„Mano tikslas yra žaisti, gerinti asmeninius rezultatus, daryti viską dėl komandos. Jei seksis, tų prizų bus ir daugiau. Jei atvirai, kol kas apie tai mažai galvoju, nes, visų pirma, reikia sunkiai dirbti“, – paklaustas, ko reikia, kad geriausiojo jaunojo futbolininko statulėlę devyniolikmetis iškeistų į tą, kurią praėjusią savaitę gavo Arvydas Novikovas, sakė J.Marazas.
A.Novikovas šiame tekste paminėtas neatsitiktinai. Atsiėmęs apdovanojimą, jis pirmiausia padėkojo į futbolą jį atvedusiai močiutei. Jei kažkada tokį prizą laimės J.Marazas, galime neabejoti, kad pirmiausia jis padėkos visur jį lydinčiam ir palaikančiam seneliui.
Dar nepilnamečio Justino gyvenimas nelepino. Prieš keletą metų tragiškai žuvo jo tėtis ir nuo tada senelio vaidmuo anūko gyvenime tapo dar ryškesnis. Jis niekada nepraleisdavo Justino rungtynių, nepriklausomai nuo to, ar jis žaidė „Ateities“, ar „Trakų B“, ar „Trakų“ komandose.
O visa karjera prasidėjo Vievyje, iš kur ir kilęs dabartinis Plocko „Wisla“ komandos saugas.
„Savo karjerą pradėjau „Legiono“ komandoje. Kartą žaidėme su „Ateitimi“ ir po rungtynių priėjęs treneris Dainius Gudaitis pasakė, kad mane norėtų matyti savo komandoje. Pasiūlymo neatsisakiau ir iki „Trakų“ etapo buvau „Ateities“ narys.
Komandoje ryškiais lyderiais buvo du Matai (Gudaitis ir Radžiukynas). Visada dėjau pastangas, kad juos pavyčiau, bandžiau įrodyti, kad galiu būti neprastesnis. Visą laiką tuo tikėjau. Manau, kad tai prisidėjo prie to, kur esu dabar“, – sakė J.Marazas.
– Dar trumpai grįžkime į tavo neprofesionalią karjerą. Pirmoji ryškesnė pergalė buvo čempiono titulas Elitinėje lygoje. Kas labiausiai įsiminė iš tų metų?
– Tuomet septyni mūsų komandos žaidėjai persikėlė į „Trakus“ ir taip gavosi, kad tie kiti kurį laiką buvo išvis be treniruočių. Šiaip, buvome labai gera komanda, žinojome, ką turime daryti aikštėje, buvome užsispyrę ir, manau, tai padėjo laimėti. Viskas prasideda nuo trenerio pastangų (šypsosi).
– Po šios pergalės laukė daugeliui sudėtingas periodas – iš vaikų futbolo pereiti į suaugusiųjų. Kaip manai, kodėl tau šis procesas buvo toks trumpas?
– Negaliu teigti, kad labai trumpas (šypsosi). Visada turėjau motyvaciją, kuri padėjo nepasimesti. Kai žaidžiau „Trakų B“ komandoje, labai norėjau patekti į A komandą. Patekęs į A komandą, nenorėjau ten būti tik statistas, todėl treniruotėse neleidau sau tinginiauti. Nebuvo lengva, tačiau įsivažiavau. Manau, kad tai stipriai prisidėjo prie to, kad dabar esu Lenkijoje.
– Lietuvoje jaunais futbolininkais dažniausiai nepasitikima. Tavo nuomone, dėl kokių savybių tu sulaukei savojo šanso?
– Galiu tik spėlioti. Manau, kad treneriai matė mano užsispyrimą, todėl ir suteikė šansą. Tai yra labai svarbu. Jei užsikabini – vėliau lengviau. Po kiekvienų rungtynių iš trenerių jaučiau didesnį pasitikėjimą, o tai garantavo daugiau minučių aikštėje.
– Kai dabar išvykai į Lenkiją, nepagalvojai, kad viskas vyksta per greitai?
– Iš pradžių galvojau, kad Lenkijos lygiui esu per jaunas, tačiau atvykęs įsitikinau, kad amžius nėra svarbu – svarbu yra, ar esi pasiruošęs žaisti, ar ne. Labai svarbus dalykas – valia ir didelis noras.
– Tikėjaisi, kad geriausio jaunojo žaidėjo titulas atiteks tau?
– Sakykime taip, kad tikėjausi, bet nebuvau tuo tikras. Kai paskelbė mano pavardę, tikrai labai apsidžiaugiau.
– Kas iš komandos draugų labiausiai prisidėjo, kad turėtum tokią gerą statistiką ir užaugtum iki geriausio jaunojo žaidėjo?
– Nenoriu kažko išskirti – reikia išskirti visą komandą. Be jos tikrai nebūčiau gavęs šio apdovanojimo. Treniruotės, rungtynės, palaikymas vienas kito, pasitikėjimas – visi šie komponentai prisidėjo prie mano tobulėjimo.
– Lenkijos etapas. Ten jau jautiesi savas?
– Faktas, kad dar labai mažai laiko esu ten, tačiau prie komandos naujųjų draugų priprasti jau spėjau. Situaciją lengvina tai, kad du treneriai man yra pažįstami. Be to, komandoje jaučiu didžiulį palaikymą, o tai padeda eiti pirmyn.
