„Romanovas – savotiškas žmogus. 2006 metais dirbau „Reutovo“ ekipoje ir kartą žmona mane pakvietė prie telefono.
– Sveikas. Kaip tu? Ar turi laiko? Atvažiuok į Škotiją dirbti vyriausiuoju treneriu, – išgirdau ragelyje.
– Koks tavo vardas? – paklausiau.
– Volodia.
– Aš taip negaliu. Pasakykite tėvavardį.
– Vladimiras Nikolajevičius.
– Gal iš pradžių susitikime, susipažinsime, ypač kai jūs kviečiate mane dirbti vyr. treneriu.
– Aš viską žinau apie tave. Man reikia tavęs, – kalbėjo V.Romanovas.
Vis dėlto susitikome po trijų dienų.
– Aš atleidžiu Valdą Ivanauską. Man jis nepatinka, – tėškė Vladimiras.
„Hearts“ buvo vieni Škotijos čempionato lyderių ir norėjo patekti į Čempionų lygą.
– Man reikalinga viza, – atsakiau.
– O, tu brokuotas.
– Kuria prasme?
– Na, jei neturi vizos. Štai telefono numeris – tau viską padarys. Atskrisk į treniruočių stovyklą Nicoje, dvyliktą valandą išplaukiame su jachta iš Monako, – nurodė Vladimiras.
Skridau į Nicą su V.Romanovo sūnumi Romanu. Nusileidome. Oro uoste jis laukė manęs su Eduardu Malofejevu ir žurnalistais.
– Kodėl vėluojate? – sušuko Vladimiras. – Jachta nuplaukė.
Kažkokie žmonės griebė mūsų lagaminus ir nuvežė į oro uosto gilumą. Nusileido du sraigtasparniai. Skrendame sraigtasparniais virš Viduržemio jūros. Aš pagalvojau: „Na, bent jau kažką savo gyvenime pamačiau.“
Nusileidome prieplaukoje. Atpūškavo dvi valtys, pakrovė mūsų daiktus ir išvykome. Netrukus pasiekėme jachtą, kur jau laukė visa komanda.
Jachta – prašmatni. Mus pasitiko treneris Valdas Ivanauskas ir pakvietė papietauti. Romanovas liepė: „E.Malofejevai, atsisėsk iš dešinės – tu esi mano dešinioji ranka. Valdai, eikite prie komandos – tu dar per jaunas.
O tu, Tolia, sėsk kairėje.“
Staiga V.Romanovas apsižvalgė ir sušuko: „Kur mano telefonas?“.
Paaiškėjo, kad švarkas su telefonu, kredito kortelėmis ir pasu liko mus atgabenusioje valtyje. Jachta buvo sustabdyta, ir kol mes apie keturiasdešimt minučių valgėme, V.Romanovo darbuotojai valtimi išplaukė į jūrą, grįžo su švarku ir pakabino jį ant kėdės. Jis net neatsisukdamas, tarsi nieko nebūtų atsitikę, paėmė telefoną iš vidinės kišenės ir pradėjo kalbėtis.
Mums paskirstė kajutes ir pamaniau: „Jis pakvietė į futbolo komandą, o mes jachta plaukiojame. Kur treniruosimės?“. Paklausiau E.Malofejevo. Jis sakė: „Tave girdo, valgydina, plaukiok ir būk laimingas“.
Po kelių valandų visa komanda susėdo į dvi mažas valtis ir nuplaukė į krantą. Atsidūrėme kažkokiame Prancūzijos mieste. Įlipome į autobusą, prabėgo vos dešimt minučių ir pasiekėme puikų stadioną. Vyko pusantros valandos treniruotė.
Valdas treniruoja, o mes su E.Malofejevu stebime. Tada atgal į jachtą – vakarienei. Aš net nesupratau, kokiame mieste buvome. Kitą dieną – vėl į naują vietą. Ir taip – kasdien. Šioms treniruotėms V.Romanovas išleido 250 000 tūkst. eurų.
Trečią dieną jis sako:
– Klausyk, o tu tik vokiečių kalbą moki?
– Taip, – atsakiau.
– Ir ką tu čia darysi? Susiruošk ir po savaitės – namo. Pasirodo, esi čia nereikalingas.
Begėdiška! Jis ištraukė mane iš Maskvos, o dabar taip kalba.
Bet buvo sudėtinga situacija – vienas treniruočių ciklas baigėsi septintą dieną, o kitas, Austrijoje, turėjo prasidėti vienuoliktą. E.Malofejevo viza Europos Sąjungoje – vienkartinė ir tarp dviejų ciklų jam būtinai reikėjo grįžti į Maskvą.
Jis nuėjo skųstis V.Romanovui, tas sako: „Eduardai, viską sutvarkysime“.
Stebiu iš šalies: Vladimiras skambina kažkam bet nieko negali padaryti. Sakau jam: „Baigėsi pinigai mano telefone. Duokite man telefoną ir per pusvalandį išspręsiu visus vizos E.Malofejevui klausimus“. Jis dar bandė pusvalandį – jokios naudos.
Tada V.Romanovas suriko V.Ivanauskui: „Valdai, tu turi du telefonus! Duok vieną Anatolijui“. „Kaip tai?“ – nustebo treneris. „Aš sakau – duok“.
Pasiėmiau telefoną, paskambinau draugams, viską sutvarkiau ir sakau:
„Antradienį E.Malofejevas galės skristi iš Maskvos į Austriją“. V.Romanovas, tai pamatęs, man padovanojo V.Ivanausko telefoną.
„O kam jis man? – klausiu. – Juk aš grįžtu atgal į Maskvą“.
V.Romanovas: „Pirmadienį pasitiksi komandą Austrijoje. Patikrink viešbutį, aikštę ir viską man praneši.“
Sakau jam: „Arba aš dirbu, ar ne. Jei grįšiu į Rusiją, „Reutov“ mane dar gali priimti“.
V.Romanovas: „Ne, man reikia tavęs“.
Atvykau į Austriją (tai buvo 2006 m. pasaulio čempionato Vokietijoje metu), po dviejų ar trijų dienų sulaukiau skambučio iš V.Romanovo: „Turiu du VIP bilietus į artimiausias rungtynes, o aš esu vienas – tegul skrenda kas nors į Miuncheną.“
Ir kaip skristi? Rungtynės prasideda po trijų valandų. Romanovas: „Ką? Nespėsite?“.
„Taip, vien tik iki Linco reikia važiuoti pusantros valandos“, – pasakiau.
„Tada užsukite pas mane rytoj ryte į viešbutį. Aš nenoriu skristi, geriau su automobiliu į Austriją atvažiuosiu.“
Atvykstu į Miuncheną ryte. Romanovas pusryčiauja:
– O tu ką čia darai?
– Jūs paprašėte atvažiuoti ryte.
– Kodėl vakar į futbolą neatvykai?
– Būčiau nespėjęs.
– Kur vairuotojas?
– Aš pats už vairo.
– Jūs?! Eime.
Mūsų kelionė į stovyklą Austrijoje (penktą valandą vakaro „Hearts“ turėjo žaisti draugiškas rungtynes) buvo pats baisiausias košmaras. Jis man nuolat nurodinėjo, kur sukti bei vis kažko mokė.
– Ar jūs čia važinėjote anksčiau? – klausiu.
– Niekada.
– Ir kaip jūs žinote, kur važiuoti?
– O tu neteisingai važiuoji. Vėluoji. Štai rugiai auga.
Ir taip visą kelią. V.Romanovas – unikalus žmogus. Kuo čia dėtirugiai?
– Mes vėluojame! – piktinosi V.Romanovas. – Tu pažadėjai per keturias valandas ten patekti, bet mes vis dar kažkokiame kaime. O, čia irgi kažkokie futbolininkai bėgioja.
– Ei, tai jūsų komanda. Atvykome.
– Kaip?! O!
Po poros dienų V.Romanovas sako: „Anatolijau, man reikia surasti ežerą – kad būtų tylu, ramu. Kad atsijungčiau dvi arba tris valandas.“
Radau ežerą už septynių kilometrų – nupjauta pieva, šimto penkiasdešimt metrų uola.
Su V.Romanovu atėjome pusę šešių ryte. Paukščiai dar nečiulba. Kažką jam tariau, Vladimiras prabilo:
– Taip, tylėk. Klausykis – to niekada neišgirsi.
– Ko?
– Tylos.
Po penkiolikos minučių sučiulbo paukščiai, pradėjo vaikščioti žmonės. V.Romanovas – man: „Dabar gali kalbėti. Tu man radai vietą, kurios aš ieškojau. Palieku komandos viešbutį – būsiu čia“.
Tada jis sako: „Užsakyk automobilį ketvirtai ryto.“
Nuvykau pas namo savininką, kur persikėlė V.Romanovas, derėtis dėl transporto priemonės, paėmiau raktus ir einu miegoti.
3.45 val. Vladimiras tarė: „Eikime“.
Kur – nežinia. Jo įprotis – nepasakyti iki galo. Išeiname į gatvę – nėra automobilio. Pavogė? Žadinu šeimininką, o jis: „Jau šimtą metų niekas čia nevagia.“
Romanovas ant manęs pyksta: „Tu viską man sugadinai!“.
Paaiškėjo, kad namo savininko tėvas pamatė, kad automobilis stovi prie įėjimo ir naktį įvažiavo į garažą.
Sėdame į automobilį.
– Kur mes važiuosime?
– Ten, kur rugiai!
– Kokie rugiai?
– Neatsimeni? Mes važiavome prieš keturias dienas, o aš tau sakiau „rugiai“.
– Taigi jie buvo netoli Miuncheno.
– Ieškok.
Draugiškose rungtynėse prieš „Barcelona“ su Ronaldinho priešakyje ir stebint 60 tūkstančių žiūrovų V.Romanovas norėjo išeiti į aikštę ir žaisti.
Suradome tuos rugius. Aušta, žmonių nėra. V.Romanovas paėmė peilį, nuėjo į lauką, pradėjo pjauti stiebus, susuko vainiką, užsidėjo. Šaukia man: „Tu esi laimingas žmogus. O galėjai skristi tada į Maskvą.“
Po treniruočių stovyklos V.Romanovas sako: „Atleidžiu V.Ivanauską. Tu – vyr. treneris“.
Aš įtikinėjau jį paskirti treneriu E.Malofejevą, bet vis tiek jis mane privertė pusę metų treniruoti.
Tada V.Romanovas teigė: „Iš manęs jau juokiasi. Ketvirtą trenerį keičiu.“
Draugiškose rungtynėse prieš „Barcelona“ su Ronaldinho priešakyje ir stebint 60 tūkstančių žiūrovų V.Romanovas norėjo išeiti į aikštę ir žaisti.
Aš jam neleidau: „Būtumėte iš anksto įspėjęs, būtume pasirengę. Užjuoks.“
Ir tada Vladimiras man pasakė: „Tu ne treneris!“.
Tačiau, pasak A.Korobočkos, jis su V.Romanovu išliko draugais ir dabar, kai jis gyvena Maskvoje, kur turi savo verslą, bendrauja.
