Nebuvo rožėmis kloti pirmieji metai Indijoje K.Skinkiui ir jo valdomai Kočyje įsikūrusiai komandai. 2014-siais įkurtas klubas nestokojo ambicingų tikslų, prieš sezoną interviu 15min juos įvardino ir „Sūduvą“ palikęs naujasis sporto direktorius, tačiau COVID-19 pandemija ir komandos žaidimas netenkino.
Trys pergalės, aštuonios lygiosios ir devyni pralaimėjimai leido „Blasters“ surinkti 17 taškų, o tai reiškė 10-ąją vietą 11-kos komandų turnyre.
Netenkinant rezultatams, teko atsisveikinti ir su treneriu – K.Skinkys įteikė Kibu Vicunai, 2018-siais dar dirbusiam „Trakuose“, atleidimo lapelį. Iki sezono pabaigos tuo metu buvo likusios dvejos rungtynės.
Sezonas baigėsi kiek nuviliančiai, bet iš klaidų buvo bandyta pasimokyti. Prieš neseniai startavusias Indijos futbolo pirmenybes „Blasters“ komanda ėmėsi treniruotis pirmoji iš visų čempionato dalyvių.
Atsivežti ir nauji legionieriai, kurių iš viso galima turėti šešis, o iš jų vienas privalo turėti Azijos valstybės pasą. K.Skinkys pasamdė ir naują trenerį – 44-rių serbą Ivaną Vukomanovičių.
Penkerios rungtynės yra sužaistos Indijos aukščiausioje lygoje šiuo metu, per jas „Blasters“ kartą laimėjo, kartą pripažino varžovų pranašumą ir triskart sužaidė lygiosiomis – šeši taškai ir septinta vieta.
Bet klubas neapsikentė dėl pasikartojančių teisėjų klaidų ir išplatino viešą pranešimą apie arbitrų nekompetenciją, kainavusią brangius taškus.
Nors rūpesčių ir veiklos Indijoje netrūksta, K.Skinkys neatitolsta nuo lietuviškų reikalų – stebi A lygą, mato įvestas naujas taisykles ir turi nuomonę dėl prieštaringo LFF sprendimo palikti prie rinktinės vairo Valdą Augustiną Ivanauską.
Apie visa tai – išsamus 15min pokalbis su Karoliu Skinkiu:
– Pirmas sezonas Indijoje nebuvo lengvas, kokį dabar jį matot žvelgiant atgal?
– Buvo labai paveiktas COVID-19 situacijos, taip pat ir finansinės situacijos klube – teko su keletu žaidėjų atsisveikinti prieš startą. Labai vėlai susirinkome į treniruotes, vos keletą savaičių prieš čempionatą. Viskas vyko labai greitai. Ir greitai, ir lėtai. Iš pradžių laukėme, kol bus suorganizuotas sezonas. Buvo nuspręsta, kad jis prasidės lapkričio pabaigoje, o tik spalio pradžioje buvo atidarytos vizos. Kol visi susirinko, kol praėjo 14 dienų karantiną... Atėjo ir ankstyva lapkričio pradžia, todėl teko pradėti sezoną labai prastai pasiruošus. Sezonas nepavyko rezultatų prasme, bet išryškėjo klaidos. Indijoje labai daug ilgalaikių kontraktų, tad mažai ką gali greitai pakeisti. Greitai gali keisti nebent užsieniečius, bet su vietiniais žaidėjais viskas trunka ilgiau. Turim daug jaunimo, kuris kasmet auga ir tai yra gerai.
– Trys pergalės per 20 rungtynių. Kiek pačiam neramu buvo dėl to, kiek buvo apmąstymų po sezono?
– Be abejonės, nemalonu. Nesitikėjome, kad taip bus, tikėjome, kad galime žaisti dėl daug aukštesnių vietų, bet galiausiai nepavyko. Reikia pripažinti, kad nepasirodėme pagal galimybes. Tai yra faktas. Apmąstymų buvo daug. Dabar, žiūrint atgal, buvo padaryta ir klaidų.
– Nebuvo minties, kad užteks, grįžti į Europą, į „Sūduvą“ ir toliau ramiai gyventi?
– Ne, charakteris toks, kad nesinori pasiduoti. Darbo aplinka tikrai maloni, lavinanti. Daug dalykų galima išmokti, galima įgyti daug patirties. Mano amžiuje ta patirtis – labai naudingas dalykas. Tokių minčių tikrai nebuvo. Norisi situaciją pataisyti.
– Ar buvo pokalbių su klubo vadovais? Kokia jų pozicija?
– Bendraujame su savininkais. Sezono rezultatų priežastys gana objektyvios, visi supranta, kad sezonas nebuvo geras. Daug kalbėjomės, bet visi žiūri palaikančiai. Teko ir priverstinai, vadovybės iniciatyva, atsisveikinti su keliais pagrindiniais žaidėjais, kurių pakeisti nepavyko. Asmeninės kritikos nesulaukiau, daugiau kalbėjome apie planus ir ką daryti toliau.
– Kiek buvo kitokių sprendimų prieš antrą sezoną?
– Linija buvo ta, kad turime leisti savo jaunimui augti. Čia pagrindinis dalykas. Buvo pasirašytas ir vienas vyresnis vietinis žaidėjas, kad turėtume patirties.
Svarbiausias dalykas, turint daug žaloko jaunimo, pradėti kuo anksčiau. Rinkomės anksčiau nei visos kitos komandos. Rinkomės savo mieste, žaidėme daug draugiškų rungtynių ir bandėme duoti kuo daugiau futbolo. Kalendorius yra viena didžiausių problemų Indijoje, nes pauzė tarp sezonų – didžiulė. Jei kovą baigi sezoną, o jį pradedi lapkritį, tai su 6-8 savaičių pasiruošimu pauzė vis tiek yra itin ilga.
Keitėme užsieniečius, norėjosi geresnių kovotojų, kurie norėtų. Su tuo, bent kiek matyti sezono pradžioje, pavyko. Dabar reikia gero plano kiekvienoms rungtynėms ir kovoti, nes čia kiekvienas mačas – atviras. Bet kas gali nugalėti bet ką.
– Skaičiau viename iš interviu, kad norėjote komandą prieš sezoną ir į užsienį išvežti. Kur būtumėte vykę?
– Svarstėm įvairius variantus. Ir Azijoje kažkur aplink, ir apie Dubajų kalbėjome, ir apie JAE, ir apie Europą. Galiausiai viską būtų nulėmę COVID-19 apribojimai.
Vasarą padėtis buvo neaiški, buvome beveik rezervavę viską Dubajuje, bet galiausiai vėl atsirado neaiškumų dėl bilietų, o keliauti turi apie 40 žmonių, tad galiausiai nusprendėme, kad saugiau bus likti savo mieste. Juolab, kad nauji treneriai, o susipažinimas taip pat svarbus, kaip ir treniruotės. Svarbiausia buvo laikas, o ne kur jį praleisti.
– Pergalė, trejos lygiosios ir vienas pralaimėjimas – toks sezono startas dabar. Koks bendras vaizdas, ko neparodo šitie skaičiai ir kas už jų slypi?
– Gal ir banalu, bet skaičiai neparodo teisėjų klaidų. Visiškai nušvilpti buvome trejose iš penkerių rungtynių. Gal ne tiek nušvilpti, bet buvo akivaizdžios klaidos, lemiančios įvarčius.
Paskutinėse rungtynėse buvo du visiškai legalūs įvarčiai neįskaityti, pirmose rungtynėse varžovų įvartis antrą minutę iš nuošalės. Rungtynės, kurias laimėjome, jos irgi galėjo pakrypti visiškai kitaip, nes varžovams buvo neužfiksuota akivaizdi nuošalė. Gerai, kad jie neįmušė. Trejas iš penkerių rungtynių tai darė didžiulę įtaką.
Aišku, ir patiems atakoje kol kas trūksta ryšių ir galbūt produktyvesnio žaidimo, bet čia trenerių darbas. Nusipelnėme turėti daugiau taškų. Irgi tiesa, kad žaidėme prieš kelias komandas, kurios tikriausiai liks turnyro lentelės apačioje. Daug stiprių varžovų dar laukia.
– Mačiau klubo puslapyje ir oficialų pranešimą dėl teisėjavimo. Tokie ėjimai Indijoje – įprastas dalykas?
– Nesu kažko tokio matęs Indijoje, galėjau, aišku, kažką ir praleisti. Bet čia jau per daug buvo, kad nieko nedarytume. Tas nervingumas persiduoda ir į žaidimą.
Įsivaizduokit, įmuši tris švarius įvarčius, įskaito vieną iš jų ir sužaidi 1:1, nors visas rungtynes dominuoji. Visi nusivylę, pikti, nepatenkinti. O ta atmosfera ir nuotaika labai svarbi, nes čia visos rungtynės 50/50.
Antrą, trečią kartą tai atsitiko, kalbėjome su klubo savininku, ką daryti dėl to neprofesionalumo, nepagarbos. Buvo reaguota. Siuntėme video, siuntėme raštus, kad daromos akivaizdžios klaidos. Siuntėme ir po pirmųjų rungtynių, bet tada to neviešinome. Sulaukėme atsakymo, kad klaidos buvo, kad pripažįsta jas. Bet tai taškų nekeičia.
– Kai kalbėjome apie Indiją pirmą kartą, tuomet, minėjote, kad Indijos klubų biudžetai svyruoja apie 7-8 milijonus. Ar pasitvirtino ta informacija?
– Pinigai labai skirtingi, kiek dabar matau. Nors yra algų kepurė, bet yra išimčių, kuriomis naudojantis gali išleisti daugiau. Daug pinigų išeina į operavimo dalį: apgyvendinimai, kelionės, didelis darbuotojų skaičius. Aišku, ateina ir televizijos pinigai, rėmėjų pinigai. Konkrečius skaičius sunku komentuoti, bet kažkas panašaus į minėtus.
Mumbajaus klubą nusipirko „Manchester City“ savininkai, tad jiems tikrai nėra didelių problemų. Jie gali eiti į rinką, jei kažkas yra laisvas, gali leisti sau paišlaidauti. O geriausi vietiniai žaidėjai be klubo būna retai.
– Tad indai futbolininkai gerai gyvena savo šalyje, taip?
– Taip, tikrai taip. Bet kurioje rinkoje, kuri uždara, kur yra užsieniečių limitas, esi priverstas permokėti vietiniams žaidėjams vien dėl paso. Čia vienareikšmiškai. Tas pats buvo ir Latvijoje prieš pora metų, buvo ir Rusijoje, kai rusams neapsimokėjo važiuoti į užsienį, buvo neįmanoma, kad kitoje šalyje jiems mokėtų daugiau. Panašiai ir čia.
Sunku man įsivaizduoti, kad Indijos žaidėjas gautų geresnį pasiūlymą žaisti užsienyje. Čia yra 11 klubų aukščiausioje lygoje, visi jie gali mokėti pinigus ir visi tą vyrų rinktinės žaidėją paimtų.
– Lietuvoje dabar įvedė limitą – trys lietuviai startinėje sudėtyje A lygoje. Kaip pačiam ši LFF idėja?
– Šiai konkrečiai taisyklei aš neprieštaraučiau. Trys nėra per daug. Nėra ir amžiaus apribojimų, prieš kuriuos aš tikrai pasisakyčiau. Tai nebūtų gerai.
Bet kuris Lietuvos klubas nori konkurencingo lietuvio, bet jie turi konkuruoti ir reprezentuoti šalį tarptautinėse varžybose. Daugumoje šalių klubai į tarptautinius turnyrus eina su rimtu užsieniečių pastiprinimu, tad konkuruoti pasidarytų dar sunkiau. Pastaruosius kelerius metus Lietuvos klubai Europoje žaidžia tikrai gerai, kažin, ar kada yra buvę geresni rezultatai.
Kai lietuviams reikia išvažiuoti į užsienį, tai yra geras reklamos būdas – sužaisti su tos šalies komanda. Gal ir į reitingą pasižiūri kažkas kada nors. Ten matom, kad šalis nėra paskutinė Europoje, o lyga tik kiek žemiau nei lentelės vidurys.
Su šita trijų lietuvių taisykle yra kažkoks balansas, kad žais ir mūsų šalies futbolininkai. Tuo pačiu nereikia jų turėti labai daug, nereikia dirbtinai pritempinėti. Gali turėti ir konkurencingą komandą. Man ši taisyklė neatrodo bloga.
– Pačiam, dirbant Indijoje, nebuvo pokalbių su lietuviais futbolininkais?
– Pokalbių buvo, tik nesiimsiu minėti vardų. Su labai daug kuo tenka kalbėtis. Vienu atveju rinkomės kitą futbolininką, kitu – pasirinko žaisti kitur.
– „Blasters“ klube jau teko pakeisti ir trenerį, kai atleidote Kibu Vicuną. Kokia tai buvo situacija?
– Žaidėme prasčiau nei turėjome, nepavyko rasti efektyvių būdų siekti rezultato. Čia reikia pritapti, kad to rezultato būtų galima siekti. Dabartiniai treneriai kartais dar irgi tų būdų ieško. Bet kai pasižiūri į individualią kokybę, yra tokių klubų, kurie kokybės gal neturi tiek daug, bet randa būdų rezultatui pasiekti.
Aišku, rezultatai nėra viskas futbole. Yra sistema, struktūra, kuri turi tobulėti ir augti. Norime kovoti dėl gerų rezultatų, dėl čempionų titulo, bet turime link to eiti kryptingai. Dabar pas mus saugų linijoje ar gynyboje žaidžia 20-mečiai, o tai yra naudinga ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Tai procesas.
– Tam procesui reikia kantrybės...
– Reikia ir jos turėti sunku, nes norisi rezultato kuo greičiau. Lengva būtų tą jaunimą dabar išparduoti, išnuomoti, bet matai pavyzdžius, kad kantrybė dažnai atsiperka. O šioje lygoje jos ypač reikia.
– Grįžkim kiek prie trenerių pokyčių. Manau, kad tiek man, tiek skaitytojams įdomu, kaip vyksta trenerio atleidimas? Kaip dorojatės su tuo nemaloniu procesu?
– Darbinėje aplinkoje esu toks, kad mėgstu tiesiai šviesiai kalbėti ir spręsti reikalus. Taip ir komunikuoji (juokiasi). Procesas gana tiesmukas. Iš trenerio pusės, tai gal ir neturėtų būti didelis siurprizas, bet, iš kitos pusės, gal kažkiek ir siurprizas. Sunku pasakyti. Kalbu atvirai ir visuomet argumentuotai. Gali sakyti bet ką bet kam, jei žinai, ką kalbi, ir gali tai paaiškinti argumentuotai. Tokia mano nuomonė.
– Dabar pasamdytas treneris Ivanas Vukomanovičius. Kiek buvo kandidatų ir kiek CV suplaukė į Indijos klubo pašto dėžę? Žinome, kad jau ir Lietuvoje, kai atsilaisvina vieta, laiškų, pasiūlymų ir pasisiūlymų būna daugybė.
– Procesą darėme labai ilgą. Laiškų tikrai neskaičiavau, bet skaičiai buvo dideli. Pats turėjau virš 30 pokalbių. Kai kalbi su tiek daug, pradedi matyti daugiau skirtumų, požiūrių, mentalitetų, motyvacijos. Šio trenerio labai svarbi savybė yra sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos ir sutarti su vietiniais darbuotojais. Tu atsiveži 3-4 asistentus, bet ir čia yra žmonių, su kuriais reikia sutart, palaikyti gerus ryšius, įtraukti juos į procesus.
Vukomanovičius yra edukuotas Belgijoje, turi tos šalies pilietybę, trenerių štabas irgi iš ten. Jis matęs skirtingas kultūras, pritapęs kitoje šalyje. Buvau tikras, kad jis pritaps ir čia, ras kalbą su visais žmonėmis klube, galės valdyti aplinką ir rūbinę. Treneris dirbęs tikrai aukštame lygyje – Lježo „Standart“, Bratislavos „Slovan“. Tai gera patirtis. Vis dar motyvuotas, vis dar norintis dirbti. Taip ir buvo priimtas sprendimas.
– „Blasters“ savininkas yra verslininkas Nimmagadda Prasadas, valdantis kelių milijardų vertės farmacijos kompaniją. Ar tenka su juo pasimatyti, pasikalbėti? Koks tai žmogus?
– Labai šiltas ir malonus žmogus, iš kurio tikrai galima daug išmokti ir pasisemti. Bendraujame ne per dažnai, bet kartą per 3-4 savaites susitikimas ar skambutis būna. Gal ne apie kasdienius dalykus, bet esmines temas apžvelgiame. Tikrai esu sužavėtas, kaip po kiekvieno susitikimo jautiesi gerai. Būna žmonių, su kuriais pakalbėjęs jautiesi pavargęs, bet tai žmogus, kai po pokalbio esi įkvėptas ir tik labiau motyvuotas.
– Pakalbėkime ir apie paties gyvenimą Indijoje. Jau kojomis duris darinėjate ar dar kažkiek trūksta iki to?
– Ne tokia čia siekiamybė (juokiasi). Norisi sukurti gerą struktūrą klube, norisi padaryti gerų darbų, aplink geri žmonės, su kuriais malonu dirbti. Per metus susipažinau su daugybe žmonių ir iš lygos, ir iš federacijos, ir kitų klubų. Prasiplėtė pažįstamų žmonių ratas. Malonu su jais visais bendrauti. Visi vietiniai yra itin malonūs ir mandagūs – čia jų išskirtinis bruožas. Nesudėtinga dirbti, nes aplink – pagarba vienas kitam.
– Kas išryškėjo kaip didžiausias skirtumas gyvenant Indijoje?
– Mes prie to gyvenimo, kurį gyvena dauguma žmonių Indijoje, neprisiliečiame. Nebent matome pro automobilio langą. Kalbant apie sąlygas žmonėms, kurie čia žaidžia futbolą ar dirba su juo, sąlygos yra nuostabios. Viskuo esi aprūpintas.
– O yra kažkas tokio, su kuo vis dar sunku susitaikyti ar prie ko sunku priprasti?
– Čia žmonės labai nemėgsta pasakyti nemalonios informacijos. Jie mėgsta patylėti ir, kiek įmanoma, atidėti tą pasakymą blogos žinios. Visada geriau komunikuoti kaip galima anksčiau ir galvoti, ką daryti toliau, bet čia dažno įprotis patylėti iki tol, kol viskas taps akivaizdu. Su šituo kartais man sudėtinga tvarkytis, nes nuoširdžiai nesuprantu, kodėl reikia taip daryti. Ir taip laikas bėga, o tu net nežinai, kas blogo vyksta.
– O ar tenka stebėti A lygą Indijoje?
– Tenka. „Sūduvą“ stebėjau beveik visada, dažnai „Žalgirį“, o ir šiaip kitas komandas kartais.
– Ir kaip tas vaizdas Indijos kontekste?
– Labai sunku lyginti. Ir su treneriais esame diskutavę, kaip Europoje atrodytume. Net būnant čia ilgą laiką – pasakyti sunku. Viena vertus, atrodo, kad atvažiuoja aukšto lygio užsieniečiai, kartais indai atrodo geriau, bet lyginti itin sunku. Čia didelė problema, kad jaunimas pradeda žaisti vėlai ir dėl to neturi pagrindų. Pavyzdžiui, turi gerus fizinius duomenis – greitis, staigumas – bet pagrindai, kaip sprendimų priėmimas, yra problema. Aiškūs pliusai, aiškūs minusai ir galiausiai kažkokio palyginimo su kitom lygom neina padaryti. Būtų tikrai įdomu nuvažiuoti į Europą ir pažaisti draugiškų rungtynių, pažiūrėti, kaip su vidutinėmis komandomis atrodytume.
O A lygoje buvo įdomus sezonas, smagu, kad 9 komandos buvo konkurencingos. Tik „Nevėžis“ iškrito iš konteksto. Keista, kad dvi komandos iškrenta, tai 10-ties komandų turnyre gana neįprasta.
– Tad gal kada nors „Blasters“ ir į Lietuvą pasigrumti atvyks?
– Nežinau, abejočiau. Nors vasarą gal... Kas čia žino. Džiaugsimės, kad nors kažkur bus galima važiuoti.
– Kadangi jums tenka rinktis trenerius, pabaigoje ir aktualus klausimas: ar būtumėt palikęs Valdą Ivanauską Lietuvos rinktinės treneriu?
– Šiaip gyvenime visada stengiuosi susilaikyti nuo liežuvio kišimo ne į savo reikalus, bet šiuo atveju... Šimtu procentų nebūčiau palikęs. Tu negali turėti vyriausiojo trenerio, kuris taip elgiasi su žiniasklaida, kuris paprasčiausių dalykų negali sutvarkyti, kuris nuo pirmos treniruotės konfliktuoja su žaidėjais. Žaidėjų pasirinkimas ir taip labai ribotas, o tu turi futbolininkų, iš karto nepatenkintų trenerio neprofesionalumu. Turbūt pirmą kartą gyvenime kišuosi ne į savo reikalus, bet, kadangi paklausėt, tai tikrai nebūčiau palikęs.
