisto įvarčio mūsiškių veidai ėmė tįsti, balsai tilti. Iki tol tūkstančiai sirgalių visada stovėjo ir reagavo net į mažiausią pražangą.
Sirgalių emocijos per kraštus liejosi iki pat rungtynių pabaigos. Nepaisant sklaudaus pralaimėjimo, sirgaliai savo šalies futbolininkus palaikė iki paskutinės minutės.
„Po trečio praleisto įvarčio mūsiškių veidai ėmė tįsti, balsai tilti.
Iki tol buvo smagu žiūrėti, kaip visi anglai sėdi ramiai ir pakyla tik pačių pavojingiausių progų metų, o mūsiškiai tūkstančiai sirgalių visada stovėjo ir reagavo net į uždirbta pražangą ar kampinį“, – apie emocijas stadione pasakojo ten buvusi K.Stažytė.
