Jaunųjų futbolininkų treneris Žydrūnas Grudzinskas: „Vaikas turi pažaisti kiekvienoje pozicijoje“

Vilniaus regione vykstančiame 7–8 metų berniukų „Veikmės taurės“ futbolo turnyre sėkmingai rungtyniauja dvi „Žalgiriečio“ akademijos komandos. Akademijos direktorius, buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas Žydrūnas Grudzinskas galėtų pasidžiaugti savo auklėtinių pergalėmis, tačiau tvirtina, kad tokiame amžiuje rezultatams reikia skirti mažiausiai dėmesio – galbūt jų net nereikėtų fiksuoti.
„Žalgiriečio“ akademijos komanda ir Žydrūnas Grudzinskas
„Žalgiriečio“ akademijos komanda ir Žydrūnas Grudzinskas / „Žalgiriečio“ akademijos komanda nuotr.

8-mečių čempionate jaunieji žalgiriečiai per 5 rungtynes iškovojo 4 pergales ir patyrė  1 pralaimėjimą, o metais jaunesnių vaikų grupėje per 4 rungtynes 2 kartus laimėta ir 2 kartus sužaista lygiosiomis.

Ž.Grudzinskas džiaugiasi, kad „Veikmės taurės“ turnyre komandai tereikia atvykti į sostinės „Tauro“ sporto mokyklos salę ir žaisti. Jauniesiems futbolininkams skiriamu laiku ir kitais organizaciniais reikalais pasirūpina čempionatą rengianti Vilniaus regiono futbolo sąjunga.

Neturi būti tikslo laimėti

– Žydrūnai, kodėl nusprendėte dalyvauti 7–8 metų vaikų čempionate? – paklausė žurnalistas „Žalgiriečio“ akademijos direktoriaus.

– Mums patinka tai, kaip jis suorganizuotas. Nereikia sukti galvos dėl bazių – viskuo yra pasirūpina, o mums su vaikais belieka pasiruošti rungtynėms ir į jas atvykti. Tai – didžiulis pliusas, nes rasti laisvų salių labai sudėtinga.

– Dėl jaunųjų sportininkų amžiaus, kurio sulaukus reikėtų pradėti dalyvauti turnyruose, nemažai diskutuojama. Ką jūs apie tai manote, kada jaunieji futbolininkai turėtų sužaisti pirmąsias oficialias rungtynes?

Neturime tikslo rezultatyviausiam ar naudingiausiam žaidėjui atnešti taurę, saldainių dėžę ir matyti, kaip likusieji 40 vaikų stovi be nieko. Viešai išskirti lyderį tokiame amžiuje yra pavojinga visomis prasmėmis.

– 7–8 metų amžius yra tam tinkamas metas, tačiau dalyvavimas neturi peraugti į tikslą laimėti. Laikomės požiūrio, kad iki 9 metų rezultatai neturėtų būti fiksuojami, o apdovanojami turi būti visi be išimties. Matome, kurie vaikai yra talentingesni, tačiau neturime tikslo rezultatyviausiam ar naudingiausiam žaidėjui atnešti taurę, saldainių dėžę ir matyti, kaip likusieji 40 vaikų stovi be nieko. Viešai išskirti lyderį tokiame amžiuje yra pavojinga visomis prasmėmis.

– Kokius tikslus keliate tokio amžiaus vaikams? Labiau akcentuojate individualią techniką ar komandinį žaidimą?

– Kai treneriai pradeda kalbėti, kad 7 metų vaikai turi demonstruoti stebuklus, man tai yra visiškas nesusipratimas. Jeigu kelsime jiems aukštus reikalavimus jau tokiame amžiuje, sulaukę 13–14 metų jie mes futbolą, nes bus pervargę nuo spaudimo ir patiriamos įtampos.

Tėvai turėtų vengti neigiamų emocijų

– O kada reikėtų pradėti vaikus skirstyti į puolėjus, saugus ir gynėjus? Ar jūsų 7-mečiai jau turi nuolatines pozicijas?

– Šiuo klausimu taip pat turiu aiškią nuomonę. Vakaruose jau seniai suvokta, kad iki 10–11 metų visi vaikai turi pažaisti kiekvienoje pozicijoje – save išbandyti ir puolime, ir gynyboje, ir pastovėti vartuose. Žinoma, treneris turi matyti, kuris berniukas gabesnis sustabdyti kamuolį ir įmušti įvartį. Žaidžiant 6 prieš 6 tokius dalykus reikia sekti atidžiau, tačiau kai rungtyniauja 4 aikštės žaidėjai ir vartininkas, puolimo ir gynybos poros tikrai nėra nuolatinės.

– Kokia motyvacija tokio amžiaus vaikams yra didžiausia, jei sakote, kad į rezultatus nereikia kreipti dėmesio?

– Turiu 5 metų sūnų. Stebiu jį – ar jis turi noro žaisti, treniruotis, ar jam patinka mušti įvarčius, kaip jis išgyvena dėl komandos nesėkmių. Turime sudaryti tokią aplinką, kurioje vaikas nejaustų diskomforto. Galbūt jis nemoka spirti ar varytis kamuolio, o laiko jį rankomis, tačiau jis džiaugiasi tai darydamas. Tą džiaugsmą mes jam ir turime suteikti.

– Taip pat nemažai kalbama apie tėvų elgesį vaikų varžybose, apie jų spaudimą jaunųjų sportininkų treneriams, teisėjams, varžovams ir savo pačių vaikams. Kokia jūsų nuomonė apie tėvų elgesį?

Didžiausia tėvų klaida – pernelyg jautri reakcija. Rungtynių metu jie kone bėga į aikštę, šūkauja. Suprantu, emocijos visada yra gerai, tačiau jos turi būti teigiamos.

– Pasitaiko visko. Minutes aikštėje treneris daugiau mažiau reguliuoja, tačiau galima sakyti, kad žaidžia visi. Didžiausia tėvų klaida – pernelyg jautri reakcija. Rungtynių metu jie kone bėga į aikštę, šūkauja. Suprantu, emocijos visada yra gerai, tačiau jos turi būti teigiamos. Juk vaikai viską mato, girdi, jie yra labai imlūs. Jeigu tėvas taip pasirodo žiūrėdamas rungtynes, kas tuomet darosi namuose? Kokios vertybės vaikui diegiamos, koks jis išaugs? Dažnai matome tik kamuolį ir vaiką, o turėtume į tai žvelgti plačiau.

Tėvai turi būti prie vaiko, tačiau jiems derėtų susitvardyti, save kontroliuoti ir nereikšti neigiamų emocijų. Suprantu, kad tėvams jų atžalos yra pačios geriausios, tačiau pernelyg didelis jų kišimasis kartais sumaišo kortas ir treneriui. Ką padarysi, gyvenime tenka visur laviruoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais