Paolo Rossi paskutines savo gyvenimo dienas praleido Sienos ligoninėje, kur gydėsi nuo praėjusio pavasario.
Jis mirė ketvirtadienį, savo artimųjų akivaizdoje, šiems supratus, kad vilties nebėra.
„Akimirką, kai jis paliko pasaulį, jis buvo ant mano rankų. Aš leidau jam iškeliauti, nors jis nenorėjo palikti. Leidau jam iškeliauti, pasakiusi jam, kad pasirūpinsiu mūsų dukromis, kad auginsiu jas taip, kaip jis norėjo, kaip mes abu norėjome. Ir jis iškeliavo“, – gazzetta.it citavo prie Sienos ligoninės žurnalistams Federica Cappelletti pasakytus žodžius.
Italijos futbolo įžymybės žmona sakė, kad P.Rossi mirė nuraminus jį, kad jau iškentėjo daugiau nei pajėgė.
P.Rossi sirgo nepagydoma liga ir gulėjo ligoninėje beveik metus.
Instagrame F.Cappalleti įkėlė įrašą su judviejų nuotrauka ir parašė: „Per Sempre“ (itališkai: „Amžinai“).
Ji dėkojo jos vyrą gydžiusiems gydytojams ir pasidalino jautriais išgyvenimais.
„Šiuo metu sunku kalbėti, esu labai pavargusi. Tai buvo sunkūs metai, pilni įvairių rūpesčių, labai artimai praleisti su Paolo. Aš atradau intymesnių, asmeniškų aspektų, pamačiau jo silpnybes ir sužinojau daugiau apie šią didžią asmenybę, už kurios ištekėti man teko garbė, – sakė P.Rossi antroji žmona, su kuria futbolininkas augino tris vaikus. – Per šiuos sunkumus jis vis tiek rodė troškimą gyventi, drąsą ir ryžtą. Jis nenorėjo pasiduoti, visada bandė nuraminti mane, mergaites, visus.
Paolo visada liko paprastas, su ta pačia šypsena, tuo pačiu noru atsiverti žmonėms. Jis buvo labai draugiškas. Kartais sakydavau, kad jis perlenkia kai kuriose situacijose, mums net nebelieka intymumo, bet toks jis buvo. Jis buvo labai mylimas, labai. Ir dabar visi pagarbūs žodžiai patvirtina tai, ką aš žinojau. Atsiminimai apie jį, apie jo nuostabią šypseną, dėl kurio pamilau jį, kuria jis dalinosi su visais. Jis šypsojosi ir norėjo dalytis noru gyventi, – tai ir buvo jo esybė. Jis buvo laimingas net, jei paštininkas užsukdavo ir dėkodavo jam.“
Pasaulio čempionato karalius
Paolo Rossi tapo auksiniu Italijos puolėju 1982 metais.
Prieš tą pasaulio čempionatą nebuvo aišku, ar jis bus rinktinėje, nes atstovaudamas „Perugia“ klubui jis buvo įsivėlęs į garsųjį 1980 metų sutartį rungtynių skandalą, vadinamą „Totonero“. Per jį buvo nubausti aštuonios komandos, dviejų klubų prezidentai, 20 futbolininkų, tarp jų ir P.Rossi, kuriam skirta trejų metų diskvalifikacija vėliau sušvelninta iki dvejų metų.
Prieš pat pasaulio pirmenybes P.Rossi perėjo į Turino „Juventus“ ir spėjo iškeliauti su Italijos rinktine, kurios treneris Enzo Bearzot pažadėjo sulaukti puolėjo, jei tik šis bus pasiruošęs.
Iš pradžių P.Rossi neatrodė pasiruošęs. Per grupes varžybas Italija strigo, visus tris mačus su Lenkija, Peru ir Kamerūnu pabaigusi lygiosiomis ir įmušusi vos du įvarčius. Žurnalistai apibūdino puolėją kaip „be tikslo po lauką klajojantį vaiduoklį“.
Tačiau antrajame etape Italija 2:1 palaužė Diego Maradonos vedamą Argentiną, gynusią pasaulio čempionės titulą, o P.Rossi trys įvarčiai padėjo 3:2 nugalėti ir čempionato favorite laikytą Braziliją.
Pusfinalyje P.Rossi du įvarčiai nulėmė pergalę prieš Lenkiją, o finale jis dar vienu įvarčiu prisidėjo prie triumfo 3:1 prieš Vakarų Vokietiją.
Pelnęs 6 įvarčius (iš viso įvarčiais ir rezultatyviais perdavimais jis prisidėjo prie 58 proc. Italijos rinktinės įvarčių turnyre) jis tapo rezultatyviausiu čempionato žaidėju, o taip pat buvo išrinktas ir geriausiu pirmenybių futbolininku. Taip pačiais metais jam atiteko ir prestižinis „Ballon d'Or“ apdovanojimas, skiriamas geriausiam planetos futbolininkui.
Italija visu stiprumu pamilo savo didvyrį, skyrusi jam Pablito ir Torero pravardes.
Nebūdamas itin galingas fiziškai, jis liko greitas, techniškas vidurio puolėjas, labai gerai jautęs galimybes pelnyti įvarčius ir jas puikiai išnaudojęs.
P.Rossi baigė karjerą 1987 metais, būdamas vos 31-erių.
Italijos lygoje jis sužaidė beveik 400 rungtynių, daugiausiai Turino „Juventus“ sudėtyje. 178 cm ūgio puolėjas, atstovavęs šešiems savo šalies klubams, iš viso pelnė 154 įvarčius.
Per 48 mačus Italijos rinktinėje įmušė 20 įvarčių, o pakabinęs futbolo batelius tapo apžvalgininku ir komentatoriumi Italijos televizijose.
Jis bus palaidotas šeštadienį Vičencoje, kur penktadienį antroje dienos pusėje bus leidžiama su atsisveikinti jo gerbėjams.
„Man labai pasiekė, kad galėjau būti su juo, dalytis gyvenimu. Nuostabi, unikali asmenybė, visad žinojusi, kaip įžvelgti pozityvumą visur, net ten, kur dalykai neatrodo pozityvūs, – sakė P.Rossi žmona. – Paprastas žmogus, kuris visada žinojo, kaip mylėti kiekvieną. Jis išmokė mane žvelgti į pasaulį kitokiu žvilgsniu, visada pozityviu, visada ištiesti pagalbos ranką kitiems, visada būti pozityvia ir su šypsena.“