Situaciją Ispanijos čempionato finiše specialiai portalui 15min.lt apžvelgė fcbarcelona.lt redaktorius ir Ispanijos futbolo specialistas Rokas Pukinskas.
Išskirtinė intriga ir sezono pabaiga. Laimėti „Primerą“ geriausias galimybes turi ne Madrido „Real“ ir ne „Barcelona“, o neprognozuojamai keistai klostėsi ir pats čempionatas. Anksčiau viršūnėje vykdavo tik dviejų šalies futbolo titanų lenktynės, o kitos komandos lyderiams tik savotiškai palaikydavo kompaniją iki žiemos vidurio arba ankstyvo pavasario. Po to vėl viskas stodavo į savo vietas ir klostydavosi pagal scenarijų, kuris veikiausiai yra pabodęs daugeliui neutralių futbolo gerbėjų – laimėdavo arba „Barcelona“, arba „Real“.
Jei pamėgintume vertinti objektyviai, geriausias galimybes vis dar turi „Atletico“ – ir teorines, ir matematines.
Tačiau šiemet „Primeroje“ pirmaujančios ekipos keitėsi net šešis kartus, dar kelis kartus pozicijas keitė antrą ir trečią pozicijas užimančios komandos, kol galiausiai pirmenybių finiše viskas verčiasi aukštyn kojomis po kiekvieno turo.
Kodėl tai nė kiek nestebina? Prisiminkime, jog artėja sezono pabaiga ir du iš trijų „Primeros“ lyderių dar žais Čempionų lygos finale. Reiškia, kad šis sezonas toms komandos buvo maksimaliai ilgas ir alinantis. Labiausiai stebina galimų scenarijų gausa. „Barcelona“ ir Madrido „Real“ Ispanijos čempionate ilgą laiką „važiavo senu bagažu“. Tai – pasakiškus biudžetus turintys klubai, kurie, jei nori, gali įsigyti praktiškai bet kurį žaidėją.
Abu Ispanijos grandai per sezoną paprastai neišvengia didesnių ar mažesnių žaidimo duobių, tačiau juos gelbėja individualiai stiprūs žaidėjai. „Real“ turi Cristiano Ronaldo, Angelį Di Maria, Karimą Benzemą. Dabar – ir Garethą Bale‘ą. Tai futbolininkai, kurie vieni gali laimėti rungtynes.
„Barcelona“ tradiciškai remiasi Lioneliu Messi, šiemet kompleksų atsikratė ir jam solidžiai talkina Alexis Sanchezas. Galų gale, už nugaros visada yra Andresas Iniesta, senstantis, tačiau aikštę puikiai matantis Xavi. Savo indėlį, nors galbūt ir kuklesnį, nei prognozuota, pridėjo Neymaras.
Kita vertus, abi Ispanijos futbolo flagmanai vasarą pakeitė trenerius. „Barcos“ vairą perėmė Gerardo Martino, nors dar vasarą planuota, jog komandai vadovaus Tito Vilanova. „Real“ išsiskyrė su Jose Mourinho ir trenerio pareigas patikėjo patyrusiam Carlo Ancelotti. Niekam nėra paslaptis, kad vairininką pakeitusioms ekipoms reikia laiko: žaidėjams – susigyventi su treneriu, o treneriui – su naujais auklėtiniais. Vis tik tai negali būti pasiteisinimu, o minėtos aplinkybės jokiu būdu nė kiek nesumenkina to darbo, kurį nuveikė „Atletico“ treniruojantis D.Simeone.
Kur slypi D.Simeone‘s sėkmės paslaptis?
Strategija. „Atletico“ kelis metus iš eilės apdairiai ir kryptingai veikė žaidėjų rinkoje, nebijojo pusvelčiui skolintis žaidėjų iš kitų komandų, pataikė rinkdamasis laisvuosius agentus ir, regis, atrado efektyvią bei efektingą formulę. Madrido ekipai pavyko galų gale įveikti seną skaudulį – sucementuoti gynybą.
Drausmė, drausmė, drausmė. D.Simeone žino, kaip dirbti su tokia komanda, o patys futbolininkai atrodo neabejoja stratego autoritetu ir sprendimais.
Ankstesni jų bandymai tai padaryti baigdavosi visišku fiasko. Giorgios Seitaridis, Luisas Perea, Johny Heitinga, Tomašas Ujfaluši ir kiti atrodė padrikai ir kartais net beviltiškai, tačiau dabar žaidžiantys Filipe Luisas, Diego Godinas, Juanfranas ir Miranda yra tai, ko reikia „matracams“.
Tinkami žaidėjai. Viską vainikuoja tiesiog žibantis vartininkas Thibaut‘as Courtois. Tiesa, čia vėl tenka prisiminti, kad belgas priklauso „Chelsea“, todėl nežinia, kiek ilgai tokia komanda išsilaikys. Ateis laikas, kai į klubo duris pabels tikrieji žaidėjų savininkai ir sakys: „Ei, prašome grąžinti tai, kas mums priklauso“. Galbūt bus nupirktas Diegos Costa ar Arda Turanas, tačiau tokias spėliones palikime ateičiai.
Dar vienas svarbus šios komandos aspektas – pagal pajėgumą labai panaši ir lygi saugų linija, rasta tinkama pamaina išvykusiam Radameliui Falcao, pusvelčiui iš „Barcos“ įsigytas patyręs Davidas Villa.
Drausmė, drausmė, drausmė. D.Simeone žino, kaip dirbti su tokia komanda, o patys futbolininkai atrodo neabejoja stratego autoritetu ir sprendimais. Galų gale, dabartinė „Atletico“ ekipa yra puikus įrodymas, kad multimilijonieriams skersai kelio galima stoti ir neturint „kelių vagonų“ pinigų.
Kodėl lyderiai sezono pabaigoje buksuoja?
Nuo tokių nesėkmių niekas nėra apdraustas, o sezono eiga tik darsyk parodė, kokia skirtinga ir dinamiška šiemet yra „Primera“. Pavyzdžiui, „Barcelona“ sugebėjo abu kartus įveikti Madrido „Real“, tačiau pralaimėjo „Valencia“ ir „Real Sociedad“ ekipoms. Jei šias nesėkmes dar galima pateisinti, tai katalonų fiasko dvikovose su kur kas kuklesnėms „Valladolid“ ir „Granada“ jau yra tikros sensacijos.
Nemalonių siurprizų kovose su vidutiniokais savo gerbėjams pateikė ir tas pats „Real“, kurį „Atletico“ sugebėjo kartą palaužti, tačiau barstė taškus mačuose su „Espanyol“, „Villarreal“ ir „Almeria“. Galų gale, D.Simeone‘s komandos nesėkmė dvikovoje su „Levante“ sugrąžino intrigą, o ugnį dar labiau pakurstė dvi „Real“ lygiosios.
Prognozės ir scenarijai. Tai nedėkingas ir apgaulingas dalykas, o juo labiau dabar, nes aš esu šališkas ir sėkmės, žinoma, linkėsiu Katalonijos klubui.
„Atletico“ pergalei reikia. Jei pamėgintume vertinti objektyviai, geriausias galimybes vis dar turi „Atletico“ – ir teorines, ir matematines. D.Simeone‘s komandai pakanka keturių taškų, tai yra, jie turi įveikti „Malaga“ ir lygiosiomis sužaisti su „Barcelona“. Misija tikrai įmanoma, juolab, kad „matracai“ šiemet nekart žaidė su „Barcelona“, nėkart jai nepralaimėjo ir eliminavo katalonus iš kovos Čempionų lygoje. Faktas, jog „Barcelona“ žais „Camp Nou“ stadione, neturėtų būti svarbus faktorius svečiams iš Madrido, kurie šiame sezone nekart įrodė, kad sugeba nepaisyti spaudimo iš šalies.
„Barcelona“ pergalei reikia. Gerardo Martino vyrus į priekį turėtų ginti noras reabilituotis už nesėkmes Čempionų lygoje (tai būtų asmeninė vendeta dvikovose su „Atletico) ir Karaliaus taurės finale (galimybė geriau pasirodyti už „Real“ bent nacionalinėse pirmenybėse). Kita vertus, psichologinė katalonų būsena kelia didelį nerimą. Po praėjusio savaitgalio apmaudžių lygiųjų 2:2 su „Getafe“ visi „Barcelona“ futbolininkai vienbalsiai tvirtino, jog galimybių laimėti „Primerą“ jie jau nebeturi. Tai reiškia, kad komanda prarado tikėjimą savo jėgomis. Tačiau pakako 24 valandų savaitgalį ir trečiadienio „Real“ lygiųjų 1:1 su „Valladolid“ ir situacija pasikeitė kardinaliai. Dabar katalonai vėl yra savo laimės kalviai, nors jie sužaisti lygiosiomis jau nebeturi teisės. Priešpaskutiniame ture „Barcelona“ turi įveikti „Elche“ ir mače „Camp Nou“ privalo įveikti „Atletico“. Jei tai pavyks, „Primeros“ taurė liks Katalonijos sostinėje, nes „Barcelona“ ir „Atletico“ tarpusavio mačų santykis bus palankus katalonams. Būtent pagal tai, o ne pagal įmuštų ir praleistų įvarčių santykį nustatomas nugalėtojas Ispanijoje, jei dvi ar daugiau komandų surenka vienodai taškų. Tiesa, čia vėl reikia kelti klausimą, ar „Barcelona“ žaidėjai vis dar sugebės suvokti, jog viskas ir vėl priklauso nuo jų pačių, ar sugebės iš naujo patikėti savo jėgomis.
Tačiau šiemet „Primeroje“ pirmaujančios ekipos keitėsi net šešis kartus, dar kelis kartus pozicijas keitė antrą ir trečią pozicijas užimančios komandos, kol galiausiai pirmenybių finiše viskas verčiasi aukštyn kojomis po kiekvieno turo.
„Real“ pergalei reikia. Taip, jie irgi išsaugojo galimybes laimėti auksą, nors gerokai komplikavo savo padėtį po mačo savaitės viduryje. C.Ancelotti futbolininkams dabar žūt būt reikia, kad taškus prarastų ir „Barcelona“, ir „Atletico“. Galų gale, jei vertinti pasirodymą viso sezono metu, galutinės pergalės labiausiai nusipelnė D.Simeone‘s komanda – už tai, kad mažiausiai blaškėsi, už patrauklų žaidimo stilių, už kovingumą, ir už tai, kad turėdami labai ribotus finansinius išteklius metė rimtą iššūkį ne tik Ispanijos supergrandams, bet ir Europos futbolo elitui.
Truputis istorijos. Dabartinis čempionatas man šiek tiek primena 2006-2007 metų kovas. Tuomet finalinėje sezono stadijoje net keturios komandos tarpusavyje lenktyniavo ne pagal tai, kuri iš jų pelnys daugiau taškų, o pagal tai, kuri daugiau išbarstys. Viskas baigėsi tuo, kad „Real“ ir „Barcelona“ finišavo surinkusios vienodai taškų, iš lenktynių pirmoji pasitraukė „Valencia“, o vėliau pasidavė ir „Sevilla“. Kai kurie sirgaliai ironiškai taikliai tokią čempionato eigą pavadino „invalidų kova“. Skirtumas gal tik tas, jog šio sezono pirmenybėse dėl aukso iki pabaigos kovoja trys komandos.
