1969 metų atrankoje į 1970 m. pasaulio futbolo čempionatą Hondūro rinktinė pralaimėjo kaimyniniam Salvadorui ir tai tapo netiesioginiu pretekstu pradėti karinius veiksmus.
Iš tiesų konflikto šaknys slypėjo giliau. Jau nuo XIX a. kaimyninės šalys nesutarė dėl pasienio teritorijų priklausomybės. Salvadoras buvo turtingesnė ir ekonomiškai stipresnė valstybė, Centrinės Amerikos valstybių organizacija (ODECA – karinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė valstybių sąjunga) jam suteikė ypatingas prekybines ir muitų lengvatas. Salvadoras darė didelę įtaką Centrinės Amerikos bendrajai rinkai, ir tai erzino Hondūrą, kurio skola Salvadorui sudarė beveik pusę visos skolos ODECA narėms. Abi šalis valdė karinės chuntos, kurios ieškojo išorės priešų, kad atitrauktų piliečių dėmesį nuo vidaus problemų.
Karo šalininkai Hondūre nuolat eskalavo salvadoriečių migrantų temą. Salvadoras buvo viena iš ekonomiškai stipriausių Centrinės Amerikos valstybių, bet užėmė mažiausią plotą ir išsiskyrė didžiausiu gyventojų tankumu. Jo teritorijoje trūko dirbamos žemės, todėl skirtingais duomenimis nuo 30 iki 100 tūkstančių valstiečių persikėlė gyventi ir dirbti į retai apgyvendintus Hondūro regionus.
1969 m. balandžio mėnesį Hondūro prezidentas Oswaldo Lopezas Arellano pareiškė ketinąs patikrinti visus gyventojus, kurie įsigijo žemę agrarinės reformos metu. Neturintys Hondūro pilietybės bus išsiųsti iš šalies, o jų nuosavybė atimta. Žiniasklaidos priemonėse prasidėjo masinė kampanija, kurios metu aiškinta, kad dėl augančios nedarbo ir mažėjančių atlyginimų kalti emigrantai iš Salvadoro.
1969 m. balandį įtampa tarp kaimyninių šalių ėmė augti, nes daugybė salvadoriečių, kurių žemes nusavino Hondūro valdžios atstovai, sugrįžo į gimtinę. Aukščiausi Salvadoro valdžios pareigūnai pradėjo ruoštis karui, nes manė, kad tai vienintelė priemonė susigrąžinti tautos palaikymą.
Įvykių katalizatoriumi tapo Salvadoro ir Hondūro rinktinių susitikimai 1970 m. pasaulio futbolo čempionato atkrintamosiose varžybose. Pirmosios rungtynės vyko 1969 m. birželio 8 d. Hondūro sostinėje Tegusigalpoje, rezultatu 1:0 jas laimėjo šeimininkai. Po mačo daugybė vietos sirgalių kreipėsi į policiją dėl Salvadoro rinktinės gerbėjų atakų.
Kitas susitikimas surengtas San Salvadore birželio 15 d. Aikštės šeimininkai atsirevanšavo sutriuškindami Hondūro rinktinę 3:0. Pagal taisykles reikėjo surengti trečią susitikimą, kurio metu paaiškėtų atkrintamųjų varžybų laimėtojas. Dvikova įvyko Meksike, ją laimėjo Salvadoro futbolininkai rezultatu 3:2. Po rungtynių Meksiko gatvėse kilo kruvinos riaušės tarp abiejų rinktinių sirgalių.
Pralaimėjęs atkrintamąsias varžybas, Hondūras nutraukė diplomatinius santykius su Salvadoru. Dar daugiau, šalyje prasidėjo išpuoliai prieš imigrantus.
Tada Salvadoras įvedė nepaprastąją padėtį, paskelbė rezervo karių mobilizaciją ir padidino savo kariuomenę nuo 11000 iki 60000 karių. Hondūras neatsiliko – energingai ėmė ruoštis karui. Dera pažymėti, kad abiejų šalių kariuomenių arsenalo pagrindą sudarė pasenę amerikietiški ginklai, o karius instruktavo taip pat amerikiečiai.
1969 m. liepos 14 d. Salvadoras pradėjo karinius veiksmus. Iš pradžių viskas vyko sėkmingai – šios šalies kariuomenė buvo skaitlingesnė ir geriau apginkluota. Bet sėkmė greitai nusisuko – antpuolius sustabdė Hondūro karinės oro pajėgos. Karo lakūnams pavyko sunaikinti naftos saugyklas, todėl Salvadoro kariuomenė liko be kuro. Ji negalėjo nei tęsti antpuolio, nei atgabenti savo karių į frontą.
Liepos 15 d. tarptautinė Amerikos valstybių organizacija paragino nutraukti ugnį ir išvesti Salvadoro kariuomenę iš Hondūro. Iš pradžių Salvadoras ignoravo šį raginimą, reikalaudamas, kad Hondūras mokėtų reparacijas dėl salvadoriečių migrantų užpuolimų ir garantuotų likusių šalyje gyventojų saugumą. Po trijų dienų buvo pasiektas susitarimas, bet kariniai veiksmai nutraukti tik liepos 20 d.
Pirmosiomis rugpjūčio dienomis Salvadoro pajėgos paliko Hondūro teritoriją. „Botago ir meduolio“ principas padėjo sustabdyti kraujo praliejimą. Šiuo atveju „botagas“ – ekonominės sankcijos Salvadorui, o „meduolis“ – tai atsakingi Amerikos valstybių organizacijos pareigūnai Hondūro teritorijoje, padėsiantys užtikrinti migrantų saugumą. Taikos sutartis tarp kaimynių pasirašyta tik praėjus dešimčiai metų po karo.
Žiupsnelis informacijos karo istorijos mylėtojams – „futbolo karas“ tapo paskutiniu, kuriame naudoti Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvai.
Oro antskrydžiuose dalyvavo amerikietiški naikintuvai P-51 Mustang, F4U Corsair, transportiniai lėktuvai perdaryti į bombonešius DC-3 Dakota. Hondūro oro pajėgose buvo vienintelis reaktyvinis lėktuvas su turbosraigtiniu varikliu – 1944 m. naikintuvo F-80 Shooting Star mokomoji versija T-33. Orlaivyje nebuvo ginkluotės, todėl jis naudotas tik žvalgybiniais tikslais ir norint įbauginti priešo kariuomenę.
Karas prasidėjo kurioziškai, bet jo padariniai abiems valstybėms buvo skaudūs. Konflikto metu žuvo apie 2000 taikių gyventojų, 100 tūkst. salvadoriečių migrantų pabėgo iš Hondūro, prekybiniai ryšiai tarp šalių nutrūko, o siena tarp valstybių buvo uždaryta.
Salvadoro rinktinė pasaulio futbolo čempionate pasirodė prastai – visas grupės rungtynes pralaimėjo „sausai“ ir užėmė paskutinę vietą.
