 |
Nė vienas iš 120 studentų į dešimtą klausimą neatsakė teisingai. Tik vėliau jie sužinojo, kad teisingas atsakymas buvo Pepas Guardiola.
„Greičiausias sportininkas yra ne tas, kuris juda greičiau už kitus, o tas, kuris greičiausiai mąsto“, – paaiškino dėstytojas.
Manau, kad kaip tik šiuo metu, kai Madrido „Real“ pirmauja Ispanijos čempionate ir kiekvieną kartą vis labiau artėja prie „Barcelonos“ žaidimo lygio, reikia prisiminti ir įvertinti tą didžiulį darbą, kurį Guardiola nuveikė per pastaruosius metus. Katalonai demonstravo ne tik geriausią žaidimą, bet ir laimėjo 13 titulų.
Pepas Guardiola visada buvo lieknas ir trapus, gana lėtai judantis žaidėjas. Būtent jis aikštėje vadovavo Johano Cruyffo treniruojamo klubo „FC Barcelona“ žaidimui. Tų laikų „Dream Team“ judėjo pagal tokį ritmą, kokį nustatydavo Guardiola. Aikštės centre jis nugalėdavo tokius fiziškai galingus futbolininkus, kaip Marcelis Desailly arba Fernando Redondo. Guardiola matė futbolo aikštę kaip niekas kitas. Dar prieš gaudamas kamuolį, jis jau žinodavo, kur jį turės nukreipti. Guardiola buvo tikras strategas. Jau tais laikais jis buvo laikomas „Barcelonos“ treneriu, aišku, neoficialiai, bet jau tada jis vadovavo žaidėjams aikštėje.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Pique ir Josephas Guardiola |
Kaip pagrindinis klubo „Barcelona“ treneris, Guardiola nenustojo įrodinėti, kad yra „greičiausias“. Aišku, kad taktiškai jis nieko naujo nesukūrė. Iš esmės jis nepakeitė nuo Cruyffo laikų katalonus charakterizuojančio žaidimo stiliaus, kuriuo vėliau bandė vadovautis Van Gaalis ir Rijkaardas. Guardiolos indėlis į klubo žaidimo stilių buvo tas, kad jis ištobulino tą stilių ir padarė jį beveik nepriekaištingą. Per visus šiuos metus Guardiolos vadovaujama „Barcelona“, gynėsi daug geriau, nei tai darė komanda, vadovaujama Van Gaalio arba Rijkardo, o kalbant apie įvarčių skaičių, „Barcelonos“ ekipai lieka tik pavydėti. Visa tai buvo pasiekta Guardiolos „greitumo“ dėka, jo sugebėjimo numatyti permainas dėka, jo sugebėjimo priimti sprendimus (teisingus arba ne) dėka ir jaunimo futbolo mokyklos „La Massía“ (šioje mokykloje treniruojami būsimi „Barcelonos“ žaidėjai) darbo išmanymo dėka.
Vienas iš Guardiolos pirmų priimtų sprendimų po kontrakto su „Barcelona“ pasirašymo buvo pranešimas apie tai, kad žaidėjai Deco, Ronaldinho ir Eto'o turėtų palikti komandą. Be abejo, tai buvo labai rizikingas ir prieštaringai vertinamas sprendimas. Ronaldinho ir Deco buvo vieni svarbiausių komandos žaidėjų, bet jų atlyginimai jau neatitiko jų darbo rezultatų. Be to, jie pradėjo kurti priešišką atmosferą komandoje. Labiausiai Guardiola buvo susirūpinęs dėl to, kad šių trijų žaidėjų naktinis gyvenimas galėjo padaryti blogą įtaką jaunesniems žaidėjams (pavyzdžiui, tokiems kaip Messi). Eto'o pasiliko dar metams, bet kai išėjo ir jis, Guardiola sulaukė labai daug kritikos ir puolimo iš žiniasklaidos. Buvo rašoma, kad Guardiola nesugeba vadovauti komandai, kurioje surinkta tiek daug žvaigždžių. Neva jam trūksta patirties arba kad dėl savo, kaip buvusio žaidėjo ego, jis pavydėjo kai kuriems savo komandos auklėtiniams. Tačiau Guardiola atsisakė Eto'o ne dėl jo darbo rezultatų, o dėl kamerūniečio elgesio ir nepagarbos komandos draugams ir treneriui.
Aišku, kad po kritikos reikėjo imtis kokių nors priemonių, kad katalonų klubo gerbėjai ir spauda atsigautų po tokių permainų. Taip komandoje atsirado Zlatanas Ibrahimovičius, kuris tuo metu tapo brangiausiu „Barcelonos“ įgytu futbolininku. Guardiola visada žavėjosi švedo žaidimu ir spaudė „blaugranos“ vadovus, kad dėl šio žaidėjo būtų padaryta viskas, kas įmanoma ir kas neįmanoma.
Praėjus keletui mėnesių po Ibrahimovičiaus debiuto, tarp jo ir Guardiolos perbėgo juoda katė. Pepas negalėjo nė žiūrėti į Zlataną, o Zlatanas – į Pepą. Akivaizdu, kad Ibrahimovičiaus įsigijimas buvo Guardiolos klaida. Tokia pati, kaip ir Čigrinskio, kuris taip pat kainavo klubui nemažai pinigų. Guardiola greitai pripažino savo klaidas ir nusprendė surasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos. Jis turėjo dvi galimybes: pasilikti Ibrahimovičių arba jį pigiai parduoti ir tokiu būdu prarasti nemažai klubo pinigų. Jis pasirinko antrą variantą ir sulaukė dar daugiau kritikos nei Eto'o atveju, nes švedas kainavo pernelyg brangiai. Klubo sirgalių ir spaudos nuomone, tai buvo blogiausias Guardiolos sprendimas, bet, be jokių abejonių, geriausias sprendimas komandai. „Barcelona“ prarado daug pinigų, bet įgijo stabilumą ir ramybę – du svarbius dalykus, kurie vėliau atnešė titulų ir sukūrė sąlygas geram žaidimui. Guardiolai svarbiausia yra tvarka, darbas ir gera atmosfera komandoje.
Josepas Guardiola padarė nemažai klaidų, bet buvo greičiausias jas pripažindamas ir ištaisydamas. Greitis nėra kojose, bet mintyse.
Kariną Kvašniovą galite sekti „Twitter“ svetainėje: @kvasniova
