Anksčiau Vilniaus „Žalgirį“ ir Utenos „Utenį“ treniravęs M. Čepas vyr. trenerio pareigas iš Donato Vencevičiaus perėmė rugpjūčio pradžioje ir padėjo ekipai nukeliauti iki ketvirtos lentelės pozicijos. Nuslūgus emocijoms, „Jonavos“ strategas įvertino savo komandos pasiekimus.
– Treneri, visa komanda įvykdė metų pradžioje iškeltą uždavinį užimti ketvirtą vietą. Kaip vertinate šį pasiekimą ir apskritai visą sezoną?
– Vertinant visą čempionatą, tai jis mums buvo kaip paskutinės rungtynės su Klaipėdos „Atlantu“: pradžia nebloga, paskui pradėjome strigti ir buksuoti, bet galų gale finišavome ir įvykdėme tas užduotis, kurias buvo iškėlusi klubo valdžia. Tuo be galo džiaugiamės.
Galų gale finišavome ir įvykdėme tas užduotis, kurias buvo iškėlusi klubo valdžia.
Pačioje pradžioje darbus pradėjo D.Vencevičius. Jis rinko komandą, žaidėjus, dirbome pagal jo viziją. Nuo jos, jam palikus klubą, nenukrypome, o jei nukrypome – tai minimaliai. Išlaikėme tą pačią kryptį. Labai džiugu, nors ketvirta vieta nieko ypatingo neduoda, bet svarbiausia, kad įvykdėme iškeltus tikslus.
Vienu momentu, kai buvome septintoje vietoje ir nuo „Kauno Žalgirio“ atsilikome trimis taškais, svyravome ant prarajos krašto. Komanda surado savyje jėgų ir, nepaisydama sunkumų, išlaikė tikėjimą ir štai – ketvirta vieta yra mūsų.
– Nukritimas iki septintos vietos buvo sunkiausias momentas šį sezoną visai komandai?
– Galbūt. Mes su žaidėjais pasišnekėjome, vienas kitą supratome, tas abipusis supratimas ir juodas darbas treniruotėse, nežiūrint į nieką, davė rezultatą. Vieni mumis netikėjo ir nurašė, o tai mums tik pridėjo papildomos motyvacijos. Nesidairėme į šalis, dirbome toliau, bet tikriausiai šis momentas, kai mažai taškų skyrė nuo aštuntos vietos, buvo vienas sunkesnių, tačiau mums nebebuvo jau kur trauktis.
– Priėmėte iššūkį vadovauti komandai iki sezono pabaigos. Kas buvo sunkiausia?
– Visiems, tarp jų ir man, tai buvo netikėta, tačiau reikėjo dirbti ir tikėti tuo, ką mes darome. Pati komanda, žaidėjai – tikri profesionalai. Buvo smagu dirbti su adekvačiais žmonėmis, kurie nori kažko gyvenime pasiekti, yra pilni motyvacijos ir entuziazmo. Esu jau anksčiau kelis kartus paminėjęs, kad dirbant su tokiais žmonėmis tereikia juos užvesti ant kelio, o toliau pačiam iš šalies stebėti, netrukdyti žaisti.
Mano nuomone, tam, kad komanda demonstruotų kokybišką ir gerą futbolą, reikia laiko. Tie žaidėjai, kurie buvo visą laiką komandoje, buvo pasirengę daugiau duoti komandai, negu iš jos gauti. Tai buvos vienas iš lemiamų dalykų. Šį sezoną dar kartą įsitikinau, kad pergalės gimsta rūbinėje. Jei rūbinėje yra viskas gerai, nė kiek neabejoju, kad ir aikštėje bus taip pat.
– Kaip sunkiausiais momentais pavyko motyvuoti žaidėjus?
– Kai dirbi su motyvuotais žmonėmis, tu šneki, bendrauji kas dieną, matai jų nuotaikas, todėl itin didelių pastangų ir nereikia įdėti. Svarbiausia, kad jie patys patikėjo tuo, ką daro. Kiekvieną dieną treniruotėje būdavo visiškai užsivedę. Kiekvieną kartą kartojome, kad darbas, darbas ir dar kartą darbas, kuris niekad nenueina veltui. Jis visada duoda rezultatų.
Reikia sukąsti dantis, nes buvo vienas, paskui kitas pralaimėjimas, bet, kai jie patys patikėjo, kad gali kaip lygūs su lygiais kautis ir nugalėti, tada viskas ir pasikeitė.
– Kurie momentai ar rungtynės jums suteikė didžiausio džiaugsmo, ką tikrai prisiminsite ilgai?
– Man labiausiai įsiminė šį sezoną pademonstruotas komandos charakteris. Komanda sunkiais momentais nepalūžo. Kolektyvas buvo stipriai motyvuotas ir norėjo pakeisti rezultatus. Didžiuojuosi, kad mano žaidėjai nebuvo apatiški: jie vienas iš kito reikalavo daugiau.
Buvo smagu dirbti su adekvačiais žmonėmis, kurie nori kažko gyvenime pasiekti, yra pilni motyvacijos ir entuziazmo.
Kai komandoje ar bet kurio kolektyvo viduje vyraus neapykanta, nieko nebus. Reikia dvasinės ramybės, kada kiekvienas žino, ką reikia daryti. Ir tai nėra tik komanda, nes be jos dar yra aptarnaujantis personalas, kuris tvarkė mūsų rūbines, direktorė, administracija, sporto direktorius – visi jie padėjo pasiekti rezultatą.
Kai kiekvienas žino savo darbus ir nori juos kuo geriau atlikti, tada ir rezultatai ateina. Klubas yra gyvas organizmas, po kruopelytę, bet visi prisidedame prie bendro tikslo. Noriu padėkoti ir mūsų gerbėjams, kurie ateidavo ir palaikydavo net tada, kai nebuvo gerų rezultatų. Mes tikrai jautėme šilumą ir tikėjimą. O tie, kas mus nurašinėjo, laukė, kol mes paslysime – noriu palinkėti jiems stiprios sveikatos ir geros kloties.
Kalbant apie pergales, visi šneka apie Vilniaus „Žalgirį“, kai jį įveikėme 4:2. Žinoma, įveikti tokią komandą jų stadione yra puiku, tačiau ir be to buvo daug labai kokybiškų rungtynių, kai komanda demonstravo tikrai gerą futbolą. Labai sunku išskirti vienas ar dvi rungtynes. Žinoma, rungtynės su „Žalgiriu“ įeis į istoriją, bet jų per daug nesureikšminu.
Ketvirta vieta – tikrai nėra lubos šiai komandai.
Prisiminsiu LFF taurės ketvirtfinalį su Kauno „Stumbru“. Iki šiol suku galvą, mąstau, kas tada įvyko, ką galėjome pakeisti. Reikia tam dar gilesnės analizės, ją tikrai dabar, po sezono, padarysime.
– Ar jau žinote apie savo ir trenerių štabo ateitį? Ar pavyks išsaugoti komandos branduolį?
– Tikrai žinau, kad ši komanda turi potencialo. Dabar įvertinsime visą čempionatą, išgryninsime visas problemas ir silpnas vietas, atliksime tikslingą selekciją. Ketvirta vieta – tikrai nėra lubos šiai komandai. Dėl savo ir štabo ateities tikrai nežinau, kalbėsimės apie viską su klubo valdžia. Laikas parodys, kaip bus toliau.
– Kaip vertinate šį A lygos sezoną, kuriame turėjome puikią intrigą dėl pirmos vietos?
– A lygos sezonas buvo nenuspėjamas, pasikeitė čempionas. Buvo daug neprognozuojamų rungtynių rezultatų, o po ketvirto rato intriga atsirado. Manau, kad tai Lietuvos futbolui tik į naudą.
Prognozuoju, kad Lietuvos klubai sustiprės, pats čempionatas sustiprės ir tos aštuonios komandos tikrai pasiteisina. Čempionatas laikui bėgant bus tik įdomesnis, o iš to laimės pats šalies futbolas.
