Matijus Remeikis vos per keletą mėnesių tapo viena didžiausių Lietuvos futbolo sensacijų.
Proveržio sezoną sužaidęs 185 cm vidurio saugas „Panevėžio“ kelionėje į zenitą šiemet praleido vos vienerias A lygos rungtynes iš 36.
Didesnį pasitikėjimą auksinės ekipos architektas Gino Lettieri rodė tik vienam žaidėjui – 35-erių veteranui Jeffrey Sarpongui (36).
Šis įvertinimas – ne už žydras akis ar vizitine kortele šiemet tapusią vešlią Matijaus šukuoseną su ilgais kirpčiukais.
Baigiantis 2023-iesiems Panevėžys po dešimties metų turi stipriausią Lietuvos komandą, neseniai pradėtoje kaupti M.Remeikio trofėjų lentynoje nugulė auksinis A lygos medalis, o sėkmingą sezoną vainikavo ir nuolatiniai Edgaro Jankausko kvietimai į Lietuvos nacionalinę rinktinę.
Ir komplimentai.
„Gyvai stebėjau kažkurias „Panevėžio“ rungtynes ir nuolat sekiau Matijaus žaidimą. Laukiau, kada jaunas žaidėjas galiausiai praras kamuolį, bet jis nuolat rasdavo išeitį net iš kebliausios padėties ir demonstravo neįprastą brandą“, – prieš keletą mėnesių apie M.Remeikio žaidimą kalbėjo rinktinės strategas ir netrukus pakvietė jauną žaidėją į stovyklą ruoštis „Euro 2024“ atrankos kovoms.
Debiuto laukti ilgai nereikėjo. Rugsėjo 10-ąją Kaune vykusiame mače su Serbija „Panevėžio“ atstovas pertraukos metu pakeitė Paulių Golubicką ir aikštės viduryje sudarė labai simpatišką tandemą su dar vieneriais metais jaunesniu Gvidu Gineičiu.
Nepaisant patirties stokos, jauni saugai nepasimetė. Priešingai – nors Lietuva ir pralaimėjo 1:3, po pertraukos į mūsų vartus nekrito nė vienas įvartis.
Praėjo mėnuo, lietuviai išsirengė kelionėn į Sofiją, Pijus Širvys pelnė du įvarčius, mūsiškiai iškovojo nuostabią pergalę, o M.Remeikis aikštėje 69-ąją minutę pakeitė G.Gineitį.
Lietuva nepraleido ir vėl.
Kol kas M.Remeikio minučių skaičius rinktinėje nesiekia ir vienerių rungtynių, bet faktas tas, jog žaidžiant su šiuo saugu E.Jankausko komanda kol kas dar nepraleido.
Ir kaip čia neprisiminsi, jog A lygos čempionų titulą „Panevėžys“ šiemet irgi laimėjo pirmiausia savo geležine gynyba. Per visą sezoną Aukštaitijos klubas praleido vos 14 įvarčių, o atraminė zona, atsakinga už varžovų atakų griovimą ankstyvoje fazėje, veikė nepriekaištingai.
Ir čia Mati, kaip jį mėgsta vadinti „Panevėžio“ strategas G.Lettieri, buvo fantastiškas – meistriškai saugodavo kamuolį, labai gerai išsirinkdavo pozicijas, stebino įžūlumu, šaltakraujiškumu ir aukšta perdavimo kultūra.
Šiuo metu M.Remeikis su Lietuvos rinktine vieši Kipre, kur sekmadienį Limasolyje sužais kontrolines rungtynes prieš vietos rinktinę. Labai tikėtina, kad pernai duris atvėrusio naujutėlaičio „Alphamega“ prožektorių šviesoje pasirodys ir „Panevėžio“ talentas.
Afroditės saloje vykstančios stovyklos metu 15min susėdo su ryškiausiu šio sezono A lygos jaunuoju futbolininku ir kalbėjosi apie pirmuosius žingsnius futbolo pasaulyje, čempionišką „Panevėžio“ odisėją bei garbę atstovauti Lietuvos rinktinei.
„Viso sezono metu komanda buvo kaip vienas kumštis, tarsi stipri šeima ir manau, kad būtent tai ne tik atnešė puikų rezultatą, bet prisidėjo ir prie mano asmeninio augimo. Pats taip pat dėjau daug pastangų, bet visada labai malonu, kai galiausiai darbas atsiperka. Sezonas tikrai buvo geras ir esu labai patenkintas, kaip pavyko patobulėti“, – kalbėjo M.Remeikis.
– Kada „Panevėžio“ rūbinėje patys žaidėjai patikėjo, kad A lygos čempionų titulo jau tikrai nebepaleisit?
– Minčių apie ankstyvą sėkmę tikrai nebuvo. Net ir turėdami didelį taškų atotrūkį, išlikome labai susikaupę. Galutine pergale patikėjome tik kai namuose 2:0 įveikėme Vilniaus „Žalgirį“. Tada iki čempionų titulo mums liko iškovoti vos vieną tašką ir jau žinojome, kad šio šanso tikrai nepaleisime. Manau, kad tas mačas buvo kertinis ir lėmė titulą.
– „Panevėžio“ treneris G.Lettieri jau ankstyvoje sezono stadijoje buvo pareiškęs, kad jo tikslas nuvesti komandą iki A lygos aukso. Ar žaidėjai tuo metu tikėjo, kad tai iš tiesų gali virsti realybe?
– Nėra ką slėpti, apie čempionų titulą sezono pradžioje tikrai nesvajojome. Visi matė, kad Vilniaus „Žalgiris“ stipriausia komanda ir tikėjosi, kad nesunkiai laimės auksą dar kartą. Tačiau pradėjome rinkti pergalę po pergalės, tikėjimas su kiekvienomis rungtynėmis vis labiau augo. Kaip matėme, jog sekasi, visi įgavo dar daugiau pasitikėjimo, pajutome, kad iš tiesų galime. Įpusėjus sezonui, tikslas jau buvo tik vienas – pirma vieta.
– G.Lettieri ne vieną kartą po A lygos rungtynių gyrė jus už labai solidų žaidimą. Ar progresas būtų buvęs toks pat didelis, jei ne šis specialistas?
– Trenerio indėlis į šio sezono sėkmę ir mano proveržį yra didžiulis. Būtent jis manimi pasitikėjo ir leido labai daug žaisti nuo pat sezono pradžios. Kiekvienoje treniruotėje iš jo gaudavau labai daug pastabų ir niekada neleisdavo atsipalaiduoti.
– Kuo G.Lettieri yra toks ypatingas?
– Jis tikras savo srities profesionalas. Treneris labai gerai moka motyvuoti futbolininkus ir tu supranti, kad kiekviename mače tikslas tik vienas – pergalė. Apie kažkokį atsipalaidavimą negali būti nė menkiausios užuominos. Gino treniruotės tikrai yra sunkios, bet sunkiai dirbdami labai gerai pasiruošėme sezonui ir galiausiai tai atvedė prie čempionų titulo.
– Apie „Panevėžio“ treniruotes, jų intensyvumą ir Gino reiklumą sezono pradžioje buvo kalbama ypač daug...
– Na, pasiruošimas buvo tikrai sunkus. Net man, jaunam žaidėjui. Turbūt per karjerą dar nėra tekę taip sunkiai treniruotis. Buvo išlietas tikrai ne vienas prakaito lašas (šypsosi).
– Principinėje akistatoje prieš Vilniaus „Žalgirį“ buvote tapęs saldžia porele su varžovų komandos lyderiu Jurijumi Kendyšu. Ar prieš šį žaidėją šiemet buvo įdomiausia rungtyniauti?
– Nėra ką slėpti, dvikovų su „Žalgiriu“ tikrai labai laukdavau, o kai tų rungtynių rezultatas dar ir labai daug lemdavo turnyro lentelei, motyvacija tik išaugo. Kalbant apie Kendyšą, buvau iš trenerio gavęs labai konkrečią užduotį – turėjau neleisti jam priimti kamuolio, provokuot varžovą ir manau, kad tos provokacijos tikrai padėjo.
– Sutartis su „Panevėžiu“ galioja ir kitam sezonui. Ar po šio proveržio sezono yra susidomėjimo iš kitų komandų? Ar norėtumėt save išbandyti užsienyje?
– Dėmesio yra, bet sutartis galioja ir kitą sezoną. Kol kas esu „Panevėžio“ žaidėjas, bet galutinio sprendimo nesu priėmęs. Jei bus konkrečių pasiūlymų, tuomet ir žiūrėsime. Niekur neskubu.
– O jeigu ateitų kvietimas iš nugalėto, bet kur kas didesniu biudžetu disponuojančio Vilniaus „Žalgirio“?
– Oi, sunku pasakyti. Manau, nesutikčiau (juokiasi).
– Per neilgą karjerą jums jau vieną kartą teko keisti gyvenamąją vietą, kai iš gimtojo Alytaus persikėlėte į Panevėžį. Kaip tai įvyko ir kodėl buvo pasirinktas būtent šis miestas?
– Nuo vaikystės treniravausi Alytuje ir karts nuo karto 4-5 komandos žaidėjai buvo pakviečiami į atrankas Panevėžyje. Jų buvo nemažai, gal kokios penkios. Šiame mieste buvo renkama 2003 m. gimusių vaikinų grupė, mane priėmė, o tada su tėvais teko priimti nelengvą sprendimą. Įsikurti naujoje vietoje nebuvo lengva. Pirmi metai buvo sunkūs tiek man, tiek tėvams, bet nusprendėme, kad reikia bandyti. Išvykau, mokiausi sporto gimnazijoje, atstovavau jai ir Panevėžio futbolo akademijai.
– Treneriai pažymi jūsų universalumą. Ar dabartinė pozicija yra ta, kuriai buvote ruošiamas nuo mažų dienų?
– Alytuje žaidžiau vidurio saugu, o tik persikėlus į Panevėžį, buvau bandomas vidurio gynėjo vaidmenyje. Nuo praėjusio sezono treneriai vėl pastūmė kiek į priekį, atramą aikštės viduryje.
– Kurių futbolininkų žaidimas labiausiai imponavo vaikystėje?
– Man visada labai patiko Andrea Pirlo ir Zinedine'as Zidane'as.
– O įvaizdžio dalimi tapę iki blauzdų vidurio nuleisti getrai su mažytėmis apsaugomis turi kokią nors istoriją?
– (Juokiasi) Šiuo metu mano mėgstamiausias žaidėjas Paulo Dybala. Jis irgi žaidžia su kiek nuleistais getrais, tai galima sakyti kopijuoju jį. (Tiek P.Dybala, tiek M.Remeikis klubuose žaidžia 21 numeriu pažymėtais marškinėliais. – aut. past).
– Kurį laiką esate kviečiamas į nacionalinę komandą, o visai neseniai sulaukėte ir rinktinės trenerio E.Jankausko komplimentų dėl savo universalumo. Nėra dažnas atvejis, kad taip būtų kalbama apie jauną žaidėją...
– Tokie žodžiai suteikia dar daugiau motyvacijos. Prieš šį sezoną buvau išsikėlęs sau tikslą patekti į nacionalinę komandą. Giliai širdyje tikėjau, kad šiemet sulauksiu savo šanso ir kvietimo. Rinktinės stovyklose jaučiuosi gerai, man patinka konkurencija, jos čia netrūksta. Tereikia dirbti ir laukti savo progos. Ir žinau, kad ji ateis.
– Debiutavote mače su serbais, o vėliau gavote beveik pusvalandį ir dvikovoje su bulgarais. Ar vilkint nacionalinės rinktinės marškinėlius jaudulio buvo daugiau nei prieš eilines A lygos rungtynes?
– Įprastai save gerai kontroliuoju ir prieš rungtynes kažkokios bereikalingos įtampos nejaučiu, bet žinoma, mačas su serbais buvo ypatingas. Juk tai debiutas, kurio labai laukiau visą gyvenimą. Labai smagu, kad tai įvyko prieš savus žiūrovus, namuose, o dar ir varžovas buvo labai aukšto lygio. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis viskas buvo kitaip – rados net ir tas jauduliukas.
